Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Marius Katiliškis

Autorius: Skaistė

Marius Katiliškis (tikr. Albinas Vaitkus, 1915-1980)
Lankęs Žagarės progimnaziją, kirtęs mišką ir kasęs griovius, spausdinęs apsakymus „Naujojoje romuvoje”, dirbęs bibliotekininku Pasvalyje, kur 1941 m. buvo sukilėlių štabo adjutantas, 1944 m. kareiviavęs, pirmąjį novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda” išleido Vokietijoje 1948 m., užsibrėžęs parodyti „savo žemės ir jos žmogaus likimą tokį, kokį jį mačiau ir gyvenau”. Noveles ir romanus – „Užuovėja” (1952), „Miškais ateina ruduo” (1957), „Išėjusiems negrįžti” (1958), „Šventadienis už miesto” (1963), „Apsakymai” (1975), „Pirmadienis Emeraldo gatvėje” (1993) kūrė po sunkaus darbo Čikagos plieno gamykloje, nešamas ilgesio į gimtosios žemės miškus ir palaukes, kur „akys apraibsta nuo grožybės”.

M.Katiliškio pasakojimas apie Šiaurės Lietuvos kaimą – kolektyvinį jo kūrinių herojų – remiasi realistinės lietuvių epikos tradicija. Novelių romane „Užuovėja” atgyja tradiciniai šitos epikos kadrai – žilaplaukis senelis prie bičių avilio, berno stiprybė, mirtis savo namuose kaip šventė. Čia išlaikytos ir struktūrinės šitos prozos nuostatos: detalūs žemdirbio darbų ir papročių aprašymai kaip veiksmo fonas ar net jo eiga; išoriniu stebėjimu pagrįsti žmogaus veido, figūros, nešiosenos apibūdinimai; iš personažų santykių kaitos ir lūžių audžiama kūrinio fabula. Čia atsiveria prakutusio, sotaus, socialiai stabilaus, kultūrėjančio prieškarinio kaimo panorama – laukų melioracija, veislinės karvės iš Danijos, kieme vokiškas traktorius, įsivesta elektra, namuose knygos ir laikraščiai, pagarba įstatymams. Čia vyrauja žemdirbio stiprybės ir pasitikėjimo savimi, agrarinės sanklodos nekintamumo ir šventumo leitmotyvas.

M.Katiliškis pripažino tik konkretaus vaizdo faktūrą, neatmieštą intelektualinėmis abstrakcijomis ar literatūrine stilizacija. Jam būtina prisiliesti prie daikto įdiržusiomis žemdirbio rankomis, kad pajustų jį ir atsimintų. Tik ilgametis stebėjimas, kaip merkiami linai ar mėžiamas mėšlas, tiekia spalvų ir detalių plastiniam piešiniui – pirminei epinio pasakojimo ląstelei.

Autentiški kaimo buities ir gamtos kadrai, Andriušio silpnai tesuverti į fabulos grandinę. „Užuovėjos” novelėse įtraukiami į gaivalingą emocijos protrūkį. Jaunas bernas, persmelktas merginos grožio, trankosi vasaros naktį po kaimą, ir visi gamtos aprašymai, vyrų dainavimas, piemenų išdaigos, priglusta prie jo pirmutinio meilės nuotykio. Varoma už senio, jauna ūkininkaitė, kankinasi ir blaškosi, patiria gilius sukrėtimus, kaip tikra psichologinės prozos herojė. Noveles lydi lyrinės vizijos, besiliejančios liaudiškais frazeologizmais ir netikėtomis metaforomis, pakilia sakinio ritmika ir negrąžinamo praradimo besismelkiančia elegija.

Lietuvos gamta, regima iš tolo, švietė kaip stebuklinga būties visuma, kuriai priklausė ir nesibaigiantis žemdirbio darbų ciklas, ir svaiginantis jausmo pražydėjimas. Žmogaus buvimas gamtoje daugiau sugestijuojamas negu analitiškai aprašomas. Todėl vyrauja šokčiojantis pasakojimo tempas, staigi peizažo ir kasdieninio pašnekesio kaita, savijautos bangavimui pajungtas sakinys, poetinio kalbėjimo tonacija, gražiausiai prabilusi romane „Miškais ateina ruduo”.

