Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Modernizmas

Autorius: Valerijus

Ginčą su klasikine meno tradicija pradėjo jau romantikai. Jie tvirtino, kad nauji laikai reikalauja naujos meninės raiškos, kad kiekvienas menininkas privalo apie pasaulį ir žmogų kalbėti savitai, originaliai. Dar toliau nuo klasikinių meno normų nutolo realizmo ir natūralizmo menininkai, siekę kuo tiksliau atvaizduoti industrinės epochos tikrovę. Šiuos meno atsinaujinimo procesus XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje pratęsė modernizmas. Modernizmą galima apibūdinti kaip krizės meną – kūrybą, maištaujančią prieš praeities meno taisykles ir atspindinčią nepastovią, kintančią šiuolaikinę tikrovę, suskilusį dabarties žmogaus vidaus pasaulį, išsakančią šiam žmogui būdingas vienatvės, nerimo, vertybių praradimo jausenas.

Permainos XIX a. pabaigos Europos kultūroje ir mene

Romantizmo ir realizmo epochos žmogaus pasaulėvoka buvo pagrįsta žmogaus dvasios didybės, jo proto galių išaukštinimu. To meto menininkai tikėjo, kad menas, o ypač literatūra, yra galinga pasaulio pažinimo ir žmonių gyvenimo tobulinimo priemonė. Manyta, kad talentingas menininkas atveria eiliniams žmonėms neprieinamas tikrovės sritis, kad jo kūryba pažintine galia prilygstanti mokslui, o reikšme žmogaus dvasiai esanti artima religijai.

XIX a. pabaigoje Europos humanistinė ir racionalistinė pasaulėvoka ir su ja susijusi meno samprata susvyravo. To meto filosofijoje įsigalėjo kryptys, pabrėžiančios žmogaus būties ribotumą, asmenišką būties patirtį (Arturas Šopenhaueris [Schopenhauer], Frydrichas Nyčė [Friedrich Nietzsche]). Karlo Markso, Čarlzo Darvino teorijos vertė suabejoti žmogaus, kaip savo gyvenimo šeimininko, samprata, parodė, kad atskiras žmogus tėra tik statistinis vienetas visuomenės ekonominės raidos bei žmonijos biologinės evoliucijos procese. Austrų psichiatro Zigmundo Froido (Sigmund Freud) sukurta psichoanalizės teorija atskleidė žmogaus vidinio pasaulio nevientisumą, didžiulę jame pasireiškiančių pasąmonės jėgų, instinktų svarbą. Nepaprastai išaugusiuose Europos miestuose žmogus pasijuto vienišas, praradęs ryšius su bendruomene, atitrūkęs nuo tradicinių vertybių, alinamas vis greitėjančio gyvenimo tempo.

Šioms aplinkybėms veikiant didžiuosiuose Vakarų Europos kultūros centruose atsirado daugybė giminingų meno srovių ir sąjūdžių, įgijusių bendrą modernizmo pavadinimą (pranc. moderne, vok., angl. modern – šiuolaikinis, naujas). Juos vienija atotrūkis nuo ankstesnių, tiek klasikinių, tiek romantinių ir realistinių meno tradicijų ir glaudus ryšys su savo meto pasaulėvoka bei idėjomis. Modernistiniam menui būdingas skeptiškas požiūris į žmogaus prigimtį, į jo pažintines galias, abejonės civilizacijos prasmingumu. Modernistai mano, kad naujai, niekada nepatirtai žmonijos būsenai reikia visiškai naujų meno kalbos būdų ir priemonių. Jų kūryba pasižymi eksperimentiškumu, originalumu, nuolatiniu nepasitenkinimu esama meno būkle ir pastangomis ją atnaujinti. Šios krypties menininkai yra linkę iš aukšto žvelgti į suvokėją, stengiasi jį priblokšti vaizduotės laisve, meninės kalbos naujumu. Visa tai modernizmą daro gana sudėtingu, elitišku (prieinamu tik turintiems specialų pasirengimą) meno reiškiniu. Nenuostabu, kad amžininkai jį sutiko įtariai, kartais labai kritiškai. Tačiau greitai daugelyje meno sričių modernizmas įgijo klasikos statusą ir šiandien yra pripažįstamas romantizmui, realizmui lygiaverte meno kryptimi arba net ištisa meno epocha.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Rašykite komentarą

-->