Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Mačernio pirmos vizijos analizė

Autorius: Valdemaras

Vytautas Mačernis – savoje žemėje amžinai likęs žemininkas.Jo kūryba nėra gausi. Jis rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. Tačiau Vytautas Mačernis užbaigė vienintelį ciklą “Vizijos” {1939- 1942}.

“Vizijos”- vienas V. Mačernio kūrybos polių. “Vizijas” sudaro “Įžanga”, septynios atskiros dalys ir “Pabaiga”. Vizijos – tai ypatingi dvasios regėjimai, vaizdiniai, kurie išsiskleidžia žmogaus vaizduotėje. Poetinė vizija – tai menine kalba išsakytas vidinis regėjimas.

Nagrinėjama pirmoji vizija sudaryta iš dešimties ketureilių. Rimas kryžminis:

Kai išbundi vidurnakty klaikiam ir ima širdį plakti,

O smilkiniais tiksent kančia,

Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį

Praeina pro mane.

Pirmoji eilutė rimuojasi su trečia, o antroji su ketvirta.

Taip pat šią viziją galima suskirstyti į tris segmentus. Pirmosios strofos pirmosios dvi eilutės yra realybė, o jau trečia ir ketvirta eilutė pasakotoja nukelia į viziją:

Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį

Praeina pro mane.

Tada visi aštuonios strofos yra vizija. Ir tik paskutiniosios strofos paskutinės dvi eilutės vėl yra realybė:

Tik pas mane tamsus vidurnaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,

Ir baisiai daužosi širdis.

Pirmoje vizijoje kalbama “aš” asmeniniu: išbundu, praeina pro mane, matau… Pasakotojo nuotaika kintanti. Pradžioje, kai jis yra realybėje, jis jaučiasi blogai:

Kai išbundu vidurnakty klaikiam ir ima širdį plakti,

O smilkiniais tiksent kančia.

Jo netenkina realybė, jis nori iš jos pabėgti. Nemiela pasakotoją supanti aplinka. Pasakotojas tokioje aplinkoje kankinasi, jo širdis neranda ramybės. Ir tada jis panyra į vizija. Vizija tarsi šviesa, o rudeninė naktis simbolizuoja baugią realybę, juodą, tamsią. Tačiau pasinėrus į viziją, pasakotojas pasikeičia. Keičiasi spalvos, kurias jis mato. Jei realybėje ji buvo vien tik juoda, tai vizijoje aplinka spindinti:

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią

Į saule degančius namus…

Šviesą šiai vizijai suteikia gimtinė, gimti namai. Juk namai- vienintelė žemės vieta, gobiama šviesos ir palaimos- įprasti žmonių darbai, paprasti garsai įgauna paslaptingą malonų širdžiai šviesumą, gerumą. Tačiau ir gimtoje žemėje ne visada būna šviesu:

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas.

Tarsi kokia nelaimė atslenka audra.

Net ir vizijoje pasakotojui darosi neramu. Šią baugią tamsą skrodžia tik bauginantys perkūnijos blyksniai:

Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,

Ištiesę

giedančius sparnus;

Septintoje vizijos strofoje pasakotojas vėl pamato šviesą:

Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę.

Pasakotojas vizijoje ne tik mato spalvas, aplinką, bet ją ir girdį:

Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,

O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.

Garsai atspindi pasakotojo nuotaiką, tai, ką jis mato šioje vizijoje. Antai, kai artinasi audra, aplinkos garsai keičiasi:

Kažkur toli dundėjimus girdžiu.

Tačiau šį vizijos dundesį greitai nugali spalvingų garsų pasaulis:

Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,

Ir garsina sodus strazdų daina skambi.

Šioje vizijoje pasakotojas regi sau mielus žmones, pažįstamą ir brangią aplinką:

Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,

O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais.

Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->