Studijoms.lt

Šeinius – pirmas ryškus prozinės kalbos stilizuotojas ir eksperimentuotojas, siekęs pasakojimo grakštumo, lankstumo, poetiškumo, muzikalumo. Skaitytoją jis veikia pačiu kalbos būdu – inversijomis, užuominomis, nutylėjimais, sutrūkusiomis frazėmis, nervingai vibruojančia vaizdų tėkme, laukimo ir nežinios atmosfera, subtiliai pajaustais spalvų, garsų ir judesių niuansais, personifikuotais lyriniais peizažais.

I.Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju nelaimingos meilės istorija. Iš “Kuprelio” vėlesnieji beletristai mokėsi rašyti meilės istorijas.

Pagrindinė ankstyvosios kūrybos tema- meilė. Ji paprastai nelaiminga, bet išgyvenama stoiškai. Kūrinių veikėjai, išduoti mylimųjų, nuvilti svajonių apie amžinąją meilę, raminasi, kad gyvens geriau kitiems, negu sau: kunigaus, modernizuos kaimą, dorai augins vaikus.

Kuprelis pažino savo mylimąją, Gundę, Kunigundą Gervydžiukę Skardžiuose, kuri ir nušvietė jo nykų gyvenimą. Lig tol jo širdis nepažino meilės ji buvo sušalusi, sustingus. Pasak Olesio „Niekas jos nešildė, karštu kvėpavimu niekuomet neapgobė“(IX sk.,22psl.). Kuprelis nujautė, kad yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet jam atrodė, kad jis jos niekuomet nepasieks. Ir netikėjo, kad ji būtų tikras daiktas. Manė, kad tai tiktai pasaka.

Kuprelis pirmą kartą pamatė Gundę bažnyčioje. Matydavo ją nuo viškų kas šventadienis. Kartais ji atsigrįždavo ir pažiūrėdavo aukštyn į vargonus. Tuomet, būdavo, jų akys sulieja akimirksniu savo žvilgsnius. Jis po kiekvienų mišių tekinas lėkdavo į šventorių ieškoti jos „Man nuostabu darės, kur ji galėjo taip greitai dingti. Vieną kartą net pamaniau, kad gal man tik vaidinas“(X sk., 24psl.).Gundė buvo neaukšta, vidutinė, bet labai dailiai išaugusi. Skaisčiais raudonais veideliais. Galvelę gobė dideli, tankūs, tamsiai geltoni plaukai. Antakiai dar tamsesni. Iš tolo atrodė net juodi. Ir tai nepaprastai ją dabino. Kai tik Olesis ją pamatydavo visa bažnyčia jam nušvisdavo. Jis nuliūsdavo, kai pastebėdavo, kad į ją dešimtys berniokų akių žiūri.

Nuo to laiko Kuprelis pardėjo daugiau rūpintis savo išvaizda. Ir nė nepajuto kaip netrukus virto visoj apylinkėj geriausiai vilkinčiu vyru.

Pirmai jis labai nesidabindavo, nesitaisė gerų rūbų. Bet ji jį visiškai pakeitė.

Olesis net nesuprato kodėl taip greitai ją pamilo, kodėl taip smarkiai Gundė iš pirmo pamatymo jį sužavėjo. Jis sapnavo ją kas naktį. Šventadienio jis laukdavo labiau negu vaikai Velykų.

Jis visur bandė jos ieškoti, tačiau nežinojo kur ji gyveno ir matydavo ją tik bažnyčioj. Tuomet Kuprelis sugalvojo padidinti bažnyčios chorą, bet tik moteriškais balsais. Tikėdamasis, kad į chorą ateis ir Gundė. Jo tikslas išsipildė. Ir vieną vakarą jo mylimoji pasirodė jo namuose. „Plačiai prasivėrė durys, ir… aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį. Žiūriu į ją ir matau lyg pro rūkus. Taip, ji, ji!“(XI sk., 29psl.). Gundė su Olesiu šnekėjo laisvai, artimai, o jis jautės lyg sugautas. Neįstengė surasti nei vieno tinkamesnio žodžio. „Man buvo linksma, keblu ir sarmatijaus drauge. Buvau kaip vaikas, pirmą kartą pamatęs kunigą“ (XI sk., 29psl.).

