Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Meilės samprata Adomo Mickevičiaus kūryboje (“Meilės sonetai’)

Autorius: Indrė

Taigi, kokia XIX a. pradžios rašytojo meilės samprata, jos idealas? Kaip suvokti stiprių ir gausių, dažnai neigiamų, jausmų chaosą A.Mickevičiaus kūryboje?

Romantikas jaučiasi viduje atitrūkęs, nori būti savimi, kažkuo nauju, moterišku, nelauktu, nenumatomu (tai, savaime suprantama, tinka ir jų nuomonei apie protėvius). Savotiškas “rojaus žemėje” kūrimas – padėti suvokti eiliniam žmogui, liokajui, virėjai, jog jis gali ir turi teisę būti laimingas, reikšti įvairiausius meilės sukeltus jausmus, kad visi jausmai yra gražūs, net jei jų pasekmės ne itin etiškos: pavydas, neviltis, išdidumas, mirtis.

A.Mickevičius kalba apie meilės transformuojančią galią nuo pirmo iki paskutinio kūrinio, nuo “Baladžių ir romansų” iki “Pono Tado”. Todėl jo būta populiaraus liaudyje, nes kalbėjo apie jausmus, santuoką paprastai, liaudiškai, kartais – itin egzaltuotai, mistiškai. Ankstyvojo A.Mickevičiaus moters ir meilės samprata, jei vadovautumės K.G. Jungo terminologija, “perkėlimo psichologija”, yra žemiausio pasąmoninio Animos lygmens, ji dažniausiai veda į beprotybę, mirtį. Anima susijusi su vandeniu, naktimi, kerais. Anima – undinė. Ji pražudo, jei užvaldo visą žmogaus dvasinį gyvenimą. Ankstyvosiose A.Mickevičiaus baladėse Anima – pagoniška mergelė, sakanti “ne” visiems savo jaunikiams (baladė “Patinka”). Teigiama Anima – gera duktė, žūstanti begindama tėvoniją (baladė “Svitezis”), gera žmona, iki mirties kovojanti už vyro garbę ir kunigaikštystės vientisumą (poema “Gražina”). Kuo į tolimesnę praeitį gręžiamasi, tuo aukščiau Anima iškyla virš kitų personažų (poemos “Gražina” prierašuose prisimenamos senovės Prūsijos moterys – valdovės, karalienės, o juk senovės prūsai ir lietuviai – vienos, baltiškos kilmės).

Moteris A.Mickevičiaus kūryboje kuriama iš jo paties dvasios poreikių, lūkesčių. A.Mickevičiaus poezijos moterys, patiriančios daugybę pasijų ir kančių kaip ir poeto dvasia. Tačiau meilės kelias niekuomet nesibaigia priešybių sulydymu, dvasios sužadėtuvėmis, karališkos poros sąjunga, netampa, K.G. Jungo terminu, Animos- Sofijos dvasinio lygmens išminties ir brandos mylimosiomis. A.Mickevičiaus moterys – gamtos dalis, ištirpstanti gamtoje – vandenyje, ugnyje, žemėje, ore, pirminiuose gamtos elementuose. Poetas per visą savo gyvenimą patyrė daug kančių dėl moterų, bet nė vienos moters nepavadino, kaip Dantė ar Petrarka, vedle į dangų, tik vedle į žemę, į tėvynę.

A. Mickevičiaus sonetų rinkinys išleistas Maskvoje 1826 metais. Sonetuose brėžiama poeto praeities jausmų trajektorija, žmogaus, gerai pažįstančio savo polinkius, aistringumą ir romantinę idealizaciją, žvelgiančio į savo gyvenimą tarsi iš šalies, suvokiančio, kad meilė atneš jam tik kančią, tačiau ruošiančio savo širdį naujam, žemiškesniam ir žmogiškam jausmui: “Nelaimingas, kas veltui maldauja abipusio jausmo,/ Nelaimingesnis, ką vargina tuščia širdis,/ Bet tas visų nelaimingiausias,/ Kas nemyli, nes mylėjo, užmiršti negali”. Sonete tarsi fiksuojama nestabili, pereinama būsena. Toks yra ir visas sonetų rinkinys – savotiškos jausmų svarstyklės tarp moters garbinimo, sudievinimo (angelas, deivė) ir paniekos pernelyg žemiškiems, praktiškiems moters polinkiams (šaltumas, godumas, išskaičiavimas), XI sonetas “Rezignacija”. Tipiška romantizmui širdies tuštumos baimė: “Nedrįsta nužydėjusią širdį padėti prie angelo kojų”.

