Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Mėnulis lietuvių tautosakoje ir šiuolaikinėje astrologijoje

Autorius: Vaclovas

Mėnulio reikšmė senovės lietuviams

Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje slankioja piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo žmonėms apsisaugoti ir nuo realių pavojų – priešų ir piktųjų žvėrių. Jis šviesdavo naktį žvejojant ir medžiojant, ganant gyvulius ar juos pergenant.

Įvairiuose pasaulio kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje, Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogaus dėmesį atkreipė besikeičiančios mėnulio fazės ir jų ryšys su oro pasikeitimu bei vandens potvyniais ir atoslūgiais. Seniausi mėnulio piešiniai ant uolų, akmens, kaulo žinomi iš paleolito; jie nupiešti maždaug prieš 20 000 – 30 000 metų.Tokių piešinių rasta Anglijoje ir kitur. Greičiausiai tai buvo seniausio kalendoriaus užuomazga.

Lietuvių žodis ,,mėnulis’’ turi bendrą šaknį su daugelio indoeuropiečių tautų šio dangaus šviesulio pavadinimu. Galimas daiktas, kad žodis ,,mėnulis’’ kilęs iš žodžio ,,mainulis’’, reiškiančio mėnulio išvaizdos mainymąsi. Be to, lietuviai vadina mėnulį mėnuo, mėnesis, o šie žodžiai dar reiškia ir laiko tarpą, mėnesį, kurio pavadinimas kilęs iš žodžio ,,mėnulis’’. Dar 20a.pr. Lietuvoje ir Baltarusijoje Mėnulį vadino dievaičiu, taip pat vadino ir laiko tarpą, mėnesį, pvz.: ,,Tris dievaičius nebuvau namie’’.

Senovėje lietuviai mėnulį mįslėse tapatindavo su paukščiu ( ’’Kumpa liepa krumpterėjo / Tetervinė brangsterėjo’’).(Kumpa liepa – nusileidusi saulė, tetervinė – užtekėjęs mėnulis). Šioje ir kai kuriose kitose mįslėse Mėnulis yra moteriškos lyties. Tai liudija ir vyskupo Petro (14a.) raštai, kuriuose teigiama, jog mėnuliui senovės lietuviai teikė didžiausią garbę po saulės, jį laikė moterim ir vadino Lela Menelia. Ji valdžiusi naktį ir matavusi laiką. Tačiau šiems teiginiams pagrįsti trūksta duomenų.

Archainėse mįslėse Mėnulis dažnai siejamas su maisto gaminiais – papločiais, duona, ragaišiu, sūriu, blynais, ar net su valgymo indais – dubenimis, lėkštėmis: ,,Šulinio gale sūris’’ arba ,,Torielka (lėkštė) šuliny’’.

Vėliau Mėnulis tautosakoje buvo vaizduojamas zoomorfinis ir vyriškos lyties, lyginamas dažniausiai su elniu: ,,Šili šilutė, / Žibi žibutė, / Danguj – elnias’’ ( šilutė – gyvatė, žibutė – žuvis, elnias – mėnulis ) . Taip pat dažnai Mėnulis buvo vaizduojamas kaip kumeliukas, žirgas, kartais jautis.

Atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei Mėnulis įgavo antropomorfinį pavidalą, jį imta vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu, piemeniu: ,,Vidury dvaro senis šypsosi’’ ar ,,Šimtą avių vienas piemuo gano’’.

Mįsles apie piemenį Mėnulį ir avis žvaigždes mitologiniu požiūriu galima sieti su lietuvių patriarchato laikų mirusiųjų pasauliu. Piemuo Mėnulis galėjo būti vėlių globėjas, nes ir lietuvių sakmių dievaitis Mėnulis vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas.

Lietuvių mitologinėse sakmėse žmogus, beeidamas pas Dievą, patenka į aną pasaulį, prieina upelį, iš kurio atsigeria užmaršties vandens. Beeidamas toliau, pamato labai blogoje ganykloje besiganančias riebias ir linksmas avis, o geroje ganykloje – liesas ir nuliūdusias. Nuėjęs pas Dievą, jis sužino, kad liūdnosios avys yra nedorų, piktų, gobšių žmonių vėlės, o linksmosios – dorų, geraširdžių.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->