Kuprelis buvo tą vakarą laimingas. Jautė, kad įžengė naujan, lyg šiol nežinoman, tik sapnuojaman pasaulin. Ten nebuvo jokių abejonių, kurios pakerta kiekvieną gyvą mintį. Jautė tik ramumą ir kūrybos valią. Tą vakarą Olesis sužinojo, kad Gundė gyvena visai netoli jo. „Daugiau aš nieko nenorėčiau, kad tik ji mano būtų, mane mylėtų ⁄ Be jos man nei pasaulis nemielas, nei dangus, nei žemė. Ji viskas, viskas man amžinai!..“(XI sk., 30psl.) – buvo įsitikinęs Kuprelis. „Ji, nors sodietė, neprasta, matyt.

Gaidas pažįsta, gieda gražiai. Turi malonų būdą. Jaučiama šviesos. Gali ir geresniam neg aš patikti, gali ją koks ponelis pamylėti. Kur man, vargoninkėliui, prie jos siekti!“( XI sk., 30psl.) – nusiminė jis.

Nors jis ir džiaugės, kad šiandien ją pažino, bet jam darėsi dar sunkiau, dar labiau spaudė nežinios akmuo. Jam buvo gera, kad pagaliau ją pažino; lyg ką pergalėjo; praardė kokią stiprią sieną, padarė joje spragą.

Tikėjosi, kad jau yra perlipęs per slenkstį, įžengęs tan naujan, neregėtan pasaulin. Viltis skleidė jam žavingus vaizdus. „Gundės balsas mane ramino. Rodės, ne mergiotė, bet koks angelas iš dangaus gieda“(XIIsk., 32psl.). – buvo susižavėjęs Kuprelis.

Ateinantį vakarą Gundė buvo atėjusi pas Olesį be draugės visoms jau išsiskirsčius paprašė , kad ją Olesis palydėtų: „- Palydėk Tamsta mane. Naktis tamsi, galiu dar paklysti. Tokiu laiku ir vaidinas. Aš bijau ⁄ Duok man tamsta savo ranką. Taip vienas sau eidami, atsidursime vienas vienam, kitas kitam miestelio gale. Tai ir bus palydėjimas!“(XIVsk., 36psl.) – tai pirmas Gundės bandymas suvilioti Kuprelį. Ir jis lengvai pasidavė. Po kelių dienų Gundė apsilankė pas Kuprelį ir paklausė jo kas tamstai miela Skerdžiuose. Tada Olesis suspaudė ją savo glėbyje ir prisipažino meilėje. Gundė atsakė tuo pačiu ir tuomet jų lūpos susitiko. „ – Tu esi mano ir būsi mano visuomet. Aš stengsiuos, kad tu būtum laiminga, sunkaus vargo nevargtum, o vien žydėtum man ir sau. Tu mane jau pakeitei. Aš, linksmumo nepažinęs, esu linksmas ir laimingas kaip vaikas. Dabar nieko nebijau, esu drąsus kaip plienu apkaustytas karžygys. Galiu grumtis su bet kuo. Noriu grumtis mūsų abiejų, Lietuvos dėlei“(XVIIsk., 52psl.). – šnekėjo jai Kuprelis. „ – Aš būsiu tavo, tik tavo, be galo, be pabaigos(XVIIsk., 52psl.), – kuždėjo Gundė ir glaudėsi į jį.

