Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Maironio biografija ir kūryba

Autorius: Jomantas

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo į Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje.

Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.

Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. “Literatūra, ypač savoji, – vėliau rašė jis, – nuo jauniausių studentavimo dienų mane ypatingai traukė prie savęs”. Maironiui Kijeve naujai ir plačiai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų, taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas išbuvo vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia” (“Naujasis laikas”), prisidengęs Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos teisių gynimo klausimu.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį “Šviesos” laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė “Anykščių šilelis”, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą “Lietuva”, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.
Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas “Aušros” laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvardžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis “Lietuvos vargas”. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas – romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino “Miškas ir lietuvis”, o paskutinėje redakcijoje – “Miškas ūžia”.

Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – “Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą” (1891), pasirašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo eilėraščių (“Ne taip senovės tėvai gyveno”) pirmą kartą randamas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys “Pavasario balsai”.

Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiau besireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros kursą.

Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d.

Maironis – amžinai gyvas poetas
Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.

Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią. Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.

Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus: Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų” banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.

Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažo komponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos, plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūs miškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, ir jos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis: Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”, kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją, atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą, papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai: Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.

Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia… Nemunas, “Vilija – mūsų upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta… Maironio peizaže auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė, putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip kraujo lašus”… Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas “nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris : Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.
Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje
Maironis – didysis mūsų poetas, Tėvynės dainius. Jis kėlė lietuvių tautinio sąjūdžio idealus, išsakė tikėjimą tautos galiomis. Visai XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio literatūrai būdingas romantizmas. Jis akivaizdus Maironio eilėraščiuose apie tėvynę, kovas su kryžiuočiais. Jo kūryboje gausu praeities vaizdų, kurie yra kontrastas niūriai carizmo prislėgtos Lietuvos dabarčiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didūs kunigaikščiai, milžinų kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos šydu, po kuriuo slypi daug neįmintų mįslių: “Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų? / Kas jo dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?” (“Praeitis”). Praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ji “kaip žaibas” tamsioje dabarties padangėje. Praeities atminimas uždega krūtinę, teikia jėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezėmis paremti eilėraščiai “Vilnius (Prieš aušrą)”, “Trakų pilis”, “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu žalioji”, “Senelio skundas”, “Aš norėčiau prikelti”.

Primenami ir legendiniai Kęstučio, Birutės, Vytauto vardai, nes jie susiję su garbingąja Trakų pilimi, kuri apdainuota eilėraštyje “Trakų pilis”. Eilėraštis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ši pilis apleista, griūvanti, graudinanti “jautrią širdį ne vieną”. Tačiau praeitis poetizuojama: jos didingumą pabrėžia epitetai (“aukšti valdovai”, ”garbinga pilis”), perifrazė (“aukštus valdovus užmigdė kapai”), istorinė praeitis vadinama “vieškeliu amžių plačiu”, o sunki savo meto tikrovė – “tamsia naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir stiprūs. Eilėraštis baigiamas vėl niūrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu važiavau pro Trakus, / Man verkė iš skausmo širdis…”. Tauta praeityje buvo stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, pažeminta. Toks žvilgsnis į praeitį akivaizdus eilėraštyje “Vilnius”. Eilėraščio tonas iškilmingas, pakylėtas. Piešiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnų plačiai”, naktis jį dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsūs amžiai užmigę tyli”.

Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarčiai. Vilnius eilėraštyje turi kelias reikšmes. Tai gražus ir poetiškas, paslaptingas miestas, tai ir šalies sostinė – “širdis”, “akis”, pagaliau Vilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks gražesnės ateities. Eilėraštis baigiamas optimistiškai – tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų tėvynei”. Kituose eilėraščiuose (“Milžinų kapai”, Praeitis”, “Eina garsas”, “Oi neverk, matušėle!”) atskleisti dramatiškiausi mūsų tautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultūrai, kalbai, niokojantys priešų antplūdžiai, motinų ir seselių sielvartas, baisios kautynės ir sunkiai iškovotos pergalės. Eilėraščio “Milžinų kapai” laikas – tolima praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda kirvius, kalavijus aštrius”, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kaunu per Nemuną plaukia. Kalbama apie ištroškusius garbės svetimšalius. Lyrinis siužetas baigiasi mūšio vaizdu. Dabar tas ženklas ženklina “kapai milžinų”.

Didingai rūstūs vaizdai perteikia senovės lietuvių herojiškumą ir skatina priešintis dabarties negerovėms. “Milžinų kapai”, “Eina garsas” primena karines – istorines dainas.

Apdainuodamas praeitį, Maironis brėžia lietuvio ir miško paralelę. Senos didingos girios ir narsūs lietuviai praeity. Be to, miškas maitino ir dengė žmogų, ugdė jo dvasią. Eilėraščius “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu žalioji…” Maironis kūrė mąstydamas apie savųjų laikų Lietuvą ir carinę priespaudą. Nuotaika liūdna: “Miškas ūžia, verkia, gaudžia”; “Nuliūdimas širdį spaudžia”. Prisiminimas, kad senovėje miškas buvo didingas, sustiprina jo ilgesį. Todėl ilgesingai klausiama: “Kas mums praeitį grąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią?” (“Miškas ūžia”). Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iškyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis: “Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminį / Pagimdys vargai galiūnus, / Ugnimi uždegs krūtinę!” (“Tu girele, tu žalioji…”). Graudžiai lyriškos intonacijos būdingos eilėraščiams “Mano gimtinė”, “Lietuva brangi”.

Praeitis iškyla kaip garbingųjų amžių atminimas, įsiskverbęs į “krūtinę”, “širdį”, sesučių “graudžiai malonias dainas” – į visą lietuvio buitį.

Žmogui stiprybės, vilties teikia praeities atminimas. Tautinės, religinės ir patriotinės problematikos sankryžos.
Maironio Pavasario balsų sesuo (su rūta, audžianti, dainuojanti) ir brolis (su žirgeliu, artojas arba kovotojas) yra tapę kultūrinio Lietuvos kraštovaizdžio embleminėmis figūromis. Sesučių dainos, simboliškoji jų buitis žymi nykstančią, bet gaivintiną senovės gadynę. Tačiau į pačias „sesutes“ poetas kreipiasi ne tik tautosakiškai stilizuota, bet ir albumine maniera (eil. „Paskutinis akordas“ ir kt.). Slinktis nuo tautosakinės prie saloninės kalbėsenos matyti skirtingose „Rūtų vainiko“ redakcijose: „brangiausia“ sesutė virsta „gražuole“, „meiliausis žiedas“ (rūta) – „meiliausiu papuošalu“. Ne tik didaktinio pobūdžio, bet ir intymiausiųjų jausmų raiškos poezijoje Pavasario balsų moteris esti sesuo – kas ji bebūtų – mįslingoji mūza (eil. „Poezija“) ar konkreti persona (eilės, dedikuotos Jadvygai Stanelytei).

