Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Makroekonomika

Autorius: Laima

A. Marshalas, kaip ir austrų mokykla, nagrinėjo atskirų įmonių, firmų elgesį rinkoje. Tokią mikroekonominę analizę sąlygojo vadinamasis Say ( Sėjaus ) dėsnis, iš kurio plaukė, kad negali būti visuotinės perprodukcijos krizės. Tokiu atveju makroekonominių problemų tyrinėjimas neturėjo prasmės, nes ji apskritai, bent teorijoje, nekilo.

1929 – 1933 metų krizė parodė Say dėsnio nepagrįstumą ir mikroekonominio metodo nepakankamumą. Reikėjo rasti naujus išsivysčiusios rinkos ekonomikos mechanizmo analizės metodus. Tai padarė ar bent bandė padaryti anglų ekonomistas John Maynard Keynes (1883 – 1946), išleidęs 1936 m. knygą “ Užimtumo, palūkanų, pinigų bendroji teorija “, kurioje aiškinosi krizių ir nedarbo priežastis, mėgino sudaryti jų likvidavimo programą.

Tai reiškė problematikos pasikeitimą. Galima sakyti, kad vertės ir kainos problemas nustūmė į antrą vietą rinkos ekonomikos reprodukcijos, subalansuotos tautos ūkio raidos krizių problemos. Nuo mikroekonominės analizės pereita prie makroekonominės.

Dar vienas svarbus pokytis – naujas požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje. Klasikinė politinė ekonomija ir neoklasikinė ekonominė teorija neigiamai vertino ir vertina valstybę, esą ekonomika turi vystytis pagal savo imanentinius dėsnius. Tuo tarpu valstybės ir bet kokių kitų išorinių jėgų įsikišimas gali tik sutrukdyti objektyviems dėsniams veikti.

J. Keynes kitaip pažiūrėjo į valstybės ekonominį vaidmenį. Jo nuomone, valstybė turi pradėti reguliuoti ekonomiką, kad būtų išvengta krizių ir nedarbo, būdingų nevaržomai konkurencijai. Jo nuomone, valstybė turi sudaryti palankias sąlygas privatinei verslininkystei plėtotis. Jis siūlė panaudoti netiesioginio reguliavimo priemones pinigų cirkuliacijos ir kredito srityje.

Negalima tvirtinti, kad reprodukcijos problemai Vakarų ekonomistai iki tol skyrė daug dėmesio. Veikiau atvirkščiai. Pirmieji ją nagrinėjo fiziokratai dar XVIII a. F. Quesnay bandė analizuoti Prancūzijos ūkio reprodukcijos procesą ir įrodė galimybę ekonomikai proporcingai vystytis. Antrasis buvo K. Marxsas. “ Kapitalo “ antrame tome jis nagrinėjo paprastosios ir išplėstinės reprodukcijos sąlygas ir taip pat parodė, kad bent teorijoje ekonomika gali vystytis proporcingai ir nepertraukiamai.

Nagrinėdamas reprodukcijos problemą, J. Keynes teikė pirmenybę proporcingumo problemai ir pripažino, kad jo laikais ekonomikai buvo būdingas nesubalansuotumas. O šio reiškinio svarbiausia priežastis – nepakankama paklausa. J. Keynes nuomone, asmeninių paklausų trūkumo svarbiausia priežastis – pagrindinis visuomenės psichologinis dėsnis, kurio esmę sudaro tai, kad didėjant pajamoms, didėja ir gyventojų vartojimas.

Tačiau vartojimo augimo tempai atsilieka nuo pajamų augimo tempo, nes žmonės ra linkę taupyti. Todėl dalis nacionalinio produkto negali būti realizuota.

Asmeninių paklausų trūkumą galima būtų kompensuoti gamybinėmis paklausomis, ypač naujomis investicijomis. Tačiau, J. Keynes nuomone, investicijos nepakankamos, nes esant didelei palūkanų normai, įmonininkai nenoriai investuoja skolintus kapitalus. O tokiu atveju neįmanoma panaudoti visų darbo resursų.

