Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lopšinė žodžiui ir kalbai Just. Marcinkevičiaus kūryboje

Autorius: Agnė

Lopšinė… Kas tai yra? Visi žinome, kad lopšinė – tai daina, kupina meilės ir švelnumo. Ji skirta kūdikiui. Pirmąjį kartą išgirstame lopšinę iš motinos lūpų. Tai kas yra lopšinė šiuo atveju? Ar tai tik metafora? Vis dėlto tai yra lopšinė,tik ją dainuoja ne motina kūdikiui. Just. Marcinkevičius dainuoja lopšinę ne vaikui, o gimtajai kalbai. Jis tik tęsia kitų pradėtą tradiciją. Kas pradėjo šią seną ir gražią tradiciją sunku pasakyti. Labai gražia lopšinę kalbai yra sukūręs aušrininkas A.Vištelis-Lietuvis “Lietuviška kalba”:

O, brangi lietuviškoji,

Šventa kalba prigimtoji!

Už žemčiūgus Tu brangesnė

Ir už viską meilingesnė…

Kaip Just.Marcinkevičius parodo meilę mūsų kalbai ir žodžiui? Jog jam svarbiausia gimtoji kalba rodo tai, kad daugelis jo kūrinių yra skirti būtent kalbai. ” Dienoraštyje be datų” poetas galvoja ir mąsto apie kalbą, primena jau visiems žinomą tiesą,jog kalba – svarbiausias tautos požymis,tai ji yra tautiškumo formuotoja ir palaikytoja. Just. Marcinkevičius apie kalbą mąsto ir filologiškai, ir filosofiškai. Juk žmogus, jo egzistavimas, poezija ir kalba – visa tai be galo glaudžiai ir tampriai susiję. Jie lyg vienas kita paaiškina ir papildo. Šiame kūrinyje kalbos samprata yra vientisa ir originali. Skaitant “Dienoraštį be datų” juntamas žodžio ribotumas, bejėgiškumas: “Žmogus mąsto ir jaučia kur kas daugiau, negu jis moka ir gali pasakyti.” Tačiau šiuo atveju žodžio ribotumas, tai nėra kaltinimas kalbai. Anaiptol, ribotumas yra todėl, kad žmogus dar nesubrendęs iki tokio lygio, kad galėtų laisvai reikšti savo mintis žodžiais. Kai jis bus pajėgus tai išsakyti ne tik jausmais, tada atsiras ir žodis. Kalba mums atskleidžia daugiausia žmogaus ir pasaulio paslapčių: “Nei garsu, nei spalva nepasakysi tiek daug, kiek žodžiu”. Juk poetinio žodžio daugiareikšmiškumas ir įvairiaspalviškumas kyla iš mūsų kasdieninės kalbos. Just. Marcinkevičiaus kalboje gausu nebūtų žodžių,ar jų reikšmių. Gausybė kalbiškai nesuderinamų žodžių junginių.

Kita ne ką menkesnė poeto poema yra “Publicistinė poema”. Tai poema apie žodžius-paprastus, didelius ir kartu labiausiai “atšimpančius” ir “nusinešiojančius:

Jeigu žodžiai yra žmonių kūnai,

Tai dar daugiau jie yra žmonių sielos

Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi

Žodžiai, kaip ir daiktai,-

Atšimpa ir nusinešioja.

Juos reikia galąsti, o prieš ištariant,

Dulkes nušluostyt.

“Publicistinėje poemoje” poetas kalba lyg iš aukščiausios tribūnos, jo žodžiai tarsi būtų skirti miniai ar net visam pasauliui:

O kaip aš laukiau šio žodžio

spindinčio, didelio ir visagalio.

Laukiau ilgai – nuo akimirkos

kai išgirdau, kad toks žodis yra

Atsistok visu ūgiu, žodi!

Pasitempkite jūs, kur norit praeiti pro jį

(Meile)

Pats rašytojas kurdamas šią poemą, pasakė, jog tai bus filosofinio “sukirpimo” poema.Jis nustatė griežtus kompozicinius rėmus. Kūrinį sudaro devyni skyriai, kiekvienas jų turi tarsi po “raktažodį”: Motina, Tėvynė, Revoliucija, Darbas, Taika, Duona, Saule,Žemė,Meilė. Iš jų susidėsto trys poemos dalys. Jos tarsi sąlygiškai atkartoja žmogaus ir minties vystymosi periodus: Vaikystė – Jaunystė – Subrendimas. Just. Marcinkevičius atėjo į poeziją, kaip skambių eilių poetas, bet tapo vienu iš laisvojo eiliavimo pradininkų. Jis atsisakė skambaus rimo ir pradėjo kurti laisvąsias eiles. “Publicistinė poema” rašyta daugiausiai laisvomis eilėmis – vadinamuoju “verlibru”. Dar viena be galo mums svarbi poema “Siena”. Tai – naujoviška poema, ir ji naujoviška ne savo problematikos platumu, bet ir kalbinėmis išraiškos priemonėmis. “Siena” – tai ne šiaip lengvai skaitomas kūrinys. Poemos stilius yra intelektualinis. Kalboje negausu tarptautinių žodžių, sakiniai paprasti, nors kartais ir ilgi, bet aiškūs. Poetas griežtai logiškai pereina nuo dabarties iki praeities ir atvirkščiai. Poemoje žodžiai vartojami ne tik buitiškąja reikšme. Jų konkretumas nepririša prie buitiškumo. Pavyzdžiui žodžiai “siena” ir “dinozauras” reiškia konkretų daiktą, turi ir kitą reikšmę, netiesioginę “simbolinę”. Tarp konkrečiosios ir tiesioginės reikšmių rašytojