Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Medicina

Autorius: Valdas

MEDICINA IR JOS ISTORIJA
Klausimas, kas yra ligos esmė ir prasmė, kokios jos priežastys ir veikimas, rūpi žmonėms nuo senų senovės. Jis glaudžiai susijęs su įgimtu troškimu gyventi, su baime, kurią kelia nesuprantama gyvosios gamtos lemtis, padedanti išlikti rūšiai, bet individą pasmerkianti išnykti. Neįveikiamos jėgos, tolydžio kreipiančios gyvenimo eigą nenuspėjama linkme, reikalauja labai gero gebėjimo prisitaikyti. Dalis to prisitaikymo vyksta nesąmoningai.

Tačiau žmogaus raida, jo tapsmas protingu padaru labai sumažino tą nesąmojingąją dalį. Taip brangiai žmogui tenka mokėti už tai, kad jis išsiugdė sugebėjimus pajungti sau daugelį gamtos dėsnių. Vis labiau prarandant apsaugines reakcijas, kylančias iš pasąmonės, ir kartu atbunkant jutiminiams suvokimo bei įspėjimo mechanizmams stiprėjo nežinomybės, gresiančio likimo baimė, kai vienas ir tas pats išrinktasis būdavo ir savo amato meistras, ir terapijos žinovas, ir mokėdavo paveikti sielą.

Ne vien smalsumas ir baimė pavertė žmogų tyrinėtoju. Tikriausiai ne tik troškimas pažinti ir nerimas dėl ateities, bet ir artimo meilė, silpnojo bei ligonio atjauta paskatino plėtoti gydymo meną. Jau anais tolimais laikais, prieš tūkstančius metų, gydytojai daug ką mokėjo. Iškastiniai griaučiai liudija, kad lūžę kaulai buvo gerai sustatomi ir įtveriami. Buvo kas geba sėkmingai amputuoti, šalinti svetimkūnius ir net atvožti kiaušą. Stebėtinai daug senovėje buvo žinoma ir apie gyvulinių, augalinių bei mineralinių medžiagų gydomąją galią.

Psichoterapija – neatskiriama pirmykštės medicinos dalis. Tūkstančius metų magiškos žinios ir magiški veiksmai, skirti žmonėms gydyti, buvo žinių privilegija ir jų pareiga; be to nebūtų galėjusi egzistuoti šventyklų medicina. Bet amžiams bėgant vis labiau nyko gydymo vienovė.

Chirurgija buvo atiduota pirtininkams – viduramžių gydytojui ji buvo per prasta. Vidaus ligų diagnostika ir gydymas, aukštosiose medicinos mokyklose išplėtoti ligi tobulų loginių schemų, vis labiau tolo nuo gyvenimo – schemoms trūko turinio.

“Psichoterapija”, tiesa, galutinai neišnyko, bet ją žlugdė vis didesnis kūno ir sielos supriešinimas. Pagaliau ji įgavo išvirkščią prasmę ir tapo baimės įrankiu.

Ilgas buvo kelias į suvokimą, kad medicina – tai ne mokslas apie ligas, bet mokslas apie ligonį. Dar net ir XIX amžiuje, tapusiame didžiųjų gamtos ir mokslo atradimų epocha, sistemingam kūno struktūrinių elementų ir jų funkcijų tyrimui buvo skiriama tie daug dėmesio, kad patį žmogų tyrėjai kaip ir užmiršdavo.

Didiesiems protams, iš naujo atrandantiems psichologiją (Froidui, Jungui, Adleriui ir kt.), pradžioje buvo sunku. Jie buvo puolami kaip revoliucingi ramybės drumstėjai, kurių atseit nežabota vaizduotė gresianti išmėgintai ir tvirtai visuomenės struktūrai. Bet po daugybės ginčų tarp “mokyklinės medicinos” ir naujais metodais dirbančių psichoanalitikų, iškėlusių visai naujas sąvokas ir gydymo būdus, kurių veiksmingumas netrukus tapo akivaizdus, net ir specialistai nebegalėjo ignoruoti aiškių tiesų: žmogus yra būtybė, turinti kūną ir sielą; jo kūno sveikata labai priklauso nuo jo sielos būsenos, kuri savo ruožtu abipusiais ryšiais susijusi su aplinka.
Todėl moderniajai medicinai tenka atsižvelgti dar ir į papildomus aspektus, kurie kartu su konkrečiomis ligos priežastimis gali lemti individo sveikatą ir ligą, – tai paties žmogaus “socialinis gyvenimas” ir socialinės aplinkos, kurioje jis gyvena, kultūrinė situacija. Šeima, profesija, pajamos, buto sąlygos, senatvės aprūpinimas ir daug kitų dalykų sąlygoja socialinę žmogaus situaciją. Kai kuriuos iš jų galima ir pakeisti, tad žmogus nebūtinai turi visus juos priimti tokius kaip yra. Kur kas mažiau įtakos jie gali padaryti tai savo gyvenimo daliai, kurią mes apibrėžiame kaip žmonių bendravimą. Juk aiškiai matome, kad kuo patikimiau veikia socialinė sistema, tuo mažiau žmogui rūpi jo artimas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->