Krizės priežastis J. Keynes dar aiškino kapitalistų psichologija. Pasak jo, esant aukštam kapitalo ribiniam efektyvumui, t.y. pelningumui, kapitalistų nuotaika optimistinė ir jie noriai investuoja kapitalus, prasideda kilimas. Bet ribinio naudingumo teorija teigia, kad didėjant kokios nors gėrybės kiekiui, kiekvieno naujo vieneto subjektyvinė vertė mažėja. Todėl padidėjus investicijoms, neišvengiamai mažėja kapitalo ribinis efektyvumas. Dėl to pesimistinės nuotaikos pakeičia optimistines, kapitalistai nustoja investavę kapitalą, sumažėja gamybinės paklausos, prasideda nedarbas, dėl to sumažėja asmeninės paklausos. Prasideda krizė.

John Keynes krizių ir nedarbo likvidavimo programa grindžiama noru užtikrinti paklausų ir pasiūlų, santaupų ir investicijų pusiausvyrą.

Siekiant užtikrinti minėtas proporcijas, pirmiausia reikėjo mažinti palūkanų normą, kartu didinti investicijas. Vėliau šį teiginį kritikavo patys jo šalininkai. O viltis, kad naujos investicijos padidins užimtumą, nepasitvirtino, nes įdiegiama technika mažina ir medžiagų, ir darbo imlumą.

J. Keynes, kaip ir kiti ekonomistai, jo pirmtakai ir amžininkai, buvo įsitikinęs kad didinti užimtumą kartu didinant darbo užmokestį negalima. Kiti ekonomistai reikalavo mažinti nominalųjį darbo užmokestį. O J. Keynes siūlė mažinti darbo užmokestį naudojant netiesiogines priemones – infliaciją, kurios metu kainos padidėja, o realusis darbo užmokestis sumažėja. Jis buvo nuosaikios, kontroliuojamos infliacijos šalininkas.

J. Keynes nuomone, tik tada, kai minėtos priemonės išbandytos, o teigiamo rezultato nesulaukta, valstybė galėtų investuoti savo kapitalus į ekonomiką. Bet principas čia štai koks: valstybė negali konkuruoti su privačiu kapitalu. Ji gali investuoti kapitalą tik į tas šakas, kurios neinteresuoja privataus kapitalo dėl menko investicijų pelningumo ir ilgo apyvartos laikotarpio.

Kad įrodytų investicijų reikšmę visam šalies ūkiui, J. Keynes panaudojo multiplikatoriaus idėją, kurios autorius – amerikiečių ekonomistas R.F. Kahn. Jis teigė, kad valstybės išlaidos viešiesiems darbams sukelia “ pirminį užimtumą “, dėl jo padidėja paklausos.

Naujųjų paklausų atsiradimas skatina užimtumo didėjimą kitose šakose, aptarnaujančiose “ pirminį užimtumą “. Taigi, atsiranda “ antrinis užimtumas “.

J. Keynes sukūrė pajamų arba investicijų multiplikatorių. Jo idėjos esmė slypi teiginyje, kad pajamos yra investicijų funkcija, o multiplikatorius leidžia apskaičiuoti, kiek kartų padidėja pajamos, investavus tam tikrą kapitalą. Pajamų prieaugis apskaičiuojamas dauginant investicijų prieaugį iš multiplikatoriaus koeficiento.

J. Keynes teigė, kad multiplikacijos procesas priklauso nuo polinkio vartoti. “ Polinkis vartoti “ – asmeniniam vartojimui skirta nacionalinių pajamų dalis.

Iš multiplikatoriaus darytina išvada, kad kuo didesnis “ polinkis vartoti “, tuo didesnės pajamos. Keinsizmo idėjos plačiai paplito po Antrojo pasaulinio karo. Iki 8-ojo dešimtmečio vidurio tai buvo įtakingiausia srovė Vakarų ekonominėje teorijoje. Tačiau jo sekėjai, ypač amerikiečiai Harwey Hansen (1887-1975) ir Seimour Edwin Harris (1897-1974), nemažai papildė ekonominę politiką.

Svarbiausiu ekonomikos reguliavimo instrumentu jie laikė valstybės biudžetą, o ne palūkanų normos reguliavimą. Jų nuomone, biudžetinė valstybės išlaidų politika turi skatinti investicijas, plėsti efektyviąsias paklausas ir užtikrinti nenutrūkstamą multiplikacijos proceso eigą.

