Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Menas

Autorius: Mindaugas

Visais amžiais, nuo tada kai žmonija atsistojo ant dviejų kojų iki dabar, menas ir žmogus vystėsi greta vienas kito. Mene žmogus galėjo išreikšti savo jausmus, pagerbti dievus ar šlovinti savo karalių. Pasaulio istorijoje buvo laikotarpių, kai menas labai suklestėdavo, o buvo ir tokių – kai meną menkino ir laikė nereikalingu. Tačiau žmogus negali apsieiti be saviraiškos, todėl menas tapo jo maištavimo įrankiu, protesto išraiška. Nors keitėsi epochos, keitėsi menas ir jo reikšmė, keitėsi ir pats žmogus, tačiau išliko viena aiški tendencija – klestint žmonijai, klesti ir menas. Todėl galima daryti išvadą, kad manas yra pats aukščiausias žmogaus poreikis – saviraiška, kuri gali būti patenkinti tik tuomet, kai patenkinti kiti žmogaus poreikiai.

Sudėtinga žmogaus raida prasidėjo kartu su menu. Seniausiam vaizduojamojo meno paveikslui yra maždaug 32 410 metų. Tai 1994 m. gruodį archeologo J. M. Chauvet Prancūzijoje, Ardešo departamente atrastas urvo piešinys. Ten yra vaizduojami sudėtingi arklių, liūto, stumbro, raganosio, gauruotojo mamuto atvaizdai. Šie piešiniai, kaip ir visi kiti esantys urvuose, yra artimai siejami su tuometine medžiotojų ir rankiotojų bendruomenių tikėjimo sistema – šamanizmu. Jie atvaizduoja gyvūnus, kurie lydėdavo šamanus jų dvasinėje kelionėje. Taigi, tokio ankstyvojo meno paskirtis buvo daugiau praktinė ar religinė, nei estetinė. Tačiau jau vėlyvajame paleolite pradeda rastis ir estetinis menas. Žmogus išmoksta geriau apdirbti kaulą bei akmenį, atsiranda siuvimas ir būstų iš žvėrių kailių statyba. Tokios sąlygos skatino žmogaus fantaziją ir norą išsiskirti, todėl atsiranda primityvioji juvelyrika, piešiniai ant odos bei raižiniai iš kaulų. Šis, naujai besivystantis menas atliko ir socialinį vaidmenį, mat papuošalų skaičius ir apdirbimo sunkumas rodė hierarchinę padėtį bendruomenėje. Apie 7000 m. pr. Kr. atsiranda molio dirbiniai, kurie puošiami įvairiais raštais. Tai galima laikyti keramikos pradžia. Iki keramikos atsiradimo menas visuomenės gyvenime turėjo daugiau praktinę, religinę ar socialinę reikšmę, o nuo neolito pradžios pradeda vystytis ir grynai estetinis menas.

Menas nenutrūkstamai vystosi ir toliau. Savo klestėjimą senovės pasaulyje jis atskleidė per architektūrą. Visi nuostabiausi senovės pasaulio statiniai, kaip Karnako šventykla Egipte, Partenonas Graikijoje, Panteonas Romoje, Kandarija Mahaved šventykla Indijoje ir t.t., yra skirti religijai. Jų didybė ir puošnumas leidžia spęsti kokią svarbią vietą žmogaus gyvenime užėmė religija. Per savo meną, to meto žmogus galėjo išreikšti savo pamaldumą, išaukštinti dievus. Tačiau Graikijoje, kaip to meto kultūros lopšyje, vystėsi ir kiti menai. Architektūros didybė bei tobulybė buvo skirta dievams, o kiti menai – žmogui. Graikai pirmieji atsigręžė į žmogų, į jo individualumą ir tobulumą. Iš šios pasaulėjautos Graikijoje gimė nuostabūs meno kūriniai. „Sveikame kūne – sveika siela“, o sveiką ir gražų kūną geriausiai atvaizduoja skulptūrą. Todėl skulptoriai kūrė savo grožio etalonus, aukštino žmogaus tobulumą. Tuo metu Graikijoje klestėjo ir literatūra. Mūsų dienas pasiekė Homero „Iliada ir Odisėja“ , Ovidijaus „Metamorfozės“, Sapfo eilėraščiai. Tai buvo laikotarpis, kai menas tarnavo žmogaus saviraiškai, atspindėjo jo žingeidumą pažinti, proto laisvumą.

