Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Mano požiūris į liaudies dainas

Autorius: Petras

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą, nejučiomis turtina mūsų dvasinį pasaulį. Vargu ar rastume žmogų, augusį be lopšinių, šmaikščių žaidimų, nepatyrusį gaivinančio liaudies dainos poveikio brendimo metais. ne be reikalo Lietuva vadinama dainų kraštu. Dažna kaimo moteris jų mokėjusi po keliasdešimt ar net kelis šimtus. Tokių pateikėjų tautosakos rinkėjams ir dabar pasiseka užtikti.

Kone visos liaudies dainos mus pasiekė iš amžių glūdumos jos nuostabiai susieja su senųjų tautų žodine kultūra. Apstu jose senovinio žmonių mąstymo, archainės kultūros ir pasaulėžiūros atspindžių – tik reikia mokėti tai įžvelgti. jos kupinos, jausmo, išreikšto taupiu, taikliai parinktu žodžiu ir nugludinta melodija. Svarbiausios lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumą, o ne istorijų eiliavimas. Tai leidžia samprotauti ir apie mūsų tautosakos moteriškumą – turbūt daugiausia ją kūrė moterys.

Dabartinių metu liaudies daina gyvena priešingą gyvenimą. Daugumai senosios kartos žmonių ji jaunų dienų reliktas, kurio pasinaudoti retai kada tenka. Todėl liaudies dainos tolydžio nyksta iš atminties. Kuo toliau, tuo mažiau lieka liaudies dainininkų, vis daugiau nueina užmarštin ir jų mokamų dainų. Jaunoji karta liaudies dainas daugiausia jau paveldi ne kaip dvasinę vertybę tiesiogiai iš savo tėvų bei protėvių, o perima iš knygų, chorų, ansamblių. . .

Kita vertus, ne vienam garsiam profesionaliam dainininkui ar muzikantui liaudies daina yra gaivinusi kūrybinius ieškojimas, formavusi meninę inviduolybę. O ir pati visuomenė vis labiau perpranta liaudies dainų estetinių vertę, suvokia, kad jose glūdi tikrojo meno šaknys, kad jos – etninio bei nacionalinio savitumo išraiška, viena iš priemonių telkti žmones bendrauti, vienyti dvasiškai. Ir kaimuose ir miestuose buriasi etnogarfiniai bei folkloriniai ansambliai, kurie populiarina, kelia iš užmaršties liaudies dainą, ugdo meilę jai. Kaip ir mūsų miestelyje veikia pagyvenusių žmonių liaudies šokių būrelis. vadovaujami Adelės Tautvidienės. Daugėja tokių ansamblių mokyklose. Į juos buriasi ir mokiniai ir mokytojai, o jų medžiagos šaltinis – savoje apylinkėje gyvenantys liaudies dainininkai.

Lietuvių liaudies dainose dažniausiai apdainuojami: meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai. Šiuo atžvilgiu lietuvių liaudies dainos sudaro tartum meilės ciklą – jos pirmąsias užuomazgas, atsiskleidimą įvairiausiais atspalviais ir išbaigimą vedybiniame gyvenime. Mes kai klausom lietuvių liaudies dainas išgirstame lietuvę mergelę jos vaikystės ir jaunystės dienomis (pirmos dienos) šalia triūsiančios motinos uoliai besidarbuojančią namuose: verpiančią, audžiančią, siuvinėjančią. Mes matome ją sužadėtinę su savo senoviniu, taip labai garbinamu, iš paprastų rūtų nupintu nuotakos vainiku. Matome ją gražiausią savo gyvenimo dieną iškilmingai pasipuošusią, bet kupiną liūdesio, atsisveikinančią su motina, seserimis ir draugėmis – su iškilme važiuojančią į savo būsimo vyro namus ir nenoromis, dažnai su ašaromis, nusiimančią išsaugotą vainiką. Matome ją pagaliau šeimininkę laimingame šeimos ratelyje, besidarbuojančią savo namuose, kieme ir darže taip pat uoliai, kaip pirma motinos namuose, betriūsiančią. Kartais regime ją ir nelaimingą – skubančią pas mylimąją motutę, norinčią jos tyliajame glėbyje išlieti savo sielvartus.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->