Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Maironio kūryba ir asmenybė

Autorius: Remis

Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema.

Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją, poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra jo nuostata esminiais gyvenimo momentais.

Dievo globa Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yra dieviškasis, sakralumo sferai priklauso pagrindinės jo išpažįstamos vertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiau juos sudaro ne religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijoje nėra daug ir kurie nėra įspūdingi – nebent populiarioji „Marijos giesmė”, kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio melodijos.

Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čia daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu”, „Išvažiuojant”, „Draugo liūdesys”), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero”, žavinčiame klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai – ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažname kūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį ir vaidmenį vyro gyvenime. Moters idealizacija siejasi visų pirma su vokiečių klasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudies dainų dvasia. Tiesą suradusi protą veiklai, kūrybingam ir pilnam gyvenimui įkvepia meilė. Ji yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus daro iš meilės, mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės laimėjimą:

Maironio rankraštyne yra šeši storoki sąsiuviniai, pilni prirašyti įvairiausių kūrinių. Dažnai poetas vienoje pusėje (dešinėje) rašydavo kokią dramą, o kairę palikdavo papildymams. Vėliau tuščiose vietose rašydavo visai ką kita. Šalia kūrybos randame grynai asmeniškų dalykų. Skausmu alsuoja pieštuku, skubia rašysena, drebančia ranka senyvo poeto rašytos eilutės: “Mano kandidatūra į vyskupus keletą kartų ir paskui visai be mano žinios ir sutikimo buvo keliama jau nepriklausomai Lietuvai susitvėrus. Taip vysk. Karevičius į savo sufraganus buvo pastatęs kandidatais mane ir tuomet dar seminarijos profesorių J. Skvirecką. Roma sau pasirinko profesorių, o rektorių atmetė (…) Aš negalėjau nejausti pažeminimo, kai Roma nuo manęs kratos, kaip nuo kokio prasikaltėlio (…) Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, graužiaus”. Tai įskaudinto poeto laiško į Romą juodraštis. Maironis taip ir netapo vyskupu, nors buvo nusipelnęs. Laiškas rašytas storokame sąsiuvinyje šalia dramos “Vytautas – karalius”. Pati seniausia knyga su autoriaus taisymais – St.Garnio slapyvardžiu išleista poema “Tarp skausmų į garbę” (1895 m.). Žinome, kad poema sulaukė aršios S. Matulaičio kritikos, vėliau autorius nusprendė ją taisyti. Žvelgdami į šią knygą, pilną taisymų raudonu ir juodu rašalu, galime pamatyti, kaip gimė poema “Jaunoji Lietuva”. Kaip žinome, Maironis penkis kartus leido “Pavasario balsus”, juos vis keisdavo, redaguodavo. Maironio bibliotekoje išliko 795 knygos. Poetas žavėjosi rusų, lenkų, vokiečių bei prancūzų klasikais. Mokėjo 7 kalbas. Lietuvių grožinės kūrybos leidinių išlikę tik 17. Nemaža knygų dovanojo plunksnos bičiuliai: M.Vaitkus, Vaižgantas, J.Tysliava, J.A. Herbačiauskas ir kiti. Seniausią Maironio bibliotekos leidinį – “Trečiąjį Lietuvos statutą”, išleistą Vilniuje apie 1600 m. ir šiemet restauruotą už Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšas, muziejaus lankytojai gali pamatyti jubiliejinėje parodoje “Įdomiausi eksponatai iš Maironio archyvo”. Čia rasime ir pluoštą natų, dovanotų poetui įvairių kompozitorių, ir programų, pieštų klierikų mylimo Rektoriaus vardinėms, ir poeto seserų laiškų, ir numylėtų gamtovaizdžių, įamžintų fotografo Zenono Baltrušio. Mažuosius lankytojus kviečia pusė tūkstančio piešinių – visos Lietuvos vaikai skaitė Maironio poeziją spalvomis. Kiek džiaugsmingos nuostabos buvo muziejininkėms Eglei Rankauskienei, Daivai Juščiuvienei, Renatai Baltrūnaitei, Daivai Litvinskaitei bei dailininkei Ingai Zamulskienei kilnojant liepsnojančiomis spalvomis nutapytus Jūratę ir Kastytį, gimtinės peizažą ir vakaro saulę. Šviečianti visomis spalvomis parodų salė kviečia lankytojus.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->