Kaip matyti, Maironio moters-sesers vaizdinys nesietinas tik su viena privataus ar visuomeninio gyvenimo sritimi. „Sesučių“ semantinis laukas leidžia pasigilinti į moteriškąsias ir vyriškąsias reikšmes, tiksliau, į Maironio „galvojimo apie vyrus ir moteris kategorijas“, XIX ir XX a. pr. nacionalinio judėjimo kontekste.

XIX a. – XX a. pirmosios pusės poetinėje kūryboje simbolinėmis brolio ir sesers figūromis paprastai nusakomi ne tik šeimos ar kaimo bendruomenės nariai, bet ir tautos ar dar tik telkiamos tautinės bendrijos nariai.

Erotinės problematikos kūryba dažniausiai dar privengia autonomiškumo: nuo jos neatšlyja nacionaliniai rūpesčiai. Nacionalinis aspektas lieka ne mažiau svarbus, net jei tariamuosius brolį ir seserį ima sieti asmeninės tarpusavio santykių peripetijos. Juk, pasak A. D. Smitho, tautinis idealas ir kova dėl jo atliepia žmogaus ir bendruomenės poreikį atrasti savo tapatumą ir turėti namus, o viena iš telkiančių galių šį siekinį įgyvendinti yra etninės brolybės vizija. Aukso amžius gali išaugti iš šlovingos protėvių praeities ar priešistorinių mitinių laikų, jei žmones lyg darnioje šeimoje vienija bendros vertybės ir bendri jausmai. Tauta, kaip pažymi pasaulio nacionalinių judėjimų tyrinėtojas, ir yra tokia išsiplėtusi šeima, kurioje atskiras šeimas ir pavienius žmones vienija bendra istorinė patirtis ir jos atmintis – kolektyvinių idealų ir emocijų šaltinis.

Tokių bendrais idealais ir emocijomis paženklintųjų porų XIX a. vidurio–XX a. pradžios lietuvių kultūroje netrūksta. Tai A. Baranauskas ir K. Praniauskaitė, savo kreipimusi į „Brolį Kristuje“ iniciavusi poetinį ir gyvenimiškąjį judviejų dialogą. Šatrijos Ragana, vertinusi brolio titulą, ir P. Višinskis, skiriąs jai senovės „Tu, sesute“. Šatrijos Raganos ir P. Augustaičio susirašinėjimas prasidėjo pasidalinus Mūzos ir Poeto roles.

Į P. Augustaitį Šatrijos Ragana laiškuose kreipiasi jau ne tiesiogiai brolau, brolyti, broleli, brolužyti, kaip P. Višinskio atveju, o atsargiau, su didesne distancija – kaip į brolį.

Broliškų-seseriškų jausmų raiškos gausu vyrų kurtose eilėse – nuo pat XIX a. pirmosios pusės anoniminio eilėraščio, kuriame kreipiamasi į sesutę- mylimąją.

Skaistos, o ne juslinės pilnatvės, jausmų ir pojūčių suvaldymo, o ne atsidavimo jiems prioritetas svarbus ir privalomajai kunigų profesinės gyvensenos programai, o šis luomas Lietuvoje juk buvo ypač gausus ir kūrybingas. Tad nieko nuostabaus, kad „sesutė“, kaip pažymi S. Žukas, ilgainiui tampa lietuvių meilės lyrikai būdingu poetizmu. Katalikybei, vyro ir moters santykius suvokiančiai per draudimo dimensiją, šiuo požiūriu artima ir lietuvių tautosakinė kūryba, nepratusi į atviros aistros poetiką.

O tautosaka ne vienam lietuvių poetui buvo ne tik pradžiamokslis, bet ir neprilygstamas autoritetas.

Tad moters-sesers vaizdiniu Maironis liudija vieną ryškiausių savo laikmečio lietuvių erotinės poezijos ir apskritai erotinės laikysenos linkmių.

Brolio ir sesers figūrų priimtinumą patiems kūrėjams ir, matyt, visuomenei, rodo ir tai, jog jos atsiranda ne tik originaliuose, bet ir verstiniuose tekstuose – originalo interpretacijose.

Adomo Mickevičiaus „Daina“ iš Konrado Valenrodo iki V. Mykolaičio-Putino jau buvo sulaukusi 11 poetų-vertėjų dėmesio. Be paties A. Mickevičiaus biografijos ir kūrybos auros, šios eilės galėjo patraukti meistriška tautiškumo ir erotiškumo sinteze. A. Mickevičius Konrade Valenrode kalba apie buvusią Lietuvą. Jos legenda jam yra gyvastingoji kūrybos, šileriškosios giesmės versmė. Lietuviškai prabylantiems poetams rūpi aktualioji socialinė, politinė, kultūrinė dabartis. Vilijos (ar sulietuvintos Neries) ir Nemuno, lietuvaitės ir svetimšalio poros pavyzdžiu įtaigaujama, jog asmeninės laimės ieškantieji gali tapti vienišiausiais ir apleisčiausiais žmonėmis, ypač jei nematys ar neįvertins šalia esančio grožio ir jo ieškos svetimoje erdvėje.

Pirmajame Maironio Pavasario balsų rinkinyje „Vilija“, perdėta iš Myckevyčiaus, eina iškart po „Jo pirmosios meilės“. Pirmojoje strofoje pasirodo vandenį semianti lietuvė-sesutė (originale – piękna Litwinka, graži lietuvaitė) – „upelių matutės“ iš pirmos eilutės fonetinė atošauka.