Olesis jautė, kad jis stiprėjo, kito į kitą žmogų. Vis labiau laukė, kuomet ateis tas laikas, kai Gundę be abejonės galės prie krūtinės priglausti, mylima žmona pavadinti. Gundė buvo su juo vis tokia pat. Švelni, maloni. Savo meilės nuo tėvų neslėpė. Rodė ją. Jų akyse Kuprelį broliu ir net mylimuoju vadino. Matydavo, kai jie tai išgirdę niaukdavos, nemėgdavo. Ji į jų pyktį dėmesio nekreipė. Olesiui buvo aišku, kad tarp jos ir jų, jam nesant, esti kas. Barnis gal?.. O seniau jie savo Gundę be galo mylėjo, visaip lepino. Kuprelis nenorėdavo, kad jo Gundė būtų tokia neatsargi, jų paslaptis rodytų. “Visaip dar gali būti. Ji gali būti ir ne tavo, o ko kito.“(XIXsk., 58psl.) – kartais manydavo Kuprelis, bet ta abejonė greitai pranykdavo.

Olesis dažnai šnekėdavo Gundei apie vestuves, tačiau ji tų kalbų vengdavo. Po kiek laiko apylinkėje pasigirdo nemalonios apšnekos apie judviejų meilę. Tas apšnekas paskleidė Olesio tarnaitė, kuri vieną vakarą slapčia užklupo juos. Gundės tėvai sužinoję nemalonias šnekas apie jų dukterį, jie buvo labai sukrėsti ir uždraudė jai išeiti iš namų.

Po kiek laiko Gundė vėl pradėjo lankytis bažnyčioje ir jiedu su Kupreliu bendravo ir toliau. Olesis nenustojo jos klausinėti apie vestuves, tačiau ji vis prašydavo dar palūkėti ir garantavo jam savo ištikimybę: „ – Palūkėk dar, Olesi. Aš nuo tavęs nepabėgsiu. Tu mane vis viena rasi. Anksčiau ar vėliau. Palaukim dar rudens, gal dar ir tėveliai sutiks. Žmoniškiau viskas bus. Mums patiems bus geriau“(XXVsk., 79psl.).

Vieną kartą per Sekmines Kuprelis pamatė Gundę prie bažnyčios linksmai besišnekučiuojančią su kokiu tai jaunuoliu. Jaunuolis aukštas, gražus, juodaplaukis. Dailiai miestietiškai apsirengęs. Atrodo net lyg užsienietis. Bet šneka skambiai lietuviškai. Gundė praeinančio Olesio nepastebėjo. Kuprelis buvo be galo įskaudintas. Ilgos, begalinės dienos bėgo be saulės, be miego, o jis vis nematė Gundės ir nieko apie ją negirdėjo. Nenorėjo girdėti. Kuprelyje užsiliepsnojo neapykanta Gundei.

Pagaliau vieną dieną tarnaitė išdrįso pranešti, kad ji žino, kas yra tas nepažįstamas – jis buvo tas pirmasis Gundės mylimasis, apie kurį ji Olesiui Raganakrūmyje. Tai Argaudo buvusio ūkveizdos sūnus, išvažiavęs su tėvais Galicijon. Ten išėjo gimnaziją, paskum ką tik pavasarį baigė Krokuvos meno akademiją. Ją baigęs, norėjo aplankyti savo gimtinė, Argaudiškius. Dabar svečiuose pas patį grafą Argaudą. Vardas to nepažįstamo Jonas Staševskis. Krokuvoj draugavęs su lietuviais ir Lietuvą ir lietuvių kalbą pamėgęs.

Jei Gundė Olesį sutikdavo kuomet, šonu praslinkavo, o jei išsukti nebuvo kur, užkalbindavo keliais žodžiais kaip paprastą pažįstamą ir vėl toliau skubindavo. Sulaikyti ilgesniam pasišnekėjimui Kuprelis negalėdavo: stigdavo jam žodžių ir gerklę lyg kas virve surišdavo. Ir jis pats vengė ją sutikti. Nenorėjo, jam buvo sunku. „Tuomet jaučiau, kaip ji buvo manyje įaugusi ir kaip plyšo iš mano minčių, viso mano kūno. Ir visai nebojo, ar aš ištversiu, ar ne. Ir tuomet kilo manyje pyktis, akis man iš kaktos spaudė“(XXVIsk., 84psl.).