H. Hanseno nuomone, yra trys svarbiausi ekonomikos reguliavimo metodai: a) “ įmontuoti “ automatiniai reguliatoriai; b) ciklo kompensacijos politika; c) ilgalaikės struktūrinės reformos ir programos.

Svarbiausias automatinis stabilizatorius yra valstybės biudžetas, nes atskiri jo pajamų ir išlaidų straipsniai vaidina “ įmontuotų stabilizatorių “ vaidmenį. Jiems priklauso: pajamų mokesčiai, socialinio draudimo sistema, draudimas nedarbo atveju, žemų kainų fermeriams dalinis kompensavimas. Šie reguliatoriai automatiškai reaguoja į ciklinius ekonomikos svyravimus ir švelnina krizių bei depresijų pasekmes. Krizės metu mokesčių suma sparčiai mažėja, dėl to pagerėja įmonininkų padėtis.

Antrasis reguliavimo metodas – “ valdoma ciklo kompensacinė politika “. “ Įmontuotų reguliatorių “metodai neveikia sąmoningos valstybės politikos, nes jie turi veikti automatiškai. Tuo tarpu “ valdoma ciklo kompensacijos “ politika reiškia nuolatinį ar periodišką valstybės dalyvavimą reguliuojant ciklo eigą.

Ciklo kompensacijos priemonės gana paprastos. Pakilimo laikotarpiu turi būti sudarytas biudžetinių lėšų rezervas, kad valstybė galėtų didinti išlaidas krizės metu ir, didindama paklausas, sušvelnintų jos pasekmes.

Tačiau tokį rezervą sunku sudaryti. Todėl be atodairos didindama savo išlaidas, valstybė ieško kitų padengimo šaltinių, nepaisydama biudžetinio deficito. Tai paskolos, papildomų piniginių ženklų emisija.

Taigi, keinsizmo ekonominei politikai būdingi dideli mokesčiai, valstybės skolos didėjimas ir infliacija. Infliacija laikoma teigiamu reiškiniu dar ir dėl to, kad, keinsistų nuomone, infliacija ir nedarbas yra nesuderinami dalykai. Tai turėjo įrodyti ir garsioji anglų ekonomisto Phillipso kreivė. A. Phillipso nuomone, kainų augimas priklauso nuo darbo užmokesčio lygio, o šis – nuo nedarbo lygio.

1974 – 1975 m. krizė parodė, kad keinsiniai ekonomikos reguliavimo receptai nepadeda išvengti krizių ir nedarbo.

Krizės metu gamyba smuko, nedarbas didėjo, kainos kilo. Infliacija susipynė su stagnacija. Tokią būklę Vakarų ekonomistai pavadino stagfliacija. Tai sukėlė tam tikrą keinsizmo nuosmukį.

Vis dėlto šiuolaikiniai keinsistai neišsižada senų prioritetų. Jų nuomone, reikia užtikrinti aukštą užimtumo lygį, atsižvelgiant į “ natūralinę arba infliacinę nedarbo normą “.

Vien biudžeto ir kredito pinigų ekspancijos metodais reguliuoti ekonomiką mūsų laikais negalima. Šiuos metodus panaudoti trukdo du veiksniai – ekonomikos internacionalizavimas ir infliacija.

Svarbiausia problema, kurią išspręsti stengiasi šiuolaikiniai keinsininkai, kaip padidinti makroekonominės paklausų reguliavimo politikos efektyvumą milžiniško valstybinio įsiskolinimo sąlygomis, kaip užtikrinti gamybos kilimą, nesukeliant infliacijos?

Ekonomikos kilimo teorijos.

Ekonominio kilimo problemas pirmieji ėmė nagrinėti keinsizmo šalininkai anglų ekonomistas Roy Forbes Harrod (1890-1978) ir amerikiečių ekonomistas Evsey David Domar (1914).

Jie sutinka su J. Keynes teiginiu, kad ekonomika negali reguliuotis automatiškai. Kartu ekonominio kilimo teorijos pradininkai kritikuoja J. Keynes teigdami, kad jam būdingas statiškumas, atsisakymas dinaminės analizės.

