Studijoms.lt

Referatai, konspektai

M. Martinaitis “Ašara”

Autorius: Eugenija

Eilėraščio išeities takas – ašara, į kurią kreipiamasi – tu gyvybe, vabalėli. Tai teksto paviršius (ašara juk matoma), o gelmė – akių šviesa, gyvenimo kelias, pats žmogus. šiame kūrinyje svarbiausia yra stebėjimas, požiūris, kuris vienija ašaros kelią. Liepiamąja nuosaka įsakmiai kreipiamasi: nepalik, išbučiuok, pagailėk, susimilk… Atkuriamas tradicinis pasaulio vaizdas: namai, senelės akiniai, užstalė… Dvasios judesys (neišeik) kryptingas – nuo namų prie žmogaus: Vaiko nepalik […]/ pėdsaką nuvesk jam iki žemės. Taigi pasaulis jaučiamas kaip uždara vienovė: namai – žmogus – žemė (išorinis ir jausmo judesys aiškus, atpažįstamas). Kiekviename posme plėtojamas ėjimas. Lyrinis subjektas vienu metu išgyvena įvairius jausmus: meilę, užuojautą, baimę, atsakomybę. Kas eilutę vis keičiasi nuotaikos – vyksta akimirkos šokis. tai neužalk , o čia jau – nuskrisk, staiga – prie kelio pastovėk,/ pasitik ir didelį, ir mažą. Tai žmogaus savijautos įvairiose gyvenimo situacijose. Gana netikėta asociacija: lyrinis a kreipiasi – ašara tu beraščių išmintie. Kodėl beraščių…? (džiaugsmo, skausmo ašaros visų panašios?!) Keista poetinė kalba, bet ji regi tai, kas kartais neįprasta, netikėta (modernus tekstas suvienija įvairius reiškinius: beraštis ir išmintis). Paskutinysis posmas žymi visumos įspūdį (tu kiekvieną apeini, apvaikštai). Ir tai priešpaskutinėje strofoje mintis sustabdoma (brūkšnys): tai jaučiu – basa eini per veidą… Koks loginis – priežastinis ryšys? Jei skausmo, džiaugsmo nemokėtume pajusti, išreikšti, širdy tebūtų sodas iškirstas. Nyku, tuščia. šiame eilėraštyje vietoj aiškaus a matome tik tam tikrą požiūrį – nerimą.

Rašykite komentarą

-->