Vieną naktį Olesis susapnavo sapną apie Gundę, po kurio nuo jo širdies nuslinko juoda uždanga. Jį visai nauja nuotaika apėmė. “Turiu ją gelbėti iš to dailininko nagų. Jai pavojus gresia“(XXVIIsk., 85psl.) – teigė sau Kuprelis. Kitą dieną išėjo, nežinomo jausmo vedamas, Gundės ieškoti. Ėjo nežinodamas nei kaip, nei kur. Nuo pykčio paliuosuota meilė jį vedė.

Eidamas pakluoniu pamatė savo mylimąją pakraštyj ežero baltarūbius bevelėjant. Širdis ėmė plakti. Priėjo iš užpakalio ir užkalbino ją.

Kuprelis paklausė, ar ji myli lenką Staševskį, tačiau ji atkakliai neigė. Tada Olesis padovanojo jai žiedelį, kuris Kupreliui buvo labai brangus. Atrodė, kad visai susitaikė. Lyg ir nebuvo nieko tarp jų. Jie artimai įsišnekėjo.

Kai Olesis grįžo namo, jam viskas atgijo, pražydėjo iš naujo. Ir štai vieną šeštadienio vakarą dingtelėjo jam galvon mintis: „ Eisiu palangėn padaboti, ar nėra pas Gundę kokių svečių“(XXIXsk., 89psl.). Ilgai svyravo.

Ta mintis traukte traukė iš namų, bet daug kas ir neleido, draudė. Žinojo, kad taip daryti nepadoru. Nepadoru įtarti mylimą žmogų, nepadoru geram vargoninkui slankioti patvoriais ir pasieniais. Tačiau išėjo. Visa jo atspara buvo pralaužta. Jautė, kad yra menkas, silpnas žmogus. Sarmatijos, bet kai kas stipresnis, nematomas viliojo jį ir traukė.

Priėjęs į Gervydžių sodybą apsidairė. Niekur nieko. Nei garso, nei balso. Patvoriu nuslinko į seklyčios pusę. Pastebėjo languose šviesą. Žvilgterėjo … Kraujas sustojo jo gyslose. Akyse juoda pasidarė. Atšlijo nuo sienos. Jis, tas lenkas, tas mergaičių viliotojas, Staševskis, sėdėjo sofoje. Gundė sėdėjo ant jo kelių!.. Staševskis begėdiškai ją apsikabinęs spaudė į save. Gundė nesipriešino. Apsikabino jį abiem rankom ir smarkiai, kaštai bučiavo. Kuprelis pamatė, kad tarp jų kas suspindėjo. Tai jo padovanoto žiedo akelė. Prakeikė jis Gundę tą valandą. Prakeikė ir visas pasaulio mergaites: „Tegul visos moterys skradžių žemių kur nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėn drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti!“(XXIXsk., 91psl.). Verkė priklaupęs po langu, griežė dantimis ir keikė. Tuomet jam į galvą atėjo mintis padegti Gundės namą ir taip atkeršyti jiems. Tačiau jam pagailo savo mylimosios ir nusprendė nužudyti tik jį: „Nužudysiu jį vieną! Tą lenką suvedžiotoją ⁄ Jos gaila… Vis viena gaila.“(XXIXsk., 92psl.).