Tuo tarpu būtina nagrinėti dydžių ir proporcijų kaitą, t.y. dinamiką. Svarbiausių keinsinių augimo teorijų uždavinys – rasti tokį augimo tempą, kuris užtikrintų kaupimui skirtos nacionalinių pajamų dalies investavimą. Augimo teoretikai stengiasi išsiaiškinti dinaminės pusiausvyros sąlygas, nustatyti maksimaliai galimą augimo tempą, nukrypimų nuo jo priežastį.

Apytiksliai 6-ojo dešimtmečio viduryje ekonominio augimo teorijose susiklosto nauja neoklasikinė kryptis. Nusilpo dėmesys dinaminės pusiausvyros problemai ir iškilo potencialiai galimų augimo tempų ir jų veiksnių problema.

Neoklasikinė augimo teorija rėmėsi trim pagrindiniais teiginiais : 1) vertę sukuria gamybos veiksniai, ypač darbas ir kapitalas ; 2) gamybinės funkcijos, išreiškiančios sąveiką tarp produkcijos ir jos veiksnių, idėja ; 3) įsitikinimu, kad gamybinių veiksnių kainos, t.y. darbo užmokestis ir pelnas yra lygūs jų ribiniams produktams. Ši teorija įgalina analizuoti techninius – ekonominius ryšius, parodyti vieno ar kito veiksnio indelį kuriant nacionalinį produktą.

Neoklasikai ekonominio augimo teorijos augimo veiksniu laiko ne tik kapitalo investicijas, bet ir kitus komponentus – darbą, gamtos resursus, techninę pažangą. Neoklasikai, kaip ir keinsininkai, bando rasti subalansuoto augimo tempą, kuriam esant užtikrinama pasiūlų ir paklausų pusiausvyra. Jie įsitikinę, kad ne tik laisvoji konkurencija, bet ir pastovi pinigų sistema yra subalansuoto ekonominio augimo prielaidos. Todėl neoklasikai neigiamai žiūri į deficitinį ekonomikos finansavimą, laikydami tokią politiką stabilumo pažeidimo prielaida.

Neoliberalizmas.

Liberalinė doktrina viešpatavo ir viešpatauja Vakarų ekonominėje teorijoje. Keinsizmas nustūmė ją į antrą vietą tik keliems dešimtmečiams.

Liberalizmas teigia, kad valstybė negali kištis į ekonominį gyvenimą. Mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsirado naujasis arba neoliberalizmas, kurio šalininkai pripažino riboto valstybės kišimosi į ekonomiką galimybę.

Po Antrojo pasaulinio karo neoliberalizmas buvo paplitęs tik Vakarų Vokietijoje, o po 1974-1975 metų krizės prasidėjo neoliberalizmo renesansas. Šiuolaikinio neoliberalizmo žymiausias atstovas – amerikiečių ekonomistas Miltonas Friedmanas, sukūręs monetarizmo teoriją. M. Friedmanas teigia, kad yra tam tikras natūralus nedarbo lygis, kurio neįmanoma sumažinti, nes jį apriboja darbo jėgos rinka. Jo nuomone, jeigu vyriausybė stengiasi sumažinti nedarbą žemiau jo natūralaus lygio, pasitelkdama tradicinius biudžetinius ir kreditinius paklausų didinimo metodus, tai duos trumpalaikį efektą ir galų gale skatins kainų didėjimą. Čia M. Friedmanas remiasi “ infliacinės spiralės “ teorija – padidėjus darbo užmokesčiui, padidėja kainos, o tai savo ruožtu sukelia naujus reikalavimus didinti darbo užmokestį.

Norėdamas efektyviai kovoti su infliacija, amerikiečių ekonomistas rekomendavo atsisakyti beprasmės paklausų didinimo ir didelio užimtumo politikos.

Dar 1959 m. M. Friedmanas iškėlė vadinamąją pinigų taisyklės idėją, kurios esmę sudaro teiginys, jog pinigų masę reikia didinti nuolatiniu tempu nepriklausomai nuo konjunktūros ir ciklo fazės.

Iš monetarizmo teorijos išplaukia, kad infliacija – tik pinigų sferos reiškinys, atsirandantis dėl to, kad pinigų masės augimas pralenkia gamybos didėjimą. Taip pat M. Friedmanas griežtai smerkia socialinio manevravimo ir socialinių nuolaidų politiką siekiant švelninti socialinę įtampą. Jo nuomone, tokia politika reiškia poslinkį į socializmą.