Tačiau nesiliaujantys karai nualino Europą, Didžioji Romos imperija žlugo ir maždaug V a. po kr. Europoje prasidėjo tamsieji viduramžiai. Iš šio laikotarpio nėra išlikę beveik jokių rašytinių šaltinių. Tuo laikotarpiu buvo pamiršta antikos didybė: suklestėjus krikščionybei, požiūris į žmogų kardinaliai pakito. Žmogus buvo niekinamas ir laikomas dulkia, dievo ir bažnyčios tarnu. Didieji graikų architektūros pasiekimai pamiršti, o statiniai tapo primityvūs ir niūrūs. Tai buvo daugiausia gynybinės paskirties pilys. Iš menų vystėsi tik tie, kurie buvo naudingi bažnyčiai: bažnytinė dailė – freskos ir miniatiūros aukštino dievą ir bažnyčios valdžią. Skulptūros menas taip pat tarnavo religijai, bet vystėsi lėtai. Literatūra ir muzika daugiausia buvo bažnytinė, tačiau pamažu kūrėsi herojiniai epai (Rolando giesmė) bei riteriniai romanai ir riterinė lyrika. Kiti menai, kaip teatras, buvo niekinami ir laikomi tik prastuomenės pramoga. Maždaug X a.(ankstyvoji gotika) pradėjo tobulėti architektūra, sparčiai vystėsi muzika, dailė, atsirado pasaulietiniai vaidinimai. Tačiau ir toliau pasaulietinę valdžią savo rankose laikė bažnyčia, todėl visų menų tobulėjimas buvo glaudžiai susieti su ja. Bažnyčia vis dar stengėsi, per meną, aukštinti dievą ir save bei niekino ir menkino žmogų, apriboti jo mąstymą ir saviraišką. „Savavaliai“ menininkai buvo paskelbiami eretikais ir sudeginami ant laužo jei jų nuomonė nesutapdavo su bažnyčios. Kadangi tokiais tamsiai laikais žmogaus protas ir kultūra vystėsi labai lėtai, tai ir menas buvo palyginti su antika primityvus.

XIV a. prasidėjo renesansas – atgimimas. Šioje epochoje vėl buvo atsigręžta į žmogų, kaip į individualią būtybę ir to pasėkoje atgimė visi menai: architektūroje atsisakyta tamsių erdvių, sienos tapo plonesnės, atsirado dideli vitražiniai langai ir skulptūros (Paryžiaus Dievo motinos katedra). Muzika tapo pasaulietinė, ypač ištobulėjo polifoninis giedojimas ir dainavimas, vyko pasaulietiniai koncertai, o 1598 m. buvo sukurta pirmoji pasaulyje opera J. Perio „Dafnė“. Garsiausi to meto kompozitoriai buvo Palestrina, Monteverdis, Žanekenas, Ordando di Lasso. Muzika bei teatras tapo aukštuomenės mėgiamu ir pripažintu menu. Renesanso laikotarpiu ypač suklestėjo literatūra, nes buvo išrastos spaustuvės, kurios leido sparčiai plisti knygoms (anksčiau knygas perrašinėdavo vienuoliai rankomis). Viduramžiais literatūra buvo bažnytinė, o dabar rašytojai ima gilintis į žmogaus jausmus bei vidinį pasaulį, atskleidžiamas noras suprasti ir pažinti pasaulį, pagaliau žmogus, o ne dievas, tampa visatos centru, tampa svarbu jo individualumas. To meto garsiausi rašytojai buvo Šekspyras, Petrarka, Servantesas, Gėtė. Renesanso dailėje irgi aukštinimas žmogus. Jis tapomas remiantis antikos tradicijomis: proporcingų formų, besišypsantis, gražaus kūno. Grasiausi to meto dailininkai ir skulptoriai – L. da Vinčis, Rafaelis, Mikelandželas ir kiti. Šiuo laikotarpiu visose meno srityse buvo atsigręžiama į antiką, tęsiamos jos tradicijos, menas atspindėjo pakilias visuomenės išsilaisvinimo nuotaikas.

Žmogaus protui besivystant, vystėsi ir menas. XVI a. prasideda baroko epocha. Barokas – tai kontrastų laikotarpis, nes menas vis tobulėjo, pasaulis puošėsi, tačiau čia pat siautėjo karai, badas, maras. Visas menas buvo sutelktas į žmogaus aukštinimą, į materialaus ir matomo pasaulio aukštinimą. Literatūroje iškyla mintis, kad žmogus gali nugalėti likimą, ima reikštis žmogaus arogancija. Architektūroje visi statiniai buvo labai gausiai puošiami, daug augalinių motyvų, daug išraižymų. Geriausiai baroko epochos meną ir pasaulietines nuotaikas nusako šis palyginimas: Barokas kaip didelis raudonas pomidoras – išorėje gražus, o viduje visas išpuvęs. Visas barokinis pasaulis gyveno viena mintimi „memento mori“ – prisimink, kad mirsi.

