Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Motiejus Valančius

Autorius: Audrius

M.Valančius gimė 1801m., netoli Salantų (Kretingos r.) esančiame Nasrėnų kaime. Pakrikštytas Kalnalio bažnyčioje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, studijavo Varniuose ir Vilniuje. Jau studijų laikais pasižymėjo dideliais gabumais, išmintinimi ir darbštumu. 1828m. Vilniaus katedroje įšventintas į kunigus, o 1849m. buvo įšventintas į vyskupus.

Pačioje vyskupavimo pradžioje, lankydamas parapijas skatino kunigus steigti parpines mokyklas, o savo pamoksluose ragino žmones mokyti vaikus skaityti. Kunigams įsakė kalėdojant surašyti nemokančius skaityti vaikus ir jiems kas met nešti knygas. Jau pats surašinėjimas traukė žmones prie knygų. Vyskupui taip pat uoliai susirūpinus mokyklų steigimu ėmė kilti žmonių, mokančių skaityti ir skaičiuoti, skaičius. Pagal dekanų pranešimus 1853m. Žemaičių vyskupijoj buvo 197 mokyklos, kuriose mokėsi 5910 vaikų. Kai kurie mokėsi skaityti ir rašyti namie. Plečiantis parapinėms mokykloms rusų įsteigtos mokyklos vietomis visai ištuštėjo ir užsidarė. Parapinių mokyklų programa buvo labai kukli. Vaikai buvo mokomi skaitymo ir tikybos. Tik kai kuriose mokyklose buvo įvestos rašymo ir skaičiavimo pamokos. Mokyklos neturėjo tinkamų patalpų. Todėl M.Valančius eidavo per dvarininkus prašyti paramos.

M.Valančius rūpinosi pakelti Varnių buities kultūrą – pastatė vandens malūnų, parūpino miesteliui vaistinę, pašto kelią ir stotį, todėl purvinos gatvės buvo išpiltos žvyru. Virtęs tikruoju vyskupijos centru, Varnių miestelis atkuto. Tačiau Valančiui, žinoma, labiau rūpėjo pažadinti miesto dvasią, išjudinti kultūrinį gyvenimą. Varniuose jis ėmė telkti šviesius, veiklius žmones, daugiausia savo Kražių gimnazijos mokinius, seminarijos auklėtinius, dabar jau baigusius aukštuosius mokslus. M.Valančius pradėjo karą su girtavimu, skelbė blaivybės idėjas ir ragino žmones stoti į blaivybės brolijas. M.Valančius nepasidavė rusų valdžios spaudimui. Jis stojo ginti tautą ir katalikų bažnyčią nuo surusinimo. Organizavo Tilžėje (Prūsija) lietuviškų leidinių spausdinimą ir slaptą jų platinimą Lietuvoje.

M.Valančius savo gimtinę Nasrėnuose su meile aprašinėjo grožiniuose kūriniuose, savo veikėjams pasirinkdamas giminių ir kitas gerai žinomas šio kaimo žmonių pavardes. Antai “Palangos Juzėje” pagrindinį herojų Jūzupą Viskantą, kuris siuvo pas Kartenos parapijos Kūlupėnų kaimo ūkininką Stropų, veda į Salantų pusę. Kalbėdamas J.Viskanto lūpomis, rašo: “Perėjęs Nasrėnų sodą ir upelę Salantą, pamačiau po kairės rankos gražų gyvenimą…” Antano tretininko pasakojime M.Valančius vėl sugrįžta į savo pamėgtą Nasrėnų sodą, paminėdamas ten seniau (1806m.) gyvenusį Pilypą Brazdauskį. Matyt, ne kartą rašytojas mąstė apie gilią savojo kaimo senovę, nes pasakojime aprašė “Karą pas Salantų pilį”. Nasrėnų sodą, esantį didžiai seną, žinomą net nuo 1112m. Kryžiuočiams veržiantis nuo Kretingos prie Salantų pilies, Nasrėnuose ir Kalnalyje būdavę uždegami pavojų laužai, paleidžiamos malūnų prie Salantos upės užtvankos.

Reikšmingiausias jo veikalas yra 1848m. išleista dviejų tomų knyga “Žemaičių vyskupystė”, kurioje aprašomos ne tik katalikų bažnyčios įsigalėjimas Lietuvoje, bet ir pateikiama daug įdomios medžiagos iš mūsų kultūros istorijos. Istorikų liudijimu Motiejus Valančius “Žemaičių vyskupystę” parašęs ir išleidęs S.Daukanto įkalbėtas. Kitas svarbus M.Valančiaus darbas, tai 1867m. išleistas smulkiosios tautosakos rinkinys “Patarlės Žemaičių”, dėl kurio Žemaičių vyskupas stojo į žymiausių lietuvių folkloro rinkėjus ir skelbė jų gretas šalia L.Rėzos, S.Stanevičiaus ir S.Daukanto.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->