Penktojoje strofoje gamtiškoji vandenų realybė Maironio žodeliu lyg pervedama į psichologiškąją plotmę, o lietuvė-sesutė tampa (panašiai ir J. Žiliaus vertime 1899 m.) lietuve-našlele: „Tu save lygiai svetimam pašvęsi, / Brangią tėvučių apleidus šalelę, / Ir lyg terp marių užmiršta paskęsi, / Bet dar liūdnesnė, lietuvė- našlelė!“. Vėlesnėje redakcijoje Maironis šį kreipinį modifikuos, pabrėždamas tėvynę didžiąja raide – „Lietuvos mergele!“ V. Kudirkai gimtoji žemė – brolių žemė. Vienatvė (ypač merginai) – tai ir brolių globos (į šią sąvoką galėtų tilpti ir bernelių dėmesys) netekimas: „Ir tu ateivio attolinta būsi, / Vargše lietuve, nuo gimtinės tavo / Ir užmiršimo vilnyje pražūsi, / Tiktai liūdnesnė, tik be brolių savo“. A. Mickevičiaus neutralų tautovardį „lietuviai“ ir V. Ažukalnis, E. J. Daukša keičia liaudišku „broliai“ ar „broleliai“.

Lenkakalbė „Vilija“ savo romantine sugestija davė akstiną ne vienam poetui ir lietuviškai prabilti gaivališkiau, laisviau, erdviau, daugiau dramos negu moralo tonacijomis, į skaitytojo sąmonę apeliuojant ne prikišamu pamokymu, o tautos mergelės likimo ir jos kančios vaizdu. Originalios „Dainos“ pabaigoje nuskambantis teiginys apie meilės jausmo ir upės bėgsmo natūralumą, nepasidavimą kliautims ar draudimams Maironio vertime virsta emociniu šūksniu: „Širdį ir upę sunku suturėti: / Vilijai bėgti, mergaitei mylėti!“

Beje, būtent verstosios eilės “Čiaurika Pančasika“ (iš indų klasikos) yra erotiškai atviriausias Pavasario balsų tekstas. Čia kuriamos „mylimos gražios“ paveikslas, o aistra yra tikrasis likimas ir pasirinkimas, į šalį nustumiantis net dievus.

A. Mickevičiaus „Dainą“ Maironis ne tik verčia, bet ir jos pagrindu kuria savas variacijas. Poemos „Tarp skausmų į garbę“ ketvirtojoje giesmėje vietoj Vilijos pasirodo Dubysa, pamilusi „tolimą vyrą“, o toliau jau maironiškai plėtojama idealizuota lietuvių-sesučių charakteristika.

Neištikimoji šiuosyk yra vyrija: „Lietuvės neieško kaip vilnys Dubysos / Sau meilės už girių, kalnų; / Bet širdį ir meilę atranda ne visos, / Nes bėga lietuviai nuo jų! // Kur Temza, Laba, Niagara plačioji, / Ten skursta lietuviai keliais! / Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji, / Ten žudo juos mokslais tamsiais!“ Prie tolimųjų vandenų suplaukia lietuviai, V. Zaborskaitės žodžiais, genami „didžiausio liaudies skurdo, žemės bado ir politinių persekiojimų“, tačiau ne mažesnę Lietuvos vargų dalį sudaro inteligentija, „nutolusi nuo liaudies, ištirpusi plačiausiuose svetimų kraštų plotuose“. Maironis iškelia ir trečiąjį faktorių – studijas užsienyje. Savo veikale, pirmiausiai skirtame mokslingajai jaunuomenei, Maironis ne kartą entuziastingai šlovina mokslą, tačiau parodo ir nemaža skepsio jo atžvilgiu. Prancūzų revoliucijos ideologai jį gąsdina bedieviškumu, tačiau Maironis taip pat supranta, kad revoliucingosios demokratijos idėjos – „laisvė, lygybė, brolybė“, – pažįstamos iš knygų, ne taip greitai tampa kasdienio gyvenimo norma (pvz., Motiejui sunku įsivaizduoti, kad jo geras draugas Juozas, kilęs iš valstiečių, drįstų siekti jo sesers bajoraitės rankos, nors „žmonės jog lygūs iš knygų tikėjo“). Dėl Maskvos ir Varšuvos universitetų užsipuolimo poemos autorius susilaukė griežtos ir vienakryptės socialdemokrato S. Matulaičio kritikos.

Maironis teisinasi publicistikoje, tačiau naujajame poemos „Tarp skausmų į garbę“ variante „Jaunoji Lietuva“ lietuvių gyvenimo už tėvynės ribų geografija Dubysos epizode jau nebenurodoma. Tautosakiškai emocinga „pražuvėlių“ apgailėjimo tąsa kuriama pagal karinę lietuvių liaudies poeziją stilizuotame dainiškajame intarpe „Trys sesutės grėbia šieną“. Jį gieda pagrindinio poemos herojaus sesuo Ona, liūdinti brolio, ketinančio studijuoti ne seminarijoje, o universitete: „Ant galo atsakė: Mus Juozas apleis! / Vargiai jį matysme kada! / Nenori mat eiti jis Dievo keliais, /Nes traukia jį duona kita. // (…) Žinau, jogei brolis suklydo skaudžiai, / O visgi jo gailu slapčia!“ (2, 376). Juozas vaizduojamas kaip jaučiantis pašaukimą kunigystei, tačiau per meilę Marinei jis pereina abejonių klystkelius, kol galutinai sutvirtėja ir apsisprendžia ne asmeninei laimei, o dvasininko keliui, kartu – ir nacionalinio išsivadavimo kovai. Į Onos lūpas įdedama daina artima Pavasario balsų dainai „Už Raseinių, ant Dubysos“. Tačiau poemos kontekstas be apibendrinto tėvynės vargų išdainavimo dainai „Trys sesutės grėbia šieną“ suteikia siužetiškai pagrįstų reikšmių: sesuo į užsienius studijuoti vykstantį brolį aprauda lyg kareivį: „Turi brolį tik tą vieną, / Ir tas vienas joms išjoja. // Ir išjoja į tą šalį, / Kur tėvų tėvai nebuvo; / Retas ten ištverti gali, /Daug jaunųjų ten pražuvo“(2, 45). Iš tiesų Juozo likimas pakrypsta kaip daugelio tautiečių – jis ištremiamas. Tačiau, dar neseniai būgštavusi, sesuo ima sekti brolio pėdomis – persiima tautinio pakilimo ūpu, ir vieną sykį Juozo draugas Motiejus priblokštas Oną Vilaitytę išvysta naujai:

Nutilo. Ir Vaičius dabar jau suprato,
Jog Juozo sesuo tai tikra!
Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato!
Ir kaip dar lietuvė karšta!..(2, 410)

Vėliau už Motiejaus ištekėjusi Ona ne tik dainuoja prie lopšio lietuviškas dainas, atmindama Dubysos pakalnes ir mergautines dienas, bet ir toliau stebina savo deklamaciniais sugebėjimais – jai artimi brolio pamėgti Donelaitis, Baranauskas ar Šileris. Į žemės laukų darbus paniręs Marinės brolis Motiejus ir jo žmona, geriausio draugo sesuo, ženklina naująją, ateinančią lietuvių kartą: luominiai skrupulai netenka savo vaidmens (lygybė! brolybė!), dėl šalies gerovės nebūtina aukoti asmeninio gyvenimo (taikus darbas savo ūkyje), šalia liaudiškos tradicijos jau nuvokiamas ir europinio lobyno turtingumas, elgesį lemia nebe saistanti tėvų valia, o individualus apsisprendimas (Motiejus nenori meluoti sau – meta kunigystę).