Šio romano centre – autentiška miško kirtėjo, grioviakasio, ūkininko berno patirtis buvo iškelta kaip pabėgimas iš miestų civilizacijos ir ligūsto individualizmo. Miško kirtimas, pelkės sausinimas, rugiapjūtė, Velykų rytmetys, miestelio turgus čia sudaro tą kolektyvinę žmonių būtį, kurią galima tik išraiškingai aprašyti, bet beprasmiška pajungti atskiro personažo psichologinei istorijai. Gamta čia yra didysis būties objektyvumas, stūksantis virš atskirų likimų, viską apglėbiantis, nesikeičiantis ir neišardomas.

M.Katiliškis gėrisi žmogaus prigimtimi, kurią išbudina pavasario ledonešis ir atvėsina ruduo. Mylintis Tilius ir mylinti Agnė yra gamtos vaikai, apsikabinę vieną audringą vasaros naktį pagal neatšaukiamą jos lėmimą. Amžinas gimimo, brendimo ir nykimo ciklas M.Katiliškiui yra galutinis visų problemų sprendimas. Jis neišveda griežtos linijos tarp kūno ir dvasios. Pirmoji meilė, patekėjusi trumpą vasaros naktį, jam yra graži su visais jutimais, nerimu, šėlimu. Tai egzistencijos viršūnė, nepakartojama, „kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojama mirtis”.

M.Katiliškio pasakojimas, pagrįstas gimtosios žemės lyrine vizija, romane „Išėjusiems negrįžti” netikėtai pasidarė šiurkščiabalsis, ironiškas. Išeinančio iš tėvynės žmogaus nebegaubia gamta, skleisdama savo motinišką šilumą. Ties paskutiniu Lietuvos kaimeliu pasibaigia tėvynės malonė, ir visas buvęs gyvenimas lieka anapus ribos. „Aš atsigręžiau atgal. Mūsų pėdos, mūsų praeitis, mūsų nueitas kelias – švarui švarutėliai užneštas ir užpustytas”. Šiame romane išėjimas iš tėvynės suvokiamas kaip tragiška esminių vertybių ir savo šaknų praradimo, nepaliekanti jokios paguodos ir vilties.

Vidinės įtampos, nerimo, egzistencinio netikrumo intonacija tampa šio romano pasakojimo šerdimi. Ji sukabina skirtingos vaizdinės sudėties epizodus ir ironiškas charakteristikas j giluminį jau ne fabulinės sekos vientisumą, kurį sudaro garsiai neartikuliuojamas skausmingas galvojimas „apie savo paniekintą ir nuolatos kryžiuojamą tautą”, gniuždanti istorijos neviltis slenkant bolševizmo pabaisai į Europos vidurį, pagaliau karo „šlykšti beprasmybė”, įsikirtusi į Rytprūsių keliais gainiojamų lietuvių kareivėlių likimą. Individuali pasakotojo savimonė, likusi be praeities prisiminimų ir ateities vizijų, neužstoja ryškiau tapomos alkio, panikos ir išlikimo instinkto bevaldomos masinės psichikos pavienio žmogaus nuvertėjimo ir sunykimo karo kataklizme. Ironiškais žmogaus degradacijos vaizdais, psichologiniu autentiškumu ir didžiule fakrografine apimtimi (nuo lietuviško pulko paradinio įžygiavimo į Telšių miestą 1944 m. vasarą iki šiurpaus lipimo į paskutinį laivą, išplaukiantį nuo Dancigo pakraščių 1945 m. pavasarį).

M.Katiliškis – aukštos klasės menininkas profesionalas, nors laikė save tik pasakoriumi. Lietuviškos epikos tradiciją, sujungtą su lyrinių vizijų intonacija, jis perkėlė į XX a. globalinių sukrėtimų situaciją, modernizavo, nušvietė egzistencinės įtampos jausmu.

Rašykite komentarą

-->