Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jono Maironio-Mačiulio kūryba ir požiūris

Autorius: Rytis

Maironio lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie tėvynę. Jeigu šio poeto kūrybą įsivaizduosime kaip vientisą gyvą organizmą, tai tėvynės meilei jame teks širdies funkcijos. Iš jos sruvens gyvybės gijos į visas kitas Maironio kūrybos skaidulas, kol grįžusios vėl sueis į vieną ir tą patį centrą – Lietuvą tėvynę. Maironio lyrika ne gausi, bet gili.

Maironio lyrinis subjektas mato, kokia trapi laimė, jaunystė, meilė. Jis gyvena didžiulių dydžių akivaizdoje. Prieš jį nusidriekia begalinė laiko erdvė. Ji tęsiasi į gilią praeitį ir tolimą ateitį.

Maironio kūryba vystosi tarsi tarp dviejų priešingų polių: entuziazmo ir pasipiktinimo. Išaukštinęs savo poezijoje idealų kovotojo paveikslą, satyrose jis smerkia jo priešingybę. Todėl Maironio satyros svarbios tuo, kad atspindi nemaža savo meto negerovių, kad padeda giliau, visapusiškiau suvokti paties poeto ideologiją, tuos reikalavimus, kuriuos jis kelia žmogui, jo santykiui su visuomene ir savo epocha.

Poetas smerkia, jam bjauri gyvuliška, grynai fiziologinė būtis, kuriai svetimas dvasingumas. Bjaurus skepticizmas, kuris šiuo atveju plaukia ne iš gilaus gyvenimo ir žmonių pažinimo, o iš sielos ramumo, širdies kietumo ir šalčio, iš prigimties, nepajėgios meilei, susižavėjimui, atsidavimui. Nuo šitokio gyvenimo poetas nuplėšia dorybės kaukę. Blogo nedarymas, nieko neveikimas – dar ne dorybė. Dorybė poetui būna aktyvi, ji reiškiasi veikliu dalyvavimu gyvenime. Tad doro žmogaus vardą nusipelno tas, kas ryžtasi keisti pagedusią gyvenimo tvarką, nesitaiksto su ja. Žmogui neleistina toleruoti blogio, žiūrėti į jį abejingai. Jis neturi teisės savo akiračio apriboti, matyti vien tai, kas jam patogu. Poetas nesmerkia iš prigimties aklų – jie būtų verti pasigailėjimo. Jo rūstybės žodis tenka tiems, kurie kadaise yra matę ir suvokę tikrąjį, žmogaus vertą gyvenimo kelią, bet praradę jį dėl savo tingumo, abejingumo, gėdingo silpnumo ir, kurie dabar savo nuopuolį laiko dorybe, jaučiasi gyvenimo šeimininkais, mėgaujasi jo teikiamais malonumais. Šitokiems poetas sviedžia žodžius:

Apakę! Savo kelią matot
Tarp rožių, pokylių, juokų!..
O nelaimingi, nesupratot,
Jog žemė – tai šalis vergų!

Jog žemė – ašarų vietovė!
Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus dangus!

Tėvynės vaizdas Maironio lyrikoje individualus, nepanašus į jokio kito rašytojo. Daug poetų Maironio laikais skyrė savo posmus Lietuvai. Bet nė vienas nesukūrė tokių įspūdingų kurinių. Maironis kūrybinės individualybės dėka iškilo virš kitų ir sugebėjo vesti paskui save tautą. Nevilties iškamuotai lietuvio širdžiai jis tiko kaip žiedui gaivinanti ryto rasa. Džiaugtasi ir verkta skaitant jo posmus. Nacionalinio judėjimo epocha buvo dramatiškas laikas. Bet dramatiškos aplinkybės būna poezijai ypač dosnios. Jos žadina kūrybines galias, suteikia joms aiškią kryptį, padeda išvengti smulkių temų ir individualizmo.

Maironis buvo labai gabus. 1892 m. eilėraščiai “Vilnius” ir “Trakų pilis” padėjo Maironiui atverti naują istorijos traktavimo kelią. Šiuose eilėraščiuose poetas pasirenka vieną vaizdą, bet užtat jis gyvas, daugiapusiškas, kupinas prasmės ir emocijų. Čia Maironis lakoniškas, jis kalba dažnai tik užuominomis, bet jos imlios, krintančios į gyvą epochos istorinę sąmonę, į sąmonę tos visuomenės, kurioje susidomėjimas istorija ir tam tikra šios srities erudicija buvo plačiai paplitęs dalykas.