M. Friedmano paskirstymo koncepcija sutampa su Say trijų gamybos veiksnių teorija. Jis teigia, kad kiekvienam priklauso tai, ką sukūrė jis ir jam priklausančios gamybos priemonės. Teisingą pajamų paskirstymą užtikrina rinka, veikianti objektyviai, nesikišant valdžiai. Tokia sistema neužtikrina socialinės lygybės. Jai būdinga įvairių klasių ir grupių socialinė nelygybė.

M. Friedmanas – progresyvinės mokesčių sistemos priešininkas. Jis reikalauja visai panaikinti mokesčius korporacijoms.

Pasiūlų ekonomikos (supply-side) šalininkai daugiausia dėmesio skiria gamybos veiksnių pasiūloms ir gamybos reakcijai į jas. Jų nuomone, valstybė privalo skatinti privačią gamybinę iniciatyvą. Šios teorijos šalininkai mano, kad valstybinio sektoriaus ekonomikoje egzistavimas, ypač federalinio biudžeto, koncentruojančio vis didesnę gyventojų pajamų dalį, išpūtimas, įvairių biurokratinės kontrolės formų išplėtimas, bet koks privačios iniciatyvos apribojimas neigiamai veikia ekonomiką.

Amerikiečių ekonomistas Arthuras Lafferas teoriškai apibūdino “ mokesčių pleištą “, kurį valstybė “ įkala “tarp ekonominių agentų ir gamybos proceso. Mokesčių politika turi skatinti kompanijų paklausas gamybos veiksniams ir tų veiksnių norą būti įtrauktiems į gamybos procesą. A. Lafferas sukūrė kreivę, rodančią apmokestinimo ir biudžeto gaunamų pajamų ryšio pobūdį. Interpretuodami šią kreivę, “ pasiūlų ekonomikos “ teoretikai teigia, esą išvystytose valstybėse jau seniai viršytas apmokestinimo lygis, kai pajamos iš mokesčių didėja, – atvirkščiai, jos mažėja. Vienintelė jiems priimtina yra regresyvinė mokesčių sistema: didėjant pajamoms, mažėja apmokestinimo norma.

Naujųjų klasikų idėjos dar vadinamos makroracionalių lūkesčių, nauja klasikine makroekonomika, monetarizmo su racionaliais lūkesčiais atšaka.

Naujųjų klasikų mokykla remiasi trim teiginiais. Pirmiausia, tai ūkio agentų lūkesčių racionalaus formavimosi hipotezė, t.y. ūkio agentai apdoroja turimą informaciją ir prognozuoja būsimą konjunktūrą, ypač kainas. Būtent šios prognozės sudaro jų ekonominės strategijos pagrindą. Antras postulatas skelbia, kad kainos šiuolaikiniame ūkyje yra labai lanksčios ir greitai reaguoja į rinkos pusiausvyros pažeidimus. Pagaliau trečiasis postulatas skelbia, kad visos individualios rinkos, taip pat ir darbo jėgos rinka, greitai ir visiškai “ apsišvarina “ nuo prekių pertekliaus, todėl sistemai būdinga nuolatinė pusiausvyra.

Taigi, šiuolaikinės neoliberalizmo teorijos daug dėmesio skiria kovai su infliacija, siekiant stabilizuoti ekonomiką.

Kapitalizmo perspektyvų problema.

Pirmieji apie kapitalizmo perspektyvas rašė utopinio socializmo atstovai Claude Henri Saint Simon(1760-1825), Charles Fourier (1772-1832) ir Robert Owen (1771-1838). Jie kritikavo kapitalu grindžiamą rinkos ūkį ir skirtingai negu politinės ekonomijos klasikai Adamas Smithas ir Davidas Rikardas nelaikė jo natūralia ir amžina santvarka. Socialistai utopistai teigė, kad socializmas pakeis kapitalizmą. Tik socializmas galįs pagerinti darbo žmonių būklę, jų padėtis kapitalistinėje visuomenėje negali pagerėti.