Nepaisant – šiandienos akimis žiūrint – sykiais vargano poemos estetinio veido, pernelyg schematinėmis vėžėmis traukiamo veiksmo (nors gal kaip tik dėl to), „Tarp skausmų į garbę“ turėjo stiprų idėjinį pagrindą. Toks ar panašus kūrinys buvo būtinas – ir buvo – kaip išsilaisvinančio tautos gyvenimo gairių kūrimas. „Tarp skausmų į garbę“ išsiskiria vyriškų ir moteriškų personažų simetriškumu. Ar tik nebus Marinė pirmas emancipuotos moters škicas lietuvių literatūroje? Ji padaro stulbinančią muzikinę karjerą, taip suderindama savo meninius potroškius ir tarnavimą didesnei tėvynės garbei, pasitenkindama tuo, jog teko mylėti „didį vyrą“, ir daugiau asmeninės laimės neieškodama. Savo užmojais ir rezultatais, dvasios didybe ir tvirtumu Juozas ir Marinė nenusileidžia vienas kitam ir sudaro išties lygiavertišką porą. Ona yra tiesioginė savo brolio Juozo auklėtinė, besilygiuojanti į jį, o po jo žūties tęsianti pradėtąją vagą, nebeišsitenkančią Dubysos pakrančių gamtiškajame peizaže.

Tačiau vėlesnėje „Jaunojoje Lietuvoje“ moteriškų personažų galia sumenkusi: lieka svarbus Juozo, kaip savo sesers Onos mokytojo, vaidmuo (pirmosios giesmės VII dalis), tačiau pačios Onos saviraiškai nebeskiriama tiek dėmesio. Juozas stengiasi išsižadėti savo jausmų Jadvygai (buvusiai Marinei) iš dalies dėl jos tėvo, neleidžiančio peržengti luominių barjerų, bet argumentuoja ir taip: „Silpnos moteriškės akies spinduliai… / Svajonės tuščios svetimi sopuliai…“(2, 41). Pačios Jadvygos ištarmės jos ir Juozo dramoje nebeišgirstame.

Kitas būdas išsiginti savo jausmų moteriai – neįvardinti jų kaip meilės. Juozas, klūpodamas bažnyčioje – ne tiek melsdamasis, kiek mąstydamas apie Jadvygą ir matydamas ją nuliūdusią, – teleidžia sau priskirti žmogiškąjį supratimą ir krikščioniškąjį gailestį, nejučiomis pasiduodamas slopinamam savajam skausmui, tik įrašytam kitame – moters veide:

Vienintelis jausmas nūn paėmė viršų:
Ar buvo tai meilė? Gal ne!
Gal buvo tik broliškas gailesčio jausmas,
Kuriam mylimosios daugiau sopa skausmas,
Kaip savo paslėptas dugne!(2, 34–35)

Ir Pavasario balsuose Maironis kalba apie brangias moteris, pasitelkdamas brolio-sesers bendravimo modelį kaip vyro ir moters dvasinio artimumo ir bendrumo išraišką. Ir kaip tarpusavio santykius, pasibaigiančius kulminaciniu „sudieu“. Regis, Maironiui šios krikščioniškosios, kitais atvejais – tautosakinės, apibrėžtys esti ir priebėga, sykiais gal net paties suvokta. Kazys Bradūnas savo turimuose Maironio rankraščiuose atkreipia dėmesį į tai, kad eilėraštis, Stanelytei, prasideda „Tu nežinai, graži Jagute!“, o ne, kaip spausdinama raštuose, „daugiau bendrine, kone tautosakine gaida“ „graži sesute!“. „Sesutės“ „tautosakiškumas“ matyti 1920 m. Pavasario balsų leidime įdėtoje nuotraukoje: trys merginos, kurių viduryje – J. Stanelytė, apsirėdžiusios tautiniais rūbais. Tačiau eilėraštyje svarbesnė yra krikščioniškoji paradigma. Nuo pirmosios strofos pabrėžiamas „sesutės“ pamaldumas – ji myli angelą sargą, bučiuoja kryželį, nors tai tėra vėlesnės, erotinės, patirties antitezė. Paradoksali antroji strofa – čia iš religinės leksikos ateinantis žodis kaip tik pažymi tai, kas sudrumsčia švelnų ir saugų tradicinį maldingumą: „Aš nežinau, ar ko gailėjos / Ramiai tebmieganti širdis, / Kada neliūdo, neilgėjos / Vienuolė tavo paslaptis“ (kursyvas mano – A. A.). Į tikrąją egzistencinę vienuolystę atveda „kita saulutė“ – kitos, ne motinos ar dangaus, akys – ir „sesutė“ dabar ne linksmąsias daineles (liaudiškas?) dainuoja, o užimta sunkiomis mintimis, kurios vis dėlto atveria platų horizontą: „O mintys sunkios begalinės / Iš erdvių slenka paslapčių“.

Naujoji patirtis pakeičia ir regimąjį „sesutės“ veidą: veido baltis įgauna marmuro taurumo (plg. „baltveidės oi verks, nes mylėjo“, nors natūralų „kaimišką“ grožį Maironis gali ir priešpriešinti „baltosioms ponioms“).