Bet klaida būtų manyti, jog Maironis savo istorinius eilėraščius rašė atitinkamai pasiruošusiai publikai ir kad tik ji tegalėjo tinkamai šią poeziją suprasti, įvertinti. Maironio eilėraščiai istoriniais motyvais yra vieni iš populiariausių visoje jo kūryboje, ne vienas tapęs plačiai liaudyje paplitusia daina. Taip yra dėl to, kad poetas iš gausybės istorinių faktų ima tik plačiausiai žinomus.

XIX a. anuomet jaustas Lietuvos istorijos mįslingumas buvo neišsenkantis poetinio įkvėpimo šaltinis, žadinęs vaizduotę ir kėlęs jausmus. Iš jo tad ir ištryško Maironio sonetas “Praeitis”:

Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?
Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?
Kas suprasti pajėgtų tamsių amžių tolybę?
Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?

Pirmojo posmo klausimai, išsaką vis kylančią įtampą, vis didėjančią dvasinių jėgų koncentraciją, vis augantį ilgesį atspėti praeities dvasią, įkvėpti jai gyvybę, sukelia praeities viziją.

…paveikslas, kaip žaibas, kartais dvasią pagauna,
Kartais, rodosi, dvelkia stebuklingas jo kvapas;
Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas
Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną.

Bet pabaigos trieiliuose ši vizija išsisklaido, ištirpsta. su baltu seneliu, žengiančiu į kapą, su apleistoj pily ūkaujančiu vėju, su tolyn nubanguojančiu Nemuno vandeniu negrįžtamai išnyksta seniai prabėgusių laikų liudytojai. Niekas kitas to meto poezijoje nėra taip stipriai išsakęs tos tikrai romantiškos svajonės prikelti gyvą praeities paveikslą, prasiskverbti į laikų gilumą, pamatyti istorijoje ne sausus faktus, o jausmo, gyvybės ir prasmės kupiną žmonių gyvenimą, kuriame glūdi tautos dabarties šaknys.

Vienas iš tokių “kaip žaibas” nušvitusių praeities vizijų yra populiarusis eilėraštis – daina “Milžinų kapai”. Maironis čia atkuria paveikslą, visų daugelį kartų girdėtą, skaitytą, įsivaizduotą. Jis nukelia mus į tuos senus laikus, kai Lietuvoje vyko kovos su kryžiuočiais. Maironis rašė: “Jei kuomet krito karėje kervedys, tai į jo vietą skyrė kitą, o aną sudeginę ant malkinės, sukasdavo aukštus kapus. Vietą, kur buvo kova, laikė garbėje ir akmenimis aptverdavo; dabar tas vietas žmonės paprastai vadina “milžinų kapais”.

Šis eilėraštis prasideda, plėtojasi, turi ryškią pabaigą. Tai siužetinės lyrikos pavyzdys.

Štai pirmasis posmas – lyg ir veiksmo ekspozicija. (Daug detalių padeda ryškiau įsivaizduoti kūrinio situaciją, viską matome tarsi nuotraukoje ar kino juostoje.) Ji sukuria atitinkamą nuotaiką, nukelia mus į senovę:

Kur lygus laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;

Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.

Antroji eilėraščio strofa kuria pavojaus nuotaiką. Jos ritmas energingas, žvalus. Kiekvienas teksto žodis savaip paryškintas, tarp jų juntamos pauzės:

Nuo Prūsų šalies
Kaip sparnai debesies
Padangėmis raitosi dūmai;

Tai gaisro ugnis
Šviečia diena naktis:
Liepsnoja ir girios, ir rūmai.

Trečiajame posme autorius įveda graudžią nelaimingų lietuvaičių temą. Jos – našlaitės – rauda “tarp tyrų plačių”:

Ar verkia sūnaus,
Ar bernužio brangaus,
Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.

Ketvirtoji strofa didina veiksmo įtampą – sužinome, kad kryžiuočiai rengiasi žygiui i Lietuvą:

Kryžiuočių seniai
Suvadinti svečiai
Į vaišes per Lietuvą traukia;

Ištroškę garbės,
Kai aušra patekės,
Išvys, ko visai nebelaukia.

Kad sustiprintų įspūdį, tolesnių dviejų strofų lyrinį veiksmą autorius perkelia į naktį – šiurpią, audringą, kai dangų skrodžia žaibai ir darosi klaiku. Šitokią būseną pergyvena nekviestieji “svečiai” – kryžiuočiai:

Klaidu tarp miškų!
Vien tik ugnys gaisrų
Per Lietuvą kelią berodo.

Užtemęs dangus
Mėto tankius žaibus;
Beklaidžiot svečiams nusibodo.