Sonetuose kalbama apie naują gyvenimą, naujas, dar nepažįstamas moteris, bet visuose sonetuose galima atpažinti poeto meilės Marilei Vereščiak- Putkamer istoriją, net sonetų muzikiniai motyvai, instrumentuotė kartoja Marijos vardą, nors ir žodžių žaismu. Visą gyvenimą poetas vis gręšis atgal, kad kentėdamas džiaugtųsi keista nelaimingos meilės dovana.

Kūryboje vyro vaidmuo pasyvus, jis stebi, prisimena, verkia, klausydamas moters dainavimo, ir tik sykį bando pamurmėti prieš likimą. Moteris aktyvesnė – ji dainuoja. Meilės sonetuose atsiranda kelio į savastį ženklai-simboliai: angelas, dvasios sužadėtinė, karalienė, gyvatė, Letos upė.

A.Mickevičiaus sonetuose balansuojama tarp visiško savęs neigimo, ateities atsisakymo, pasyvių dvasios kančių ir dvasingo švelnumo, meilės, kaip poeto tobulėjimo, aistros. Tai savotiškas poeto vidinės meilės patirties dienoraštis. 22 sonetų ciklas pradedamas subtilia meilės inscenuacija, mylimosios idealizavimu iki katalikiškos mistinės meilės idėjos, baigiamas 5 sonetais, kuriuose mylimoji nuvainikuojama, moterys lyginamos su Antikos pagonėmis Danaidėmis, godžiomis aukso ir nužudančiomis savo vyrus. XXI sonetas “Danaidės” atvirai išreiškia moterų baimę, santuokos su giminiška siela draudimą, moterims negalima atverti širdies, nes jų troškimai beribiai, pražūtingi: “- Danidės: į jūsų troškimų bedugnę mečiau/ Dovanas, dainas ir ašarų ištirpdytą širdį:/ (…)

Beveik pusė “Sonetų” rinkinio – žeidžiančios meilės, slopinamos aistros aktualizavimas, negatyvioji meilės pusė. Tiesiog archetipinis IX sonetas “Šaulys” – pavydo alegorija, iliustruojanti žmogžudystės iš aistros situaciją. Nedaug būtų nutolta nuo realaus A.Mickevičiaus gyvenimo, juk galėjo poetas pasvajoti apie Marilės vyro mirtį. Tačiau romantikas puikiai jaučia ribą tarp svajonės ir realybės – soneto šaulys medžioja tik chimerišką miglą. A.Mickevičius paverčia savo poetinį talentą savotišku meilės mediumu, išreiškia sonetuose įvairias archetipines meilės situacijas: meilės laiko sustabdymas, juslinė transcendencija, meilės demoniškumas, meilės begalybė (VIII sonetas “Nemunui”: “Viskas praėjo, kodėl tad ašaros tekėti nesiliauja”). Sonetuose gėrio ir blogio ribos ištirpsta aistros ugnyje, tik blaivi ironija ciklo pabaigoje sugrąžina poetą į realybę.

A.Mickevičiaus romantizmas nedangsto jausmų, priešingai, juos eksponuoja, kartais net kiek dirbtinokai. Žinant vidinę poeto meilės dialektiką, kūrybos raidą ir draugų filomatų prisiminimus, galima teigti, jog į sonetus A.Mickevičius, kaip preciziškas juvelyras, įpynė net pokalbių su Marile nuotrupas, kasdienybės smulkmenas – kaip Marilė dėvėjo kuklius drabužius, o poeto nuomone, vis vien žengdavo lyg karalienė, mėgo jodinėti paupiais, skaityti Petrarką, kaip lipšniai, subtiliai ir laisvai bendravo, bet griežtai laikėsi moralės reikalavimų, žodžiu “pareiga” vėsindama įsimylėjėlio įkarštį.

Net vėlyvoje Lozanos lyrikoje, daugiau kaip po dešimties metų 1839-1840 m. eilėraštyje “Kur tu, mano drauge…” tiksliai įamžino pirmojo susitikimo su Marile detales.

