Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Mitai ir mitologija – Perkūnas

Autorius: Konstantinas

Mitai – pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reikšmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais).
Baltų mitologijoje yra daugybė dievų ir deivių:

Austėja – bičių, augalų, žiedų globėja, šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja.

Gabija – ugnies, namų židinio globėja.

Giltinė – mirties deivė.

Laumė – duodanti ir griaunanti, nakties, vandens sferos deivė.

Laima – gimimo ir likimo deivė.

Laima – Dalia – materialinių gėrybių gausintoja.

Medeina – medžioklės deivė.

Milda – meilės ir laisvės deivė

Junda – karo deivė.

Žvėrūna – laukinių žvėrių globėja.

Žemyna – Žemės motina – žemės derlingumo deivė.

Ragana – Lunarinė nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė.

Dievas – dangaus šviesos, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir draugystės dvasia.

Mėnulis – Nakties šviesos dievas, karių globėjas, augalijos augimo skatintojas (nuo mėnulio fazių priklauso, ką ir kada sodinti). Sveikatos, grožio, laimės, turto teikėjas (perėmė Dalios funkcijas). Vėlesnėje mitologijoje laikytas mirusiųjų globėju, o žvaigždės – vėlėmis.

Saulytė – saulės dukra, dangaus nuotaka. Galėjo būti ir Dievo dukra.

Baubilas – medaus ir bičių dievas.

Aitvaras – neša materialines gėrybes.

Žemininkas – sodybos, gyvulių globėjas.

Kaukai – Neša skalsą, daugina javus ir šieną. Požemio dvasios.

Vaižgantas – Linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas.

Velnias – tai dievas kūrėjas, kartu su Dievu kūręs pasaulį.

Perkūnas – Teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujama.

Javinis – javų dvasia, ateinąs ir išeinąs “svečias”.

Keliuklis – keliaujančių dievas.

Ragutis (Ragis) – aludarių, alaus ir midaus globėjas.

Pergubrė – pavasario ir žiedų deivė.

Pilnytis – turto dievas.

Bet išvisų išvardintų dievų, man labiausiai patinka – perkūnas, todėl aš apie jį aprašiau plačiau.

PERKÛNAS
Tai ryškiausias senovės lietuvių dievas. Jį, kaip dievą, mini patys seniausi šaltiniai: Eiliuotoji Livonijos kronika, Mamalos kronika, viena agenda ir kiti vėlesni raštai. Tautosakos apie Perkūną irgi labai gausu: jis minimas sakmėse ir pasakose, dainose, patarlėse ir liaudies tikėjimuose. Perkūnas – aktyvusis dangaus pradas, vyriškumo ir energijos, dangiškosios ugnies dievas. Jis visur žadina gyvybę, pavasarį prikelia gamtą naujam gyvenimo ciklui. Perkūnas kaip Dievas valdovas – Vytis iškilo istoriniais laikais, kai reikėjo kelis šimtmečius kovoti už lietuvių ir Lietuvos išlikimą. Perkūno laikais moteriškumas ir Deivės tikyba buvo kiek pažeminti, nors lietuvių kultūroje moters padėtis buvo visada aukšta.

Teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas. Valdė dangų, atmosferą, rūpinosi žemės augalijos vaisingumu, globojo žmogų, jo dorovę, moralę. Griaustinio ir dangaus valdovu imtas laikyti krikščionybės laikais.
Drausta tarti Perkūno vardą, ypač vaikams. Jį ištarti gali tik vyresni žmonės, bet pagarbiai, mažybine forma – Perkūnėlis. Perkūną vadino kitais vardais: Dievaitis, Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis, Tarškutis, Trenktinis, Drynėlis, Šarkutis, Akmeninis kalvis, Dūdutis, Poškutis, Dūdų senis…

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->