Lyrinis „aš“ lieka ištikimas savajam vienuolystės keliui, atsiskirdamas nuo jam giminiškos sielos. Paskutiniosios strofos antrąją eilutę baigiant ne kabliataškiu, o dvitaškiu (1913, 1920 m. Pavasario balsai), kaip tik „ji“ pasirodo kaip likimo lėmėja, kreipianti kitu keliu:

Širdis man verkia: tavo sielą
Aš vien suprasti begaliu:
Man skirta eiti, mano miela,
Kitu gyvenimo keliu.(1, 264)

Lyrinis „aš“, suvokdamas, jog išsiskyrimo skausmo suvis nepavyks „užspausti“, ne tik „jai“, bet ir sau pasako: „Tik valandoj karčioj paklausi, / Kodėl, Dievuliau, taip sunku?“(1, 76). Pagal eilėraščio logiką „jis“ ir „ji“ per bendrą patirtį lieka seserimi ir broliu Kristuje.

Beje, ir „Jaunojoje Lietuvoje“ Jadvygos jausmai, regimi Juozo akimis, nusakomi pusiau religine, pusiau romansine frazeologija: „Jadvyga čionai! Ko nuliūdus jinai? / Nejau, angelėli, ir tu pažinai / Skaudžiausią širdies kalaviją?“(2, 34).

Tautosakiškos tonacijos Maironio eilės – kūriniai, virtę liaudies dainomis – neretai turi įtrūkių, psichologinių nenuoseklumų. Kaip ir pačios liaudies dainos, kuriose kartais sinonimiškai kaitaliojasi bernelių ir brolelių ar mergelių ir seselių įvardijimai.

Štai Maironio „Eina garsas“, virtęs liaudies daina, kurios užregistruota net 116 variantų. Tekstas skyla į dvi dalis: pirmose dviejose strofose į sesutę kreipiasi lyrinis „aš“, matyt, brolelis, o likusiose – ne sesė rauda negrįžtančio brolio, kaip galėtume laukti iš nusakytos situacijos, bet „ji“ (sesutė? mergelė? mylimoji? draugė?) verkia mylimojo bernužėlio. Rodos, moteriškasis poeto balsas atviresnis: mergelė kreipiasi į mylimąjį bernužėlį, o vyriškasis „aš“ renkasi pokalbį su sesute, neišsiduodamas, su kokia sesele kalbasi – iš savo namų ar toliau. Pirmojoje dalyje – įprastinė seserų, išlydinčių savo brolius į karą, situacija, o antrojoje – merginų, netenkančių savo mylimųjų, realybė. Taip viename kūrinyje charakterizuojamos dvi – sesers ir nuotakos – socialinės rolės, kurių skausmingasis krūvis vienu metu gali tekti tai pačiai merginai: netekti ir kraujo, ir išsirinktojo „brolelio“. Istoriškai kintantis brolių, seserų, vėliau mergelių, bernelių santykių akcentavimas karinėse-istorinėse dainose net stilistiškai matyti šiame viename Maironio eilėraštyje-dainoje.

Archajiškesnį sluoksnį keičia romansinis meilės kančios išdainavimas: „Man gi ašaros tik rieda / Ir kapai vaidinas!“ (1, 114) Naujoviškumo įspūdį sustiprina mergelės apsuptis: tai draugės, o ne sesutės, linksmai giedančios ir besidabinančios šilkais.

Vertas dėmesio ir Maironio „Dainos“ („Už Raseinių ant Dubysos“) tekstas, taip pat virtęs liaudies daina – užrašyti 52 variantai. Iš esmės redaguotas vienas eilėraščio žodis. Pirmajame 1895 m. leidime: „Kaip nedžiūtų, kad nežūtų / Tiek jaunų brolelių, / Kad be laiko tiek nebūtų / Be vilties našlelių!“ (kursyvas – A. A.) Vėlesnėse redakcijose „brolelis“ pakeičiamas „berneliu“. Matyt, brolelis našlių, t. y. vedusiųjų, kontekste Maironiui pasirodo jau ne itin derantis, nors eilėraščio kontekste broliai (kaip ir liaudies karinėse-istorinėse dainose) pirmiausia žymi ne kraujo giminystę ir ne ikivedybinį statusą, o karžygiškos dvasios bendrumą ir tautinį solidarumą. Šią, rodos, nežymią „Už Raseinių ant Dubysos“ redakciją galima laikyti modernėjančios tautos ir jos poeto sąmonės paliudijimu: silpsta archajiškojo bendruomeniškumo ženklai.

Eilėraštyje „Įsitikėjimas į savo galią“ sesutės, nors ir atstovauja bendruomenei, daugiau yra susijusios su egoistiniais poeto troškimais.

Individualistinė romantinė vaizduotė regi kančios ir jaunos mirties grožį. Tačiau ši vaizduotė yra tramdoma, praeitin krypstantis žvilgsnis gręžiamas į dabartį (entuziastingas raginimas į darbą) ir ateitį („mano – užkylančiai metai!“).

Negaila vaidentuvės, norais plačios,
Man gyrusios smertį saldžiai:
Netrokštu ant savo duobės užkastos,
Kad verktų sesutės graudžiai.

Vietoj saldžių jaunystės svajonių ir „sesučių“ randamas kitas estetinis ir etinis idealas: „Pavargti už sentėvių žemę – gražu!.. / Aukščiausį turėt už valdovą!“

Maironio poezijoje tėvynė regima „iš arti“ – tarsi asmuo, mylima moteris. Tačiau moterų galia švelninama: sesutės – ne vilioklės. Šios daugiau nei broliškų jausmų įkvėpėjos ženklinamos epitetais ar antraisiais „vardais“ („graži sesutė“, „draugės-sesutės“). Taip jos išskiriamos iš liaudiškųjų seserų – Lietuvos paveikslo gyvųjų personažų.

Pavasario balsų „sesutės“ – Maironio pamėgtasis poetizmas, svarbus jo poetinei programai, nors kartais jau vargiai joje beišsitenkantis. Šį dvilypumą bene geriausiai bus pajutę neoromantikai – J. Aisčio poezijoje „sesutei“ skiriamas švelnios ar skaudžios ironijos šypsnys.

Tautosakiškai įprastas bernelio ir brolelio susipynimas, komplikuotas ir Maironio lyrikoje, S. Nėries karo metų eilėraštyje „Tavęs aš laukiau“ tampa meninio sprendimo ašimi. Pirmosiose strofose – tautosakiškai stilizuojama informacija apie brolužėlį – kareivį, jo laišką. Paskutinėje strofoje: „Tavęs aš laukiau, savo bernelio“. Eilėraščio centre, trečioje strofoje, įterptas kreipinys į skaitytoją – to laiško, kuris poetės rašomas savajai bendruomenei. Jis ir motyvuoja mergelės bernelio kaip brolio ilgėjimąsi.

