Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Maironio gyvenimas

Autorius: Renata

Pasandravys ir Bernotai rymo lygumoje, vietomis išraižytoje vaizdingų, krūmokšniais ir medžiais apaugusių upelių. Pro Pasandravį teka Sandrava, kitapus Bernotų sodybos – už keliuko ir lauko, durpingą anuomet vandenį į Dubysą plukdė Luknė. Pavasarį žiedai margai išpindavo upelių krantus, padabindavo gėlių vainikais lankas. Aukštai į dangų pakildavo artojų palydovai vieversiai. Toli, kiek akys užmato, driekėsi laukų žaluma, virš galvos plytėjo svaigiai mėlynas dangus.

Jonas Mačiulis – Maironis gimė 1862 metų lapkričio 2 dieną Raseinių rajone, Pasandravio dvarelyje, kur laikinai gyveno jo tėvai – Ona ir Aleksandras Mačiuliai. Tikroji poeto tėviškė – netoliese esantys Bernotai.

Po Mačiulių stogu visa, kas lietuviška, buvo šventa. Aleksandras Mačiulis savo vaikų nelepino ir neskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Iš atsiminimų ir iš Maironio poezijos susidaro įspūdis, kad Mačiuliuose būta stiprių šeimyninių tradicijų, kažko šviesaus, senoviško.

Atėjo ir jau pamažu riedėjo į pabaigą 1873 metų vasara, o kartu su ja baigėsi laisva, nerūpestinga Maironio vaikystė. Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos Jonas Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo į,Kauno gimnaziją.

Apie Maironio mokymąsi Kauno gimnazijoje Vaižgantas rašė: “ rėžimas buvo smarkus, negailestingai draudė bet ką lietuvišką ir taip tai sugebėjo daryti, jog nyko mokiniuose bet kas ideališka. Mačiulis per visą laiką lietuvis lieka tik įgimtuoju savo instinktu. Paviršutiniškai jis, kaip ir visi kiti, surusėjęs arba sulenkėjęs. Patekęs į miestą, kur kultūros kalba buvo lenkų kalba, o mokslo kalba rusų kalba, Mačiulis visai pasiduoda tam krypsniui ir lietuviškai su bet kuo pasikalbėti nebėra progos.” Gimnazijoje Maironis, kaip irkiti lietuvių vaikai, atsidūrė ant pavojingos ribos. Lašas po lašo, ir galėjo ateiti toks laikas, kai pasidarytų gėda lietuviškos kilmės, kai, Maironio satyrų žodžiais tariant, suviliotų šilta pastogė, aukso nauda. Šitokiomis istorinėmis aplinkybėmis pats gyvenimas poetui iškėlė alternatyvą: eiti pasroviui ar ieškoti kitų kelių.

Gražių, kilnių darbų troškulys pakirdo Maironio sieloje anksti, dar mokymosi gimnazijoje metais, kai širdis prisipildo miglotų svajonių ir idealizmo, kai aštriai išgyvenami idealo ir realybės disonansai.

Romantiškos, kilnios Maironio galbūt pirmiausia sutapo su mintimis apie kunigystę. Jaunam žmogui čia vaidenosi pasišventimas kitų labui, būdas pabėgti nuo varginančios kasdienybės, to šurmulio, kuriam atseit yra pasmerkta žmogaus būtis.

A. Vytarto veikiamas, J.Mačiulis buvo nutaręs po keturių gimnazijos klasių stoti į Kauno kunigų seminariją.

Netikėtai užprotestavo tėvas, liepdamas sūnui baigti visą gimnazijos kursą. Be to, Maironį stipriai patraukė literatūra.

Mokslas gimnazijoje artėjo į pabaigą, kai kunigystei iškilo dar viena kliūtis – J.Mačiulis pamilo. Šio pirmojo jausmo jis niekada nepamiršo.

Gimnaziją J.Mačiulis baigė 1883 metais dar kankinamas abejonių ir, norėdamas galutinai apsispręsti, vengdamas pašalinio įsikišimo, išvyko į Kijevo universitetą studijuoti Istorijos ir filologijos fakultete, kur jį “masino literatūros mokslas”.

Maironio nacionalinė savimonė Kijeve brendo labai sparčiai. Jis jau žinojo išėjus “Aušrą”, pirmąjį nelegalų lietuvių laikraštį. Šiame mieste jam kyla sumanymas ir pačiam ką nors nuveikti: Įtakingame to meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia (“Naujasis Laikas”), prisidengęs Narodnyj učitel (Liaudies mokytojo) slapyvardžiu, jis paskelbia žinutę, kurioje atkreipiamas į beteisę lietuvių padėtį, rašto, kultūros varžymą.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->