XIX a. Pabaigoje vokiečių socialdemokratai E. Bernstein (1850-1932), K. Kautskis (1854-1938) ir kiti nepritarė teiginiui, esą darbininkų klasė kapitalistinėje visuomenėje skursta. Darbininkų padėties gerinimo programą sukūrė vokiečių “ Katheder – socialistai “, kuriems daugiausia priklausė Vokietijos aukštųjų mokyklų visuomeninių mokslų profesūra, prijaučianti naujosios istorinės mokyklos idėjoms.

Žymiausias vokiečių “ Katheder – socializmo “ atstovas Luji Brentanas. Jo idėjos plačiai paplito tarp Vokietijos socialdemokratų. Jis teigė, kad profsąjungos iš esmės gerina darbininkų padėtį ir likviduoja faktinį nelygiateisiškumą, išlaisvina darbininkus ir teisiškai, ir faktiškai. Darbininkų koalicijos leidžia jiems kontroliuoti darbo pasiūlas ir stato juos į lygiateisę padėtį su kapitalistais.

L. Brentano nuomone, ir kooperacija gerina darbininkų padėtį. Kartu jis pabrėžė būtinumą priimti įstatymus, reguliuojančius darbininkų ir kapitalistų santykius, plėtoti socialinį draudimą, vykdyti municipalines reformas, gerinti darbininkų butų sąlygas.

Apie tai, kad darbininkų ir kapitalistų interesai sutampa, rašė ir amerikietis socialinio – teisinio institucionalizmo atstovas John Commons (1862-1945).

Jis neneigė prieštaravimų tarp darbo ir kapitalo. Bet jo įsitikinimu, visų prieštaravimų galima išvengti sudarant sandėrius profsąjungų ir įmonininkų asociacijų, ginančių savo narių interesus. J. Commons sudarė profsąjungų judėjimo programą. Jo nuomone, valstybė turėtų reguliuoti ekonomiką, spręsti darbdavių ir darbininkų ginčus.

J. Commons buvo didžiausio JAV profsąjungos susivienijimo – Amerikos darbo federacijos – ideologas. Jo idėjos atsispindėjo socialinėse programose ir JAV darbo ir socialinio draudimo įstatymų leidyboje.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo naujas ideologinio karo tarp socializmo šalininkų ir socializmo priešininkų etapas. Apsvaigę nuo pergalės prieš hitlerinę Vokietiją sovietiniai vadovai ir ekonomistai visam pasauliui paskelbė greitą pergalę ir ekonominiame lenktyniavime su kapitalizmu. Toks teiginys turėjo sulaukti atsako Vakarų visuomeninėje – ekonominėje literatūroje. Pirmiausia atsirado industrinės visuomenės teorija, kurios autoriai teigė, kad pasaulyje atsirado vieninga industrinė visuomenė, kuriai būdingas gamybos koncentravimas stambiose įmonėse, masinė gamyba, gyventojų migracija iš kaimo į miestą ir pan. Žymūs industrinės visuomenės teoretikai amerikietis Piteris Druckeris ir prancūzų sociologas Raimondas Aronas skyrė du industrinės visuomenės tipus: laisvąjį, arba rinkos, ir sovietinį, centralizuotai valdomą. Šiuos du tipus skiria nuosavybės ir ekonomikos valdymo pobūdis.

Žinomas amerikiečių ekonomistas John Kenneth Galbraith kapitalizmo ir socializmo grandimi laikė planavimą. Jo nuomone, įdiegiančios brangiai kainuojančią naują techniką korporacijos turi numatyti produkcijos realizavimo galimybes daugeliui metų, nes antraip jos patirs nuostolių. Galbraithas pabrėžė kooperatyvinio planavimo ribotumo.

Amerikiečių ekonomistas Waltas Rostowas apskritai paneigė marksistinę visuomenės raidos, visuomeninių ekonominių formacijų, besivystančių veikiant gamybinėms jėgoms, kaitos teoriją. Jis teigė, kad visuomenės teorijoje išskirtinos penkios ekonominės stadijos. Pirmą stadiją Rostowas pavadino tradicine visuomene; antrą – pakilimo prielaidų ruošimu; trečią – pakilimu arba poslinkiu; ketvirtą – brendimo laikotarpiu; penktą – gausaus masinio vartojimo visuomene.

