Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Migelis de Servantesas Savedra

Autorius: Tadas

Cervanteso gyvenimas buvo beveik toks pat kupinas nuotykių, kaip ir jo herojaus Don Kichoto. Jis gimė sename universiteto miestelyje Alkala de Enarese, savamokslio gydytojo nuskurdusioje šeimoje. Išsimokslinimą gavo vienoje Madrido humanitarinėje mokykloje, kur išryškėjo jo literatūriniai gabumai. Tarnaudamas italui kardinolui, Cervantesas 1560 m. pabaigoje pateko į Italiją ir netrukus buvo paimtas į Ispanijos kariuomenę, veikusią Italijoje. Garsiajame jūrų mūšyje su turkais prie Lepanto 1571 m. Cervantesas pasižymėjo narsa, tačiau iš arkebuzos buvo sunkiai sužeistas į kairiąją ranką, kuri iki gyvenimo pabaigos liko suparalyžiuota. 1575 m. Cervantesas nusprendė grįžti į Ispaniją, tačiau laivą, kuriuo jis plaukė, Viduržemio jūroje užpuolė turkai piratai. Nelaisvėje Alžyre Cervantesas išbuvo ligi 1580 m. Jam daug kartų grėsė mirties pavojus, tačiau per stebuklą išsigelbėdavo. (Kupiną nuotykių Cervanteso gyvenimą spalvingai pavaizdavo vokiečių rašytojas B. Frankas istoriniame biografiniame romane „Servantesas”, liet. 1971).

Grįžęs namo, skurdo spiriamas Cervantesas ėmėsi visokių atsitiktinių darbų. Jis dirbo kariuomenės tiekėju, mokesčių rinkėju. Apkaltintas pinigų išeikvojimu, porą kartų buvo patekęs į kalėjimą. Šimtmečio pabaigoje rašė daugiausia pjeses, nes teatras Ispanijoje darėsi vis populiaresnis ir jas rašant buvo galima prisidurti pragyvenimui. 1585 m. pasirodė jo pastoralinis romanas „Galatėja”, kuris liko neužbaigtas. Nuo nepritekliaus Cervanteso neišgelbėjo nė didelis „Don Kichoto” pirmosios dalies pasisekimas. Kūrinį užbaigti sunkino kažkokio Avellanedos (Aveljaneda) paskelbtas suklastotas „Don Kichoto” tęsinys, kur buvo visaip stengiamasi sumenkinti Cervanteso originalą.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais Cervantesas tapo dvasininku ir pamokslavo gimtajame Alkalos miestelyje. 1613 m. išėjo 12 novelių rinkinys „Pamokomosios novelės”; knygoje rašytojas pasirodo esąs visapusiškas pamokslininkas virtuozas. 1615 m. buvo išleistas jo pjesių rinkinys „Aštuonios komedijos ir aštuonetas intermedijų”, o 1614 m. – eiliuota literatūrinė satyra apie ispanų literatūrą „Kelionė į Parnasą”. Cervantesas mirė Madride tais pačiais metais, kai Anglijoje savo gyvenimo kelią užbaigė kitas visų laikų dvasios galiūnas – Shakespeare’as. Po Cervanteso mirties, 1617 m., buvo išspausdintas jo riterinis romanas „Persileso ir Sichismundos kančios”.
Pasak paties autoriaus, „Don Kichotas” buvo parašytas kaip riterinių romanų parodija, išjuokianti jų netikroviškus svaičiojimus, absurdiškus nuotykius. „Don Kichotas” yra vienas iš pačių humoristiškiausių pasaulinės literatūros romanų. Cervanteso amžininkai bei XVIII a. skaitytojai suvokė kūrinį kaip linksmą ir nuotaikingą komediją. Tik vokiečių romantikai (broliai Schlegeliai, L. Tieckas) XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Cervanteso romane įžvelgė gilesnį filosofinį turinį. Jų nuomone, Don Kichoto kelias simbobzuoja žmogui ir apskritai žmonijai būdingą nuolatinį tragišką prieštaravimą tarp idealų ir tikrovės – tai buvo ir pačių romantikų pasaulėjautos skausmo šaltinis. Vėliau „Don Kichoto” filosofinis aiškinimas buvo gerokai papildytas.
Parodijinis sąmojis pradedamas tuo, kad herojui, neturtingam užkampio hidalgui (bajorui) Don Kichotui, išprotėjusiam nuo riterinių romanų skaitymo ir įsivaizduojančiam save esant klajojantį riterį, kyla noras įgyvendinti svajonę apie senovinę riterystę istoriškai naujoje gyvenamojo meto Ispanijoje, t.y. tikroviškai pavaizduotoje konkretaus laikotarpio aplinkoje. Taigi įsivaizduojami herojaus žygdarbiai – jo vaizduotės padariniai – neišvengiamai turi susidurti su tikrove. Jau čia galima įžiūrėti platų gyvenamojo meto apibendrinimą: Ispanija jau buvo beužmirštanti savo ketinimus užvaldyti pasaulį ir riterinių romanų laikų svaičiojimas apie Ameriką sudarė netikėtą groteskinį kontrastą vargui bei skurdui, į kurį buvo nugrimzdusi Ispanija XVI-XVII a. sandūroje. Tačiau apibendrinimą galima dar labiau išplėsti: daugelis Renesanso kilnių iliuzijų jau buvo sudužusios, nes atsitrenkė į naujųjų laikų veržlųjį egoizmą bei troškimą pasipelnyti. Tą prieštaravimą atspindėjo tiek Montaigne’io (Montenio) esė, tiek Shakespeare’o tragedijos. Romano simboliką iš esmės papildo tai, kad Don Kichotą per jo avantiūras lydi Sančas Pansa (panza ispaniškai reiškia pilvą) – naivus beraštis valstietis, kuris sutinka tapti Don Kichoto ginklanešiu, nes tas atsidėkodamas pažada jam duoti valdyti užkariautą salą. Sančas Pansa praturtina romaną sodria liaudiška kalba, šmaikščiais priežodžiais ir gilios išminties kupinomis patarlėmis.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->