Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Mįslės ir užkalbėjimai

Autorius: Sigitas

Mįslės kaip ir patarlės,- labai mažos apimties kūriniai. Tačiau jie nepaprastai skiriasi. Patarlės savo turiniu – rimta kūryba. Tuo tarpu mįslės tėra savotiška proto gimnastika, žaidimas. Mįsle netiesiogiai apibudinamas daiktas, kurį reikia atspėti. Mus traukia paieškos įtampa, sukeliama mįslės užminimo ir teisingo atsakymo – įminimo – atradimo džiaugsmas. Mįslės yra metaforinis posakis, kuriame vienas daiktas vaizduojamas kitu, bet kuriuo atžvilgiu panašiu į pirmąjį arba jį primenančiu. Seniausios mįslės yra kilusios iš vaizdų, kuriais buvo aptariami gamtos reiškiniai.

Vaikščiojo mergelė
po pievelę
ir išbarstė aukso perlus;
mėnuo matė – nepasakė,
saulė kėlės ir surinko.

Kadaise čia buvo paprastas paralelistinis gamtos vaizdavimas; mįsle jis tada tapo, kai jo simbolika pasidarė neaiški ir ją reikėjo atspėti. Užminus mįslę išsitempia mintis, sužadinta vaizduotė išsiveržia iš užminimo pasaulio į realų, ieško ryšių tarp “aukso perlų” ir galimo konkretaus objekto, tai yra įminimo. Žaidimas baigiasi kai mįslė įmenama (šiuo atveju tai – rasa ). Dažnai tarp vaizduojamo užminime veikėjo, situacijos, poelgio ir įminimo yra didžiulis kontrastas. Vėliau simboliniu mįslių pavyzdžiu žmonės ėmė kurti tokias, kur vienas daiktas primena kitą bet kuriuo atžvilgiu.

Kai jauna buvau,
rože žydėjau;
Kai pasenau,
Akis gavau;
Pro tas akis
Ir pati išlindau (aguona).

Vienu atžvilgiu šioje mįslėje dviejų daiktų panašumas gana artimas (metafora jaunatvė – žydėjimas), o kitu (skylės – akys) gana tolimas, o pabaiga visai nelaukta.
Kaip kiekviename poezijos kūrinyje, taip ir mįslėse metafora pereina į prozopopeją.
Vienas sako: „Bėkim, bėkim!“
Antras sako: „Čia stovėkim!”
Trečias sako:” Čia linguokim!” (upė. Akmuo ir žolė)
Mįslė, kaip žinome gali tapti ištisas pasakojimas (alegorinė pasaka).
Šalia mįslių, vaizdais pagrįstų, atsirado ir tokių, kurios reiškiamos klausimais, pvz.:
Kas ūžia be vėjo? (vanduo)
Kas nedaromas pasidaro? (plyšys)
Kas du kart gimsta? (paukštis)
Tokios mįslės, dar vadinamos minklėmis, netekusios vaizdingumo, netenka ir poezijos kūrinio dvasios.
Dabar mįslės priklauso beveik vien vaikų folklorui. Tai rodo jų dabartinę nelabai reikšmingą vietą žmonių kultūroje. Tačiau ankstesnėse epochose mįslės buvo gyvybiškai svarbios, galėjusios lemti žmogaus likimą. Tokia situacija ne kartą vaizduojama pasakose. Vestuvių folklore yra likę senųjų mįslių minimo papročių atgarsių: mįsles minti jaunieji kviečiami dainose, prieš jungtuves jaunojo pulkas raginamas spėti mįsles. Mįslėmis būdavo pranašaujama žmogaus, tautos ateitis. Kaip mįslės buvo aiškinami ir sapnai. Šitoks užšifruotas tekstas – dar vienas liudijimas, kad seniau visuomenėje buvo svarbios “slaptos kalbos”. Mįslių ištakos siejasi su tuo žmonijos raidos etapu, kai slapta kalba padėjo perteikti šventas genties paslaptis, mitus, kai mįslėmis tikrindavo žmogaus sugebėjimą, svarbių genties tiesų žinojimą, tinkamumą vedyboms. Kad lietuvių mįslės iš tiesų senos, matyti iš to, kad dalis jų yra tarptautinės, sukurtos dar indoeuropiečių protėvynės egzistavimo laiku.
Mįslės laikomos daiktų poezija. (Apie abstrakčius dalykus – mintį, senatvę, skolą, dieną, metus, nieką ir kt. – mįslių nedaug tėra.) Daugumos mįslių įminimai – konkretūs daiktai ir reiškiniai. Pagal juos galima išskirti kelias svarbesnes temines mįslių grupes:

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->