Kaip ir seniausiose karinėse–istorinėse dainose ar sutartinėse jaučiamas rūpestis ne tik dėl savo artimųjų, bet ir savos šalies likimo.

Į vieną sutelkus Lietuvos kaip moters, o moters kaip sesers, vaizdinius, neoromantinėje poezijoje gimsta Lietuvos-sesers metafora. J. Aistis, „Milfordo gatvės elegijose“ aptardamas savo bičiulio A. Miškinio poeziją, keliskart grįžta prie įstrigusio „mūsų gyvenimo pasakos“ posmo, skirto Lietuvai iš poemos „Žalio beržo stiliuje“:

Tave papuošt žadėjom,
Kaip savo tikrą seserį.
Esi pačioj jaunystėj
Ir pačiame pavasary.

Lietuvos, kaip sesers, idėja žymi jau kitą lietuvių nacionalinio judėjimo etapą. Etninės brolystės ir seserystės – tautiečių sambūvio – vizija iškyla kaip atsvara biurokratėjančiai valstybei, miesto emancipacijai ir depersonalizacijai. Taip tautinis idealas tampa romantiniu antimodernistiniu maištu, siekiančiu patenkinti emocinės bendrystės ir bendrųjų namų poreikį. Lietuvių neoromantikų poezija rodo, kad, nors ir modifikuotas, tautinis idealas, kurio vienas iš svarbiausiųjų autorių yra Maironis, tebebuvo aktualus. Tiek tautinės, tiek erotinės, o ypač sinkretinės problematikos poezijoje neoromantikai galėjo remtis ne tik tautosakine, bet ir Maironio puoselėta ar net sukurta tradicija.

Šiapus ir anapus Maironio – Marcelijus Martinaitis
Žymiausi poetai, jų kūriniai skatina išpažinti, prisipažinti, kalbėti, rašyti apie dalykus, kurių, rodos, iki jų nebuvo. Tokia poezija praplečia kalbos ribas, su ja tarsi atsiranda nauji pojūčiai, vaizdiniai, spalvos, augalų ir daiktų pavidalai, laiko ir erdvės supratimas. Toks yra Maironis, kuris daugelyje kultūros sričių reiškiasi kaip laiko matmuo – iki jo ir po jo. Nė vienas žymus praeities poetas – nei K. Donelaitis, nei A. Baranauskas – neužima tokios ryškios vietos istorinio laiko išklotinėje kaip Maironis. Galima matyti, jog jis į lietuvių kultūrą ir poeziją įvedė linijinio, iš praeities į ateitį tekančio laiko sampratą ir šioje srityje yra didžiausias laiko reformatorius. Tai jis eilėmis pažadino mąstyti labiau istoriškai, negu tai galėjo padaryti pati istorija. Laikas senojoje tradicinėje lietuvių kultūroje tarsi stovėdavo vietoje (tautosaka), paklusdavo kalendorinių ciklų ritmui (K. Donelaičio Metai), o kartais nutrūkdavo, nulūždavo (A. Baranausko Anykščių šilelis).

Maironio poezija atsirado tokiame laiko tarpsnyje, kai lietuvių laiko galėjo jau nebūti. Tad poetas yra ir visada bus siejamas su mūsų galvosenos, mąstymo, jausenos, skonio bei vaizduotės virsmu, sąmonės lūžiu dviejų amžių sandūroje. Jo poezijos praeitis buvo išrasta ne kaip intriguojančių įvykių sąrašas, o kaip savęs įsivaizdavimo būdas istorijoje, kultūros vidinė sąriša, jos iš kartos į kartą perduodama sugestija. Čia ir iškyla Maironio lyrikos fenomenas: žmogus, veikiamas jo poezijos, ėmė jaustis teisėtas istorijoje, kurioje jam priklausė ir priklauso ne paskutinė vieta ir niekas neturi galios iš ten jo išvaryti, pavergti jo praeitį. To paprastai nepadaro nei mokslas, nei kruopštus praeities faktų pažinimas, kol nepraregi poetas ar poetai, kol jie neatsistoja akistaton su istorija.

Taigi Maironis ištiesino istorinį laiką, įveikęs jo uždarumą, kalendorinį cikliškumą. Laiko išklotinėje istorija tęsiasi, primena save, nesibaigia savimi, kartais – kaltina dabartį („Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, Eina garsas“ ir kt.), o tai jau projekcijos į ateitį.

Maironis yra mūsų įvesdintojas į naująją pasaulio istoriją, eschatologinę laiko sampratą – svarbiausią krikščionybės ir Vakarų kultūros veikmės laiką. Kitaip sakant, į krikščioniškojo laiko sampratą buvo įrašyta tautos istorija ir žmogaus likimas. Tad jo kūryboje pasirodė žmogus, atsakingas už praeitį ir siekiantis istorijos išsipildymo, to, kas brendo ir bręsta jame, tautoje ir pasaulyje. Taip akivaizdžiai pirmą kartą istorinis žmogus buvo pakviestas įsijausti į visa, kas sudaro jo praeitį, dabartį ir ateitį.

Su Maironio poezija negausioje to meto literatūroje įvyko dar vienas svarbus lūžis. Lygiai taip gerai jaučiame kalbinę ribą iki Maironio ir po Maironio. Jo kūryba bus paveikusi lietuvių kalbos erdvę, o ypač jos literatūrines galimybes. Žodis, kuris, atrodė, tinka vien etnografiniams vaizdeliams, kaimo žmonių charakteriams ir jų kalbėsenai atskleisti – tai vyravo tiek prozoje, tiek poezijoje, – bene pirmą kartą ėmė tikti sudėtingoms vidinėms refleksijoms reikšti („Taip niekas tavęs nemylės“, „Užmigo žemė“, „Vakaras/Ant ežero keturių kantonų“ ir kt.), kurti įvaizdžiams ir vaizdiniams, kurių dar nebuvo mūsų meninėje kultūroje, keisti kalbos ritmines bei intonacines savybės, taikyti pasiskolintas išraiškos priemones.