Po išpuikusio baroko, meno istorijoje atėjo tvarkingojo klasicizmo laikotarpis. Europa vėl atsigręžė į antikos harmoniją ir geometrinį tobulumą. Į taikomąją dailią grįžo griežtos geometrinės formos, ypač taisyklingi trikampiai, antikinės dorėninės kolonos, proporcingos skulptūros. Dailėje vėl tapo populiaru tapyti tikroviškus portretus, natiurmortas. Visame mene atsispindėjo žmonių kova už laisvę, brolybę ir laimę. Vėl buvo grįžtama prie vidinių vertybių.

Manau kitas labai svarbus laikotarpis meno istorijoje buvo impresionizmas. Prancūziškas žodis impression reiškia įspūdis. Ši meno srovė atsirado XIX a. antrosios pusės prancūzų tapyboje, o pavadinimas kilo nuo Klodo Mone paveikslo „Įspūdis. Saulės patekėjimas“. Impresionistinis menas fiksavo akimirką, stebėjo atskirus fragmentus. Menas žvelgė į pasaulį iš naujo taip, kaip dar niekada to nedarė. Dailėje buvo tapomi gamtos vaizdai, kuriuose ypač svarbūs buvo šviesos atspindžiai, šešėliai, nes jie fiksavo akimirką. Taip pat buvo tapomas gatvių gyvenimas ir pan. Dailininkai visiškai atsisakė juodos spalvos, tapė tik gyvomis, ryškiomis spalvomis. Garsiausi impresionizmo dailininkai buvo E. Mane, K. Mone, E. Dega, O. Renuanas, K. Pisaro ir kiti. Impresionistinėje literatūroje taip pat svarbiausią buvo sustabdyta akimirka. Kūrinio esmė buvo ne siužetas, o konkretaus veikėjo išgyvenimas konkrečią akimirką, buvo svarbu užfiksuoti jausmą.

XX a. antrosios pusės meną galima vadinti modernizmu. Jis tapo laisvas nuo visų iki šiol vyravusių normų. Pasaulis bando sukurti šedevrus, stulbinančius savo dydžiu, svoriu ar medžiaga iš kurios jie pagaminti. Menas tapo laisva saviraiška, kurią kartais supranta tik pats menininkas. Iš visuomenės buvo „atimta“ teisė spręsti kas yra gražu, o kas ne. Dabar meną galime tik suprasti arba nesuprasti. Šiais laikais vis labiau meno kūrime įsitvirtina tokios medžiagos, kaip stiklas, geležis, plastmasė, cementas ir, žinoma, naujausios technologijos. Tai amžius, kai žmonijos kosmopolitiškumas atsispindi ir jos kuriamame mene.

Pasauliui sparčiai tobulėjant ir besikeičiant menas išlaiko savo vietą visuomenėje. Jis nebeaukština dievų ir nebenusako hierarchinės pozicijos. Menas tapo dvasinės saviraiškos ir individualybės atvaizdavimo priemonė. Nors dar ne taip seniai menas buvo naudojamas ir kaip protesto forma. Meninių protesto formų ir dabar galima surasti visuomenėje. Tačiau dabar dažniausiai protestuojama dėl globalinių problemų, o ne dėl religinių ar tautinių, kaip būdavo daroma anksčiau.

Prie jau minėtų meno funkcijų, derėtų dar pridurti ir informacinę – istorinę. Štai apie senovės Kretos arba kitaip Mino civilizaciją mokslininkai sužino tik iš meninio palikimo. Rašytinių šaltinių yra išlikę, tačiau jie iki šio nėra iššifruoti, nes mokslininkai niekaip neranda šifro rakto. Kitose senovės kultūrose rašto iš viso dar nebuvo, todėl visą informaciją mokslininkai gali gauti tik iš išlikusių meno kūrinių.

Kokiame amžiuje begyventume ar kokį meną bemėgtume ir net tuo atveju jeigu iš viso jo nesuprastume reikia pripažinti, kad jis menas visada buvo greta žmogaus, lydėjo jį visoje raidoje, suteikė galimybę išreikšti save ir palikti kažką po savęs. Menas vystėsi kartu su žmogumi, o žmogus tobulėjo dėka menas. Menas – tai žmogaus vidinio pasaulio išraiškas nepavaldi laikui.

Rašykite komentarą

-->