Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Marcelijus Martinaitis

Autorius: Eimantas

Marcelijus Martinaitis, kaip ir dauguma jaunosios kartos poetų, bandė nutolti nuo “jausmų lyrikos, nuo visų tų virpėjimų ir lakstymų su balionais”, pasak jo. Rinkinyje “Saulės grąža” (1969) jis stengėsi depersonalizuoti eilėraščio subjektą, ieškodamas jam įvairių kaukių- kvailutės Onutės, pravirkusios dėl raudono siūlo; girto žuvelio, atidavusio Dievui velveto kepurę; žemaičio Kukučio, kurio troboj gaidys per naktį išgieda visą šimtmetį. Peržengti save, ištirpti tautos istoriniame likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudininku,- toks jo kūrybos etinis tikslas. “Ir taip- atsikelti, save čia užmiršti/ Ir būti be vardo tarp tų, kur keliauja”. Jis taipogi suprato, kaip j. Juškaitis ir S. Geda, kad “mūsų riba- begalybė”, kurią gali atverti tik žiūrėjimas “sielos akimis”, o ne konkretus emocinis įvykis. Tik Martinaitis ieško tos begalybės žemaičio atmintyje, kurioje įrašytas trojos karas ir prūsų išnykimas, ieško Lietuvos istorinio ir kultūrinio dirvožemio kloduose, kurie tirštai aplimpa šitą beribiškumo nuojautą ir neleidžia jai virsti kosmine abstrakcija. Todėl ir jo eilėraščių stilistika neturi abstraktėjimo žymių. Nutrūkstantys sakiniai čia juda pagal lyrinių šūksnių sintaksę, kur kiekvienas žodis, ypač rimuotas, ištariamas tarsi visai skyrium ir gauna labai stiprų ritminės energijos smūgį. “Vakar ir visados/ Virš žydinčios gluosnio lazdos,/ Virš upių ir pievų spalvos, virš medžių, sodybų, kalbos…” Vaizdas aštriais štrichais fiksuoja aplinkos konkretumą, lengvu šuoliu perbėga įvykį, kontrastiškai sujungia priešingybes, kad susidarytų epigraminė užsklanda. Tai “daiktiškosios” poetikos elementai, įsigėrę į Martinaičio mąstyseną literatūrinio debiuto metu- pirmuose rinkiniuose “Balandžio sniegai” (1962) ir “Debesų lieptais” (1966) nemažą dalį eilėraščių tebevaldė siužetinis aprašinėjimas su aforistinėmis pabaigomis.

Tačiau iš judraus aplinkos piešinio ir psichologinių situacijų veiksmo, iš stilistinės orientacijos į kasdienės buities ir kalbos klodą išdygo “Kukučio baladės” (1977), populiariausias poeto kūrinys. Čia kategoriškai atsisakyta sudėtingų metaforinių atotraukų, būdingų meditacinei lyrikai. Prieš rafinuotą literatūrinės frazės glotnumą sąmoningai iškelta stačiokiška liaudiško primityvumo gaida, kasdienio pašnekesio leksika ir ekspresyvus nerišlumas (“Ant bulvių krūvos/ sėdi Antosė/ ir galanda dantis:/- Kukuti, imk mano širdį į žmonas,-/ jau pilnametė mano širdis!”), kas galų gale perauga į “žemaičių nemokytos kalbos”, žemaitiško kampuotumo, nedermės, paradoksalumo stilistinę atmosferą. Joje ir iškyla Kukutis, liaudies sakmių, melagių ir kvailių pasakų pagrindu sukurtas personažas.
Kukutis autoriaus suvokiamas kaip žemaitiškos pasaulėjautos archetipas, o kartu kaip amžina “žemdirbio dvasia”- siaučia karai, dūžta valstybės, o Kukutis, pakartas ir užkastas po Blinstrubiškės ąžuolu, vėl vaikšto žeme, vėl galvoja apie moterį. Jis sumanytas kaip mito personažas ir veikia mito laike. Keli šimtmečiai ir viena akimirka susilygina savo trukme (“Kol šalys apaugo miškais ir kol išmirė šėktos,-/ Gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno”). Čia nebėra pastovios ir uždaros erdvės, nes mito erdvė tokia pat bekraštė kaip ir laikas (pro vieną langą Kukutis mato moteris, pjaustančias mėsą jo šermenims, pro antrą- buriatų vaikus, pro trečią- giminę po Niagaros kriokliu). Čia nebėra statiško būties formų patvarumo, nes vieni daiktai pereina į kitus, paklusdami metamorfozės įstatymui, kuris Martinaičiui iri esminis kaip ir kitiems meditacinės lyrikos kūrėjams (“O šitie langai buvo mano seniai/ pradinės mokyklos melsvi sąsiuviniai”). Čia nebėra griežtos ribos tarp buvimo ir nebuvimo- Kukutis pats stebi savo mirtį (“pabudo rytą Kukutis/ ir mato- jis pats/ guli šalia negyvas”),pats kalba apie savo kapą (“ir žolės šaknų jau pilna mano galva”), o paskui vėl džiaugiasi savo buvimu. Mirties motyvas, išaukštinantis Kukučio, mitinio herojaus, nesunaikinamą esmę, kartu byloja apie grėsmingą žmogaus egzistencijos nepastovumą, o vietomis, paliestas tamsiojo humoro, skamba kaip groteskinis šio amžiaus katastrofų piešinys (“Tiktai keli pakarti/ vejasi karučius, prašydami,/ kad išduotų leidimą numirti”). Mirtis nuveda naivią Kukučio sąmonę į amžinas būties mįsles, kurios bandomos išmatuoti kasdieninės empirinės patirties matais ir virsta neišsprendžiamais paradoksais, apibrėžtais karikatūrine linija- “Kaip man būtų tamsu,/ jei manęs nebūtų”; dar bjauriau patirti, “kad, ir dirbdamas visą gyvenimą,/ nepadarysi net skruzdės/ gyvybės”. Tragikomiška Kukučio akistata su pagrindiniais žmogiškosios egzistencijos klausimais, jo liūdnai linksmas šokinėjimas iš gyvenimo į mirtį ir vėl atgal įteisino alogizmo poetiką, perimtą iš liaudies pasakų, groteskiškas hiperboles, nudėvėtų frazių ironiškus apvertimus (“neprilygsiu tiems,/ kurie televizoriuj/ pirma laiko skubėdami dirba”), įvairių sąvokų absurdiškas jungtis ir nelabai suprantamų įvaizdžių grėsmingą simboliką (“Į draugę suėjo kirvukai,/ kaladėse įkirsti./ Saulakaliai kala kalukais/ ant stogo- raiti”). Stiliaus ekspresija, išskirtinis “Kukučio baladžių” bruožas, neleidžia pajusti šiame kūrinyje tam tikro tipologinės schemos pastovumo ir literatūrinio suprogramavimo.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->