Stipriai Maironio sugestijos veikiamas lietuviškas žodis buvo išvestas į naujas vartojimo lankas, išviliotas iš etninės aplinkos, liaudies dainos ir sakytinės kalbos, kur jo reikšmes labiau saugojo bendruomeninės tradicijos, apeigos ir papročiai, o ne knyga, raštas, kultūros institucijos, mokykla, universitetų katedros. Didelis įvykis yra kalbos vartojimas kultūroje ir per kultūrą, ją įrašant į naujus kontekstus. Tokia įvesdintoja dažnai tampa poezija. A. Baranauskas, pakurstytas A. Mickevičiaus „Pono Tado“, irgi tikėjosi praplėsti lietuviško žodžio kultūrinį lauką.

Kalbėti bei rašyti vien etninių motyvų neužtenka. Religija per giesmes ir maldynus asimiliavo kalbą siaurame specifiniame vartosenos ruože, o literatūroje nebuvo apčiuopta ryškesnių jos projekcijų į įvairias gyvenimo ir kultūros sritis. Galima sakyti, gana ilgai mūsų kalba įvairių išorinių veiksnių atžvilgiu buvo uždara sistema.

Iki Mairinio, su Maironiu ir po Maironio sukrutus rašyti ir skaityti lietuviškai, pasikeitė kalbos ir kalbėjimo motyvai, prasidėjo profesionalus kalbos vartojimas ne vien literatūroje, poezijoje, bet ir kultūroje, visoje raštijoje. Toks kalbinis perversmas įvyksta pakitus kalbos orientacijoms, o tai dažniausiai ir prasideda literatūroje, ypač reformuojant poeziją, plečiant jos raiškos galimybes. Juk Maironio lyrika ir suvokiama kaip ypatingas gimtosios kalbos pavartojimas lietuvių kultūroje ir literatūroje.

Neatsitiktinai poetai laikomi kalbos reformatoriais, tiksliau – jos įvesdintojais į kultūrą. Tad su Maironiu akivaizdžiai atsiranda savotiškas aukštasis išraiškos stilius, kurio kiek palonizuoti pavidalai iki tol reiškėsi tik giesmynuose, jei neminėsime vieno kito bandymo XIX a. poezijoje. Manau, jog tai geriausiai galėjo padaryti kunigas, jautęs aukštuosius giesmių registrus. Šitai patvirtina Maironio poezijos sklaida, ją beveik visą amžių giedant.

Poezijos, meninės kalbos priemonėmis turbūt akivaizdžiausiai įveikiamas kalbos chaosas. Tarsi nuplėšiant jos vidines išgalias slėpusias uždangas, kokios būna sakytiniame lygmenyje, ir atskleidžiama tai, ką gali žodis naujose kultūrose ir gyvensenos erdvėse. Didelis dalykas yra atrasti tam tikrus kalboje slypinčius, neišryškėjusius modelius, kurie veikia plačius išraiškų laukus, kol tas vartojimo būdas iki galo neišnaudojamas.

Maironio prisukta vidinė žodžio spyruoklė pradėjo veikti, ir kažin ar be jo būtume turėję simbolizmą, visą šio amžiaus modernizmą su įvairiomis priešpriešomis, sugestijomis, nuosmukiais ir pakilimais. Kalba išmėginta ir mėginama įvairiausiais, o kartais keisčiausiais būdais, nebijant jos prarasti šiuolaikinėje poezijoje, nes vienaip ar kitaip išlieka Maironio fonas.

Ir dar – su Maironiu lietuviškas žodis įgyja praeitį, ypač išviliotas iš ciklinio laiko. Jį įtvirtina ištarimo vieta, laikas ir veiksmas. Kaip ir mūsų pasaulio samprata, jis įgijo laiko matmenį, jame įsitvirtino.

Iš tikrųjų poezija yra tai, kas kalboje turi praeitį. Perkeltas iš folkloro veikmės lauko, žodis net ir literatūroje, poezijoje reiškęs ir išreiškęs bendruomeninį sambūvį, buvo pradėtas individualizuoti, įgavo tembrą, spalvą, be galo daug atspalvių. Jis ėmė atsiverti savo slaptąja puse, atgręžta į nematomą tautos, pasaulio, žmogaus esmę, pervesdamas mus per kalbos ribas, kurias peržengdavo tik dievai, pranašai ir patriarchai. Mūsų tautoje jas peržengė Maironis. Šitaip buvo patirta laisvė kalboje ir per kalbą.

Pagal tai, kaip elgiamasi su poetais ir jų poezija, kur, kaip ir kada jie matomi ar įsivaizduojami, kas daroma su tekstais ir ką apie juos mano žmonės, jų kūrėjus būtų galima surašyti į kelias skirtingas bylas.

Stambiausi būtų du sąrašai. Viename atsidurtų tie, kurie yra tik skaitomi, spausdinami, pažįstami vien iš knygų, o kitame – poetai, kurie dar ir girdimi, kartais labiau negu skaitomi.

Pastarajame sąraše atsidurtų Maironis, kuris yra girdimas, tarsi įgarsintas visoj mūsų kultūros erdvėj, kalboj, žmonių klausoje ir atmintyje, neretai jo tekstus mokantis ne iš knygų, o vienam iš kito. Tai choro balsas, girdimas nuo vaikystės, įsimenamas ir priimamas kaip savaime esantis kalboje, gyvensenoje, rodos, net gamtoje. Į tą erdvę savaime įžengiama ir tampama dalyviu, choristu – dažnai nejučia, nesąmoningai.

Tai kitas Maironis, kurio nėra knygose. Tai gyvojo žodžio poetas, ne vien skaitomas, bet ir perduodamas iš lūpų į lūpas. Tokias bendruomenines, sakytines išraiškas įgyjantys kūriniai tampa nepavaldūs vien literatūrologinėms procedūroms, nes erdvėje „įgarsinti“ tekstai tarsi kaupia įvairiausio pobūdžio informaciją, skatina išraiškas, kurių nėra tekstuose, bet kurios būna susijusios su vietos ir laiko parametrais, išreiškia grupinius nusiteikimus. Tai Maironio fenomenas, nes jaučiamės esą jo poezijos dalyviai, tekstų veikėjai, tariantys žodžius, kurie yra daugiau negu poeto žodžiai, daugiau negu sako parašyti ar perskaityti, jie yra ir visų kitų balsas. Tokių bendruomeninių aktų metu Maironis yra daugiau ir labiau, o ypač neramiu metu, kai daromos kliūtys knygai, raštui, kai įvedami laisvės apribojimai. Tada tekstų skaitymą tuoj pakeičia choras.