Išsiplėšė iš pamato akmenį ir jau šaltai žiūrėjo į jų šnekučiavimą. Laukė tiktai jo išeinant. Laukti teko ilgai. Pradėjo drebėti iš pykčio ir iš baimės, kad jo kerštas gali nepavykti. Tuomet įlindo į serbentų krūmą ir laukė jo. Štai jau Staševskis netoli jo. Eina šalikėliu. Olesio kraujas užvirė ir tuo metu nei nepajuto, kaip paleido į jį akmenį… Staševskis susiėmė krutinę ir atsisėdo. Pasėdėjęs kiek, atsistojo ir sunkiais žingsniais, pasviręs vilkos namo. Kupreliui didelis sunkumas atslūgo nuo širdies. Grįžtant namon, jį vis daugiau kankino sąžinė: „Jei jau norėjau jam keršyti, turėjau eiti atviron kovon. Tai iš pasalų… Ne, taip vyrai nedaro ⁄ O kuo jis kaltas, kad Gundė pati jį myli?“(XXIXsk., 93psl.). Po kelių dienų išgirdo, kad Staševskis išvažiavo.

Einant dienoms, slenkant naktims vis daugiau Kuprelis aprimo. Rodės, kad ir meilė iš galvos išgaravo. Daug dirbo, daug skaitė. Vis tapo žmogus.

Buvo sveika, blaivu, gera. Bet po trejetą savaičių pastebėjo visai netyčia, kad Gundė vėl kelia galvą į viškas. Šypsojosi jam meiliai, žavinčiai. Kaip ir seniau. Rodės, kokį laiką nekreipė dėmesio, o pagaliau vėl tirpo visas nuo jos žvilgsnio. Po mišių jie susitarė susitikti vakare. Tą vakarą Gundė pasisiūlė tekėti ir po vestuvių važiuoti į Prūsiją. “Bet nejaugi visa tai tiesa? Nejaugi ji dabar tikrai bus mano? Kaip gerai! Visos kančios ir abejonės liks užpakalyj. Aš vėl pagaliau galėsiu būti žmogus, vyras. Vedęs vyras!“(XXXIsk, 97psl.) – patenkinimas, išdidumas kėlė Kupreliui krutinę.

Po dviejų savaičių viskas buvo paruošta. Pasiruošė kelionei, gavo pasus, dispensą vesti, viską. Nutarė važiuoti pirmadienio naktį. Šeštadienio naktį Gundė atėjo pas Olesį paskutiniam kelionės pasitarimui, tačiau ji buvo nusiminusi, nerimavo dėl kelionės. Jie susitarė pirmadienio naktį apie vienuoliktą susitikti karklynėn, prie galo ežero, palei vieškelį, su visais daiktais. Atėjus sutartai nakčiai Kuprelis laukė savo mylimosios, bet nesulaukė. Jis buvo sugniuždytas ir širdis jo sužeista. Tuomet nuskubino namo. Jis tikėjosi, kad Gundė pas jį ateis, tačiau klydo. Manė, kad bent bažnyčioj ją pamatys, bet vėl apsiriko. Neištvėręs jis nuėjo pas Gervydžius tačiau ir ten nieko nerado. Grįžus namo jis sutiko tarnaitę, kuri pranešė jam nemalonią naujieną: „Tamstos Gundė pirmadienio naktį Varšuvon išdūmė. Nematysi jos daugiau…“(XXXIVsk., 106psl.). Olesis puolė į neviltį ir išlėkė pro duris.

Olesio, jaunystėje gabaus muzikanto, bet gamtos fiziškai nuskriausto, apvilta meilė traktuojama kaip kažkas neišvengiama kiekvieno menininko likime, nulemtame kontrastingų pasaulių – susikurtoje ir realioje – traukos. Olesis mylėjo savo žaviąją Gundę tik kaip menininkas: jis nenorėjo ir nemokėjo nusileisti ant žemės, kad viskas nesupaprastėtų, nepranyktų paslaptis, žadinanti jo vaizduotę, dvasinę įtampą, kūrybingumą. Bet gundė buvo šios žemės dukra. Galbūt Gundės būdą lėmė vien tik jos vardas – Kunigunda. Romantiška meilė negalėjo užpildyti jos esybės, ją sužavėjo naujos paslaptys – erotika, vyriškumas, rizika, ir Olesis jos neteko.