Studijoms.lt

Trakų pilies antras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozicija yra aukštai, žemai. Laikas teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis garbinga, aukšta, valdovai aukšti, milžinai; žemai (dabartis), pilis pelėsiai, kerpės nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai užmigdė kapai. Tai kas didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai, oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas kapai. Pamažu eilėraštyje ryškėja praeities dabarties opozicija. Posmo intonacija banguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės ramiai bėga, bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis a neatsiveria. Tik antro posmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos graudina jautrią širdį.

Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas pilis. Adresantas kalba mes vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamos įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo vien retoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas Vytauto didžio amžius. Epitetai garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikų didybę, aukštumą.

MAIRONIS INYKSIU KAIP DŪMAS

Eilėraštis išnyksiu kaip dūmas pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu susimąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokią išnykimo prasmę, atskleidžia vis naują vaizdą. Be abejo, eilėraštis nenuteikia linksmai. Perskaitęs jį nejučia ir pats pagalvoji, kad tada nors ir pats numirsi, išnyksi Ir anksčiau ar vėliau būsi visai užmirštas. I tiesų – išnyksi kaip dūmas

Eilėraštyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilėraštyje kalba ir apie tolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetas kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus, Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės Kurmis nebeužilgo – kapai. Tada Maironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo, kad jį užmirš. Kad žmonės kaip bangos ant marių- atsiranda, iškyla ir išnyksta Ir taip be perstojo, be galo

Eilėraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką. Nevengė Maironis ir kitų meninių priemonių.

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni mirta dar gyvi būdami, kiti nemirta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia i kūdikystės ir vaikystės dienų, i tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karčiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų. Gamtos stebėjimas ir igyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią. Valstietika gamta ikyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su emdirbio darbais, rūpesčiais ir diaugsmais. Lyrizmu trykta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienaindio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grois tampa Lietuvos metafora. Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip rykiausias ir giliausias tautos atgimimo reikėjas ikyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietikąjį kaimo gamtos pasaulį, ne emaičių girias ar Anykčių ilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kratas, kur broliai artojai lietuvikai neka, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai. Maironis pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizaą, aprėpė gimtosios emės visumą, su būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais poymiais, o atskiri to peizao elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: pelėsiais ir kerpėm apaugusi garbinga Trakų pilis, Vilnius ant kalvos, grai sostinė Lietuvos, Punios piliakalnis pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus, tautine gėle pavadinta rūta alioji. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados idealizuota, iauktinta, adinanti meilės ir pasididiavimo jausmus:

Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių emę apibūdina kalnų įvaizdiu. Tarp kalnų Maironiui dunkso Vilniaus rūmai, ant kalnų auktai griūva apleistos pilys, tarp kalnų, laukų banguoja Nemunas, lyg rūtomis mikais aliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į tolumas driekiasi kalnų, kalnelių, kalvų virtinės, ten, u kalno platumoje tviska Dyvičio eero kritolinė banga. Bet visi ie kalnai yra ne tik kratovaizdį apibūdinantis bruoas, bet, visų pirma – vertinimo enklai, suteikią peizaui kilnumo ir ikilmingumo.

Tokį pat vertinantį poeto poiūrį isako ir antrasis peizao komponentas – girios, mikai. Girios – alios, tamsios, galingos, plačiausios; čia ūia, lama, čia vėl krūpčioja slaptingai; tamsūs mikai dunkso, verkia ir gaudia. Giria, mikas – ir Lietuvos galybės, ir jos skaudaus likimo, ir jos itvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis:

Pastovumą, tvirtumą reikiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su judėjimo ir kaitos reikėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas daniausiai altas, atrus, iaurės vėjas, urūstintas vėjas, rudenio vėjas, kuris pakyla ir alią medį lauo, girelę dauydamas blako. Jis siejasi su prieika jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir adina energiją, atsparumą ir rytą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris tirpydamas sniegą, papūs i pietų ir gamtą prikels umigdytą.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip nesustabdomo, viltingai į priekį besiveriančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėti Lietuvos kratovaizdio kontūrai prasiviečia pro daugelį vietovardių, augalų, paukčių pavadinimų. atrija, Medvėgalis, Girgdutė, Divytis, Punia… Nemunas, Vilija – mūsų upelių matutė, eupė, Dubysa, Nevėis, Minija, Venta… Maironio peizae auga mylimiausi lietuvių mediai – ąuolas, uosis, beras, eglė, drebulė, putinas skleidia iedus prie saulę baltai ir sirpina uogas, kaip kraujo laus… Maironio eilėračiuose rausta emčiūgai, ir rūtos aliuoja, iedus skleidia roės, pinavijos, gvazdikai, raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai, baltai ydi alyvos. Pievos ipintos neįvardintų gėlių vainikais margais, laukuose graūs linksmučiai banguoja rugučiai, netoli vandens auga neumirtuolė, kurios iedas nekaltas, kaip auktas dangus. O į dangų kyla vieversiai, gieda laktingala, raiboji gegutė kukuoja, pempės giesmė įprasta sveikina pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizaui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą groio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje gamtos groio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri, ventika, kelianti diugesio, pasigėrėjimo ar velnaus ilgesio jausmus. Maironio poezijoje vytėte vyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris :

Poeto vaizduotę adina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų aismas. Banguoja ir mainos tarp kalnų alių upelis nuo margo dangaus; Dabinasi girios drabuiais aliais, ir iedas ant kalno i pumpuro gvildos. Vir emės nuvinta saulėtekio aura, veriasi aukto dangaus mėlyna gilybė, mėlynas skliautas neimatuotas, pilnas vieversių čirenimo; saulė juokiasi, irdį vilioja arba leidiasi raudona ant Vilniaus kapų ir slepiasi u girių. Tada usidega kitos dangaus viesybės, dangaus akys sidabrinės. Kartais jo naktys – mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais vaigdių milijonais nusėtos viduriemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios pakilimu. Gamtoje poeto irdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas ada gyvybės pergalę prie mirtį, viesos – prie tamsą.

Maironio gamta nėra laukinė. Jo emė aliuoja ne tik giriomis, bet ir sodais, ant dirvų suėlusiais rugiais, o i alumos stiebiasi Vilniaus rūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiai glaudiasi sodiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuvikas brolių artojų odis, sesučių graudiai malonios dainos , tėvynės dainos auksinės.

Gamtos vaizdai Maironiui yra mogaus vidinio pasaulio – trokimų, vilčių, diaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai jo sielos įvaizdiai. Tai audringa, isisupus plačiai vakarų vilnimis Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančios audros ir viesulai. Visa tai suvokiama kaip vidinės jėgos, verlumo, kūrybinių galių iraika.

Idealai, aukti siekimai isakomi dangaus įvaizdiu. Maironio dangus čia rūsčiai aptemęs, čia nuvitęs aibais, čia vėl nusiblaivęs, kuriame irdį vilioja saulė; mėlynas, auktas, tolimas pavasario dangus , kuriame sumirga vakarinė vaigdė, aurinė vaigdė, auktybių vaigdė. vaigdė sidabrinė.

Maironio gamtos vaizdas atrodo visiems paįstamas, savas, susietas su tokiais igyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs odių visam tam pavadinti ir ireikti. Ir dėl to atrodo, kad jis prabilo u mus visus. Kalbėdami jo odiais, mes jaučiamės isaką savo pačių inojimą ir jautimą, kokia grai ir meilės verta yra gimtoji emė ir koks irdį pakeliantis vir jos atsivėręs dangus.