Poeto vaizdinys, jo kūryba tampa vidiniu dalyvių ryšiu, visuomenės komunikacija, kai niekas kitas jau nepajėgia sutelkti išsibarsčiusių žmonių. Tokiu būdu visuomenėje veikia Maironio institucija, reprezentuojanti istorijos, kalbos, vietos ir laiko sąrašą, o ne vien literatūrą.

Tačiau grynai literatūrologinėms teksto analizės procedūroms toks Maironis lieka neatpažįstamas. Semantinių arba bendruomeninių išraiškų sankaupos neretai lieka už kūrinio, jo vidinės sąrangos. Taigi skaitymas dažnai nepatvirtina to, ką mes girdime ir kas atsiranda sakytiniuose lygmenyse.

Tai ypatinga, gana reta tekstų savybė turėti be galo daug intertekstinių reikšmių – tai būdinga psalmėms, giesmėms, himnams, pranašų ištarmėms, kurių prasmė neįrodoma arba neįrodinėjama pasitelkus vien kūrinio struktūrinės analizės priemones. Tai kažkas, kas yra arba kas atsiranda genties, bendruomenės ar tautinės sąmonės lygmenyse ir prisiriša arba yra pririšama prie tekstų pagal tam tikrus motyvus. Tekstas pripildomas reikšmių tarsi iš išorės, ir jis jas priima.

Nesakau, kad Maironio lyrika neturi savo vidinių reikšmių. Jų yra, ir gana komplikuotų, kylančių iš tuo metu gan naujos eilėraščio sąrangos. Tačiau galima sakyti, jog Maironio poezija priklauso savaip šventiems tikslams, kokių turi dažna tauta ir kurie nekontroliuojami nuolat kintančių literatūros madų bei sampratų, individualių ir visuotinių permainų. Tokie tekstai gali būti tik atmetami, kaip tikėjimo ištarmes atmeta eretikai, skelbdami savo ir tik savo tiesas, o ypač kai siekiama grynų literatūrinių reikšmių.

Todėl yra suprantami keli labai ryškūs, o kartais net piktoki atsimetimai nuo Maironio, ypač kai pasirodo jauna literatūrinių „eretikų“ karta, pasišovusi formuluoti ir projektuoti radikalias tekstų pertvarkas. Štai tada paliekamas ne tiek poetas, kiek bendruomeninis Maironis, atsimetama nuo jo choristų, nes po tam tikrų laiko tarpų išsenka struktūriniai tekstų modeliai, ištisi kalbos klodai, įvairios semantinės išgalės. Dar gyvam esant, Maironis savo sekėjų jau buvo išgramdytas iki dugno.

Rodos, yra ne vienas, o keli Maironiai. Tik nežinia, kuris stipresnis – literatūrinis ar gyvojo žodžio poetas, kai jis tampa vidiniu, tarsi nematomu ryšiu tarp žmonių. Kartais tarp tų dviejų poetų atsiranda didžiulė spraga, pradėjus giedoti ar deklamuoti ne tai, kas jo parašyta. Atidūs tekstų perskaitymai dažnai būna visiškai netikėti, nes patetinės ar retorinės figūros kartais yra apgaulingos, pridengia skaudžius asmeninius dalykus, neatitikimus tarp to, kas privaloma, ir to, kas individualu.

Tokios yra užgniaužiamos meilės temos, pirmą kartą lietuvių poezijoje išreiškiamos kaip vidinė asmens sugestija bei drama be įprasto folklorinio nuspalvinimo, ką dar darė Antanas Vienažindys. Moteris, mylimoji Maironio kūryboje, kad ir kaip kunigui būtų neparanku, atsidengia veidą, turi vardą, vėliau ji didelės sugestijos įgyja Putino Altorių šešėly.

Maironio figūros vizija kultūroje, nepaisant įvairiausių atsimetimų nuo jo ir jo kūrybos, yra stebėtinai pastovi, kiekvienam poetui tarsi privaloma ką nors apie jį pasakyti. Pagal jį iki šiol modeliuojami poetų vaidmenys bei laikysena ne tik literatūroje, bet ir visuomenėje. Pats Maironis yra savotiškas poeto modelis, jo vaizdinys ar net kūrinys, kaip sakė Putinas – daugiau negu poetas.

Kartu su Maironiu lietuvių kultūroje atsirado naujas vaidmuo, jos institucija – poetas, kaip jis pirmą kartą ištarė praėjusio amžiaus pabaigoje, beje, neprarasdamas ir dainiaus, dainuojančiojo vizijos.

Todėl Maironio ir jo poezijos projekcijos nėra užbaigtos, uždaros, jo vaizdinys slankioja plačiose laiko erdvėse, čia netikėtai išnirdamas iš prieblandų, čia sustingdamas klasiko poza savo veikaluose, mokyklų skaitiniuose, universitetų auditorijose. O būna, kad staiga susieja laikus ir tolimas kartas, kaip neseniai abu Atgimimus – praėjusio ir šio amžiaus pabaigos – ir abi Nepriklausomybes.

Su Maironio vardu yra susijęs „užimtos vietos“ literatūroje sindromas. Savo Pavasario balsais jis užsiėmė didelius lietuviškos žemės ir istorijos plotus, kuriuose vėliau čia pasirodantiems lieka tik tvarkymo, apkarpymo, vaisinimo, dirvos kultūrinimo darbai, tenka nuolat valyti šulinius, perkėlinėti savo ožius iš juodai nugraužtų ganyklų. Maironis dar galėjo rinktis svarbiausius, visuotiniausius bei bendriausius dalykus, kurie kitose kultūrose gerokai anksčiau ir savaip buvo išreikšti, pinti gražiausius žemčiūgų vainikus, kai tuo tarpu kitiems, einantiems po jo, tenka tupinėti prie mažų neišvaizdžių gėlyčių ir mėginti iš jų sudėti puikias puokštes, siekiant kaip nors pralenkti ar prilygti pirmajam lietuvių lyrikos klasikui.

Galbūt paradoksalu, bet jau po savęs einančią literatūrinę kartą Maironis, pats to nenorėdamas ar net burnodamas, stūmė modernizmo, individualizmo linkme, naujus poetus ir jų poeziją atpalaidavo nuo retorikos, patriotikos, nes visi, kurie tuos dalykus bandydavo daryti, įsirašydavo į epigonų sąrašus.

O dabar vėl atėjo laikas skaityti Maironį, nes choristai išsibėgiojo po partijas, draugijas, verslus.

Rašykite komentarą

-->