Pagaliau septintoji strofa pasiekia aukščiausią įtampą. Ji vaizduoja kulminacinį – mūšio momentą:

Sutrinko miškai,
Lyg Perkūnas aukštai,
Ir štai netikėtai lietuviai,

Tarytum ugnis
Kad ant stogo užšvis
Apraitė kryžiuočius užgriuvę.

Kad labiau išryškintų pasiektą pergalę, tolesniame posme Maironis piešia mūšio lauko vaizdą:

O buvo mušys!
Apsiniaukus naktis
Jį dienai drovėjos parodyt;

Tik kūnų šimtai,
Suvartyti keistai,
Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos.
Paskutinioji strofa vėl viską apgaubia paslaptimi. Keičiasi veiksmo dekoracija, jo istorinis laikas. Mes vėl pasijuntam dabartyje, o visa į ką taip buvome įsijautę, nutolsta.

Dabar ten baisu
Ir nakčia nedrąsu!
Net vyrai aplenkti mėgina:

Esą tai senų
Kapai milžinų,
Ir kartais net pasivaidina.

Baigiama fantastikos elementais, senųjų padavimų stiliumi. Jis pasikartos Maironio istorinėse baladėse.

Mokydamas mylėti tėvynę, Maironis piešė jos tradicijas, gamtą ir papročius. Jis ieškojo atramos tautosakos ir lietuvių poezijos pasaulyje, tautai būdingoje pasaulėjautoje.

Eilėraštį “Miškas ūžia” Maironis rašė mąstydamas apie savo meto Lietuvą, apie jos nepavydėtiną likimą carinėje priespaudoje. Jo motyvas – miško ir Lietuvos gyvenimo sugretinimas.

Miškas ūžia, verkia, gaudžia;
Vėjas žalią medį laužo;
Nūliūdimas širdį spaudžia,
Lyg kad replėmis ją gniaužo.

Pagrindinė eilėraščio lyrinė intonacija – liūdesys. Jį girdime monotoniškame ritmo siūbavime.

Antrojoje strofoje poeto mintys nukrypsta į praeitį:

Girios tamsios, jūs galingos,
Kur išnykote, plačiausios?
Dienos praeities garsingos,
Kur pradingote brangiausios?

Maironiui svarbu pasakyti, kokios tos girios senovėje buvo, kiek galima sutirštinant įspūdį.Dėl to šis žodis apibūdinamas net trimis epitetais: tamsios, galingos, plačiausios. Taip sukuriamas senovės girių vaizdas, jų ilgesys.

Dar du posmai vadinami to paties motyvo variacijomis:

Miškas verkia didžiagirių:
Baisūs kirviai jas išskynė;
Verkia Lietuva didvyrių:
Jų neprikelia tėvynė.
Kas mums praeitį grąžintų,
Ir jos garsą, ir jos galią?
Kas tuos kaulus atgaivintų,
Kur po žemėmis išbalę?

Atsisakęs toliau vystyti pradėtąją paralelę, poetas pereina į iškilmingą deklaraciją, į viltingus, drąsinančius šūkius. Didžioji, garbingoji istorinė praeitis turi pabrėžti ne dabarties žmogaus menkystę, ne žadinti svajingą praeities ilgesį, iš jos reikia semtis jėgų dabarties kovoms, įkvėpimo ir narsos:

Atsibus tėvynės sūnūs,
Didžią praeitį atminę.

Greta pasitikėjimo ateitimi motyvo eilėraštyje suskamba ir kitas, labai būdingas Maironio kūrybai, tonas:

Nebijokim vargo kito,
Juk be jo galiūnai pūva!
Pagimdys vargai galiūnus,
Ugnimi uždegs krūtinę!

Vargas, priespauda – šis objektyvus žmogaus ir visuomenės gyvenimo blogis, Maironiui nėra kažkas absoliučiai negatyvaus, nes jis pačiu savo egzistavimu sukelia priešingas, teigiamas jėgas, pažadina dvasines galias, mobilizuoja ryžtą ir ištvermę, pasiryžimą kovoti ir laimėti. Ryžtas nugali blogį, įsiviešpatauja gėris ir tiesa. Šis tikėjimas Maironio pasaulėvaizdžiu suteikia aktyvumo ir energijos bruožą, kuris jį skiria nuo sentimentalios ir pasyvios amžininkų poezijos.

Maironis turėjo dėkingą auditoriją – plačią, lietuviško žodžio be galo alkstančią. Jo žodis buvo paprastas ir skambus. Toks, kokio laukė, kokį suprato skaitytojas, ieškojęs poezijoje dvasinės atramos, pozityvios veiklos programos ir kažko artimo, primenančio liaudies dainą.

Medžiaga referatui imta iš knygų:
I.Slavinskaitės “Maironis”
V.Zaborskaitės “Maironis”

Rašykite komentarą

-->