Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jono Maironio-Mačiulio kūryba ir požiūris

Autorius: Rytis

Maironio lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie tėvynę. Jeigu šio poeto kūrybą įsivaizduosime kaip vientisą gyvą organizmą, tai tėvynės meilei jame teks širdies funkcijos. Iš jos sruvens gyvybės gijos į visas kitas Maironio kūrybos skaidulas, kol grįžusios vėl sueis į vieną ir tą patį centrą – Lietuvą tėvynę. Maironio lyrika ne gausi, bet gili.

Maironio lyrinis subjektas mato, kokia trapi laimė, jaunystė, meilė. Jis gyvena didžiulių dydžių akivaizdoje. Prieš jį nusidriekia begalinė laiko erdvė. Ji tęsiasi į gilią praeitį ir tolimą ateitį.

Maironio kūryba vystosi tarsi tarp dviejų priešingų polių: entuziazmo ir pasipiktinimo. Išaukštinęs savo poezijoje idealų kovotojo paveikslą, satyrose jis smerkia jo priešingybę. Todėl Maironio satyros svarbios tuo, kad atspindi nemaža savo meto negerovių, kad padeda giliau, visapusiškiau suvokti paties poeto ideologiją, tuos reikalavimus, kuriuos jis kelia žmogui, jo santykiui su visuomene ir savo epocha.

Poetas smerkia, jam bjauri gyvuliška, grynai fiziologinė būtis, kuriai svetimas dvasingumas. Bjaurus skepticizmas, kuris šiuo atveju plaukia ne iš gilaus gyvenimo ir žmonių pažinimo, o iš sielos ramumo, širdies kietumo ir šalčio, iš prigimties, nepajėgios meilei, susižavėjimui, atsidavimui. Nuo šitokio gyvenimo poetas nuplėšia dorybės kaukę. Blogo nedarymas, nieko neveikimas – dar ne dorybė. Dorybė poetui būna aktyvi, ji reiškiasi veikliu dalyvavimu gyvenime. Tad doro žmogaus vardą nusipelno tas, kas ryžtasi keisti pagedusią gyvenimo tvarką, nesitaiksto su ja. Žmogui neleistina toleruoti blogio, žiūrėti į jį abejingai. Jis neturi teisės savo akiračio apriboti, matyti vien tai, kas jam patogu. Poetas nesmerkia iš prigimties aklų – jie būtų verti pasigailėjimo. Jo rūstybės žodis tenka tiems, kurie kadaise yra matę ir suvokę tikrąjį, žmogaus vertą gyvenimo kelią, bet praradę jį dėl savo tingumo, abejingumo, gėdingo silpnumo ir, kurie dabar savo nuopuolį laiko dorybe, jaučiasi gyvenimo šeimininkais, mėgaujasi jo teikiamais malonumais. Šitokiems poetas sviedžia žodžius:

Apakę! Savo kelią matot
Tarp rožių, pokylių, juokų!..
O nelaimingi, nesupratot,
Jog žemė – tai šalis vergų!

Jog žemė – ašarų vietovė!
Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus dangus!

Tėvynės vaizdas Maironio lyrikoje individualus, nepanašus į jokio kito rašytojo. Daug poetų Maironio laikais skyrė savo posmus Lietuvai. Bet nė vienas nesukūrė tokių įspūdingų kurinių. Maironis kūrybinės individualybės dėka iškilo virš kitų ir sugebėjo vesti paskui save tautą. Nevilties iškamuotai lietuvio širdžiai jis tiko kaip žiedui gaivinanti ryto rasa. Džiaugtasi ir verkta skaitant jo posmus. Nacionalinio judėjimo epocha buvo dramatiškas laikas. Bet dramatiškos aplinkybės būna poezijai ypač dosnios. Jos žadina kūrybines galias, suteikia joms aiškią kryptį, padeda išvengti smulkių temų ir individualizmo.

Maironis buvo labai gabus. 1892 m. eilėraščiai “Vilnius” ir “Trakų pilis” padėjo Maironiui atverti naują istorijos traktavimo kelią. Šiuose eilėraščiuose poetas pasirenka vieną vaizdą, bet užtat jis gyvas, daugiapusiškas, kupinas prasmės ir emocijų. Čia Maironis lakoniškas, jis kalba dažnai tik užuominomis, bet jos imlios, krintančios į gyvą epochos istorinę sąmonę, į sąmonę tos visuomenės, kurioje susidomėjimas istorija ir tam tikra šios srities erudicija buvo plačiai paplitęs dalykas.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->