Iki Antro pasaulinio karo Vakarų mokslininkai nelabai galvojo apie kapitalizmo ateitį. XXa. antroje pusėje pasirodė nemažai futurologinės literatūros, kurios autoriai bando atspėti industrinės visuomenės raidą.

Taip atsirado amerikiečių sociologo Danielo Bello “ postindustrinės visuomenės “ teorija.

Savo knygoje “ Postindustrinės visuomenės atsiradimas. Socialinio prognozavimo bandymas “, kuri išleista Bostone 1973 m., autorius teigia, kad būsimoje visuomenėje paslaugų sfera vaidins svarbiausią vaidmenį ekonomikoje, o profesionalai specialistai – užimtumo sferoje. Nagrinėdamas valdžios problemas, D. Bellas teigia, kad kiekvieno veiksnio valdžia priklauso nuo jo vaidmens ekonomikoje.

Kapitalizmą kadaise kritikavo ir smulkieji gamintojai. Žymiausias tos krypties atstovas – prancūzų ekonomistas Leonard Simonde Sismondi (1773-1842). Jis kritikavo kapitalizmo ydas: krizes, nedarbą, darbininkų skurdą ir pan. L. Sismondi nuomone kapitalizmas negali realizuoti viso nacionalinio produkto ir pasmerktas žlugti.

Kitas prancūzų ekonomistas Pierre Joseph Proudhon (1809-1865) taip pat kritikavo kapitalizmą, bet reikalavo jį patobulinti, o ne likviduoti. Panaši ir institucionalizmo pradininko Tornsteino Vebleno (1875-1929) pozicija. Bet jis labiau kritikavo monopolistinį kapitalizmą.

T. Veblenas knygoje “ Komercinės įmonės teorija “ teigė, kad pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas yra prieštaravimas tarp mašininio gamybos proceso ir investicijų, siekiant gauti pelną ir užsiimti verslu. Svarbiausias kapitalizmo klasinis prieštaravimas – prieštaravimas tarp finansinės oligarchijos ir smulkiųjų savininkų bei vidutinių sluoksnių. Vadovaujančia visuomenės jėga T. Veblenas laikė inžinierius.

Ryškesniu institucionalizmo atstovu laikomas J. K. Galbraithas. Jis taip pat kritikuoja kai kurias kapitalizmo ydas. Tai ypač pastebima knygoje “Ekonominės teorijos ir visuomenės tikslai“, pasirodžiusioje 1972 m. jis teigia, kad industrinei sistemai trūksta pastovumo, ji nesugeba reguliuoti tarpšakinių ryšių. Autorius reikalauja nustatyti tvirtas kainas, garantuoti pajamų minimumus, padidinti darbininkų darbo užmokestį, pagerinti smulkiųjų ir vidutinių fermų techninį aprūpinimu. Svarbus reikalavimas buvo suvalstybinti sveikatos apsaugą, transportą, miestų statybą, karo produkciją gaminančias firmas, taip pat įvesti progresyvinius mokesčius, kovoti su vandens ir oro teršimu.

Išvados
Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginių ir patarimų, tinkamų atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. Pradeda suvokti visą ekonominį gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu – jį nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą.

Visais laikais žmonės bandė suprasti, paaiškinti ir prognozuoti savo ekonominį gyvenimą. Tam kuriamos ekonomikos teorijos, kurių kaip matėme, yra daug. Vienos jų pripažįstamos, kitos – atmetamos. Mokslas, nagrinėjantis ekonomikos teorijų atsiradimo, raidos ir išnykimo klausimus, yra vadinamas ekonomikos teorijos istorija. Dabartiniame ekonomikos mokslo metodologijos pasaulyje labiausiai žinomi ir plačiausiai paplitę J. Šumperio, M. Blaugo, T. Negiši ir kitų darbai, kuriuose nagrinėjami ekonomikos teorijų atsiradimo, raidos, praktinio panaudojimo klausimai.

Literatūra:

1. “ Makroekonomika “ V. Snieška ir kt., Kaunas KTU 2001.

2. “ Ekonomikos teorijos pagrindai “ A. Jakutis, V. Petraškevičius, Kaunas, 1999.

Rašykite komentarą

-->