Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Mitai

Autorius: Mantas

Nuo seniausių laikų žmonės kūrė pasakojimus, aiškinančius juos supantį pasaulį. Mitai bando paaiškinti įvairius įvykius, pavyzdžiui, kaip buvo sukurtas pasaulis arba kodėl miršta žmonės, taip pat gamtos reiškinius, tokius kaip atmosferos sąlygos.

Mitologijoje yra bauginančių būtybių, kurios galėjo būti sukurtos vaizduoti blogiui. Kai kurios iš jų – pusiau žmonės, pusiau gyvūnai, kitos panorėjusios gali keisti savo išvaizdą, pavyzdžiui, laumės, raganos ar kaukai.

Laumės yra vienos iš seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Vaizdiniai apie laumes susidarė ankstyvosios medžioklės ir maisto rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose. Laumės atsirado ,kai nuslinkus ledynams mūsų krašto teritorija buvo apgyvendinta pirmųjų žmonių. Lietuvių laumės artimos graikų ir bulgarų laumėms, keltų fėjoms. Daugelyje lietuviškų sakmių laumės draskydavusios, ėsdavusios žmones ir vaikus. Netekusios verpalų, jos žada suverpti moterų plaukus, žarnas, gyslas arba mirtinai jas užgnaibyti, sumalti kaulus, nusukti galvą. Radusios lauke paliktą kūdikį, apgraužia jį, ir motina randa tik kaulelius, o kartais ir tuos apčiulptus. Pagautiems vyrams laumės liepia malti žmonių kaulus arba juos pasmaugia ir suvalgo.

Netekusios kanibalistinių atributų, vėlesnių laikų laumės vaizduojamos gražiausiomis moterimis ar merginomis, apsirengusiomis puikiais drabužiais arba nuogos, patrauklios, seksualios, moteriškos. Be to, jos buvo laikomos tarpininkėmis tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones apdovanojančios materialinėmis gėrybėmis arba nešančios pražūties ir mirties grėsmę. Laumės ypač buvo grėsmingos vyrams.

Laumių veikloje matyti jų ryšys su kosminiais reiškiniais. Sakmėse kalbama apie laumių gebėjimą šokiais ir dainomis, užkeikimais sukelti lietų, krušą, audrą. Intensyviausias jų veiklos reiškimosi laikas buvo pirmos jauno mėnulio dienos.

Lietuvių sakmėse laumės mėgdavo rinktis prie upių, ežerų, pelkių, rasotose pievose naktį, šviečiant mėnulio jaunačiai ar pilnačiai. Susirinkusios linksmindavosi, šokdavo rateliu. Pievose ar miškuose lyg išmintus apskritimus žmonės laikė laumių šokių vietomis. Taip pat laumės dainuodavusios. Jų dainų garsas apžavėdavęs žmones. Kad negirdėtų laumių dainų žmonės užsikimšdavo ausis, nes išgirdus jų dainavimą, jos paskandindavo juos arba patys žmonės numirdavę. Dainuodamos deivės laumės apstulbindavusios žmones savo siaubingu balsu. Jų dainos taip pat sukeldavusios audras.

Laumių ryšys su lietumi ypač ryškus tikėjimuose susietuose su Laumės juosta ir jos pasirodymu danguje po lietaus. Iš Laumės juostos pasirodymo žmonės spėjo ateitį. Jų žinioje buvo ne tik atmosferos reiškiniai, bet ir žemės paviršiaus vandenys. Jos rūpinosi ežerų iškasimu, upių užtvenkimu, taip pat ir žemės paviršiumi. Laumės nešusios sterblėmis žemes, supildamos piliakalnius. Jų žinioje buvo kai kurie dideli akmenys, žmonių vadinami Laumių stalais arba Laumių akmenimis.

Mitinė tautosaka sako, kad laumės buvusios ne tik žemės, bet ir dangaus deivės bendravusios su dangaus dievais. Laumės yra akmens amžiaus deivės. Jos, kaip ir kitos akmens amžiaus mitinės būtybės, nepakenčia arba tiesiog bijo metalo.

Raganų vaizdiniai atsirado ankstyvosios giminės matriarchatinės santvarkos laikais. Taip manyti verčia su šia pusiau paprasta, pusiau antgamtine būtybę susiję tautosakos, tikėjimų, maginių veiksmų elementai, gyvenimo realijos. Sakmėse apie raganas išliko nemažai kanibalizmo pėdsakų.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->