Nuo XIII soneto jausmų vaizdavime ateina savotiškas prablaivėjimas, kančia ištirpsta savotiškame katarsyje – meilė tampa laisva, širdies nebeskauda, prisimena mylimąją, galvoja apie ją ir dėkoja, išmokiusiai garbinti Dievą: “Pirmą kartą aš, belaisvis, džiaugiuosi savo vergove:/ Žiūriu į tave, mano kakta giedra,/ Galvoju apie tave, o mintys sklendžia laisvai,/ Myliu tave, bet man širdies neskauda”.

A.Mickevičius suranda naują soneto stilių – kiek buitišką, kasdienišką, tačiau žaismingą ir net filosofinį – jam nebereikia kartoti žodžio “myliu”, kad išreikštų begalinį švelnumą, rūpestį ir norą nuolat būti kartu su mylimąja. XV, XVI, XVII sonetai “Laba diena”, “Labanakt”, “Labas vakaras” vaizduoja kaprizingą, slapukę, tylenę ir labai jautrią mylimąją, mylintysis džiaugiasi paprasčiausiu, bet tobulu būdu išreikšti savo jausmus – tiesiog pasakyti mylimajai: “Nešiau saldžiausią labą dieną, bet tavo mieguistas grožis/ Man ryžtą atėmė, tegu tad pasakysiu:/ Nubudo širdis maloninga? Ar jėgos paguvėjo?”

A.Mickevičius sukuria visą meilės kosmosą, moteris jame – karalienė, žemiškas angelas, sužadėtinė saulės ir mėnulio fone, aukso ir sidabro debesyse, su saule siejama moters dvasia, vyras – su mėnesiu.

A.Mickevičius iš naujo atranda mylimą moterį, bet dabar jau prisiminimuose, savyje. Rašydamas “Sonetus”, A.Mickevičius dar buvo jaunas, bet jau į brandą žengiąs žmogus, moteriškumą suvokiąs kaip neatskiriamą savo jutiminio patyrimo ir intuityvaus dvasinio gyvenimo dalį. Ankstyvojoje kūryboje į moterį žiūrėta su nepasitikėjimu, baime, nors moteriškas grožis ir estetizuotas. Dabar procesas atvirkštinis – moters išvaizda kukli, tačiau ji yra poeto dvasios karalienė: “Ir išvaizda kukli, ir žodžiai paprasti,/ O akys ir veidai, kokių esu regėjęs,/ Bet džiaugiasi žmogus, pamatęs iš arti/ Kaip deivę, kalbančią tave bentsyk girdėjęs”.

Atvirai reikšdamas savo juslingumą (tas labai nepatiko Varšuvos recenzentams klasicistams), pasinerdamas į pasąmonę, A.Mickevičius išreiškia dvasinę brandą moters “žemės angelo” simboliu. Sonetais poetas atskleidžia ne tik romanso su Marile eigą, o ir daugybę vyriškos Animos metamorfozių: ji – deivė, išmintinga, kitur – bejėgė, pasimetus, žiauri, išdidi, godi. Vyriška poeto Anima dalyvauja “karališkų vestuvių” vyksme, tačiau iki galutinio “coniunctio” archetipo vyksmo neprieinama: “Kam atstumi mane? Atsakymo nėra”, XX sonetas.

“Krymo sonetuose” meilės temos nebėra, ji labiau nujaučiama iš ankstesnių sonetų, išreiškiama užuominomis apie giliai jūros dugne glūdinčią prisiminimų hidrą ar I soneto “Anermano stepės” paskutine eilute: “Galėčiau išgirsti balsą iš Lietuvos./ Važiuokim, niekas nešaukia”. Taip kuriama A.Mickevičiaus romantinė meilės filosofija. Meilė – viso gyvenimo užduotis žmogaus dvasiai. A.Mickevičius net mirdamas liepė perduoti savo vaikams: “Mylėkitės”. Paskutinis poemos “Ponas Tadas” skyrius pavadintas “Mylėkimės”. A.Mickevičius – vienas iš romantizmo autorių, kurio kūryboje meilės samprata kito, visuomet atspindėdama kūrėjo dvasinę raidą, jo Psichę. Dvidešimt antraisiais gyvenimo metais A.Mickevičius išgyveno meilę Marijai Vereščiak, kurios atgarsiai atsispindėjo visoje jo kūryboje, vis giliau permąstomi, papildomi jausmų ir patirties.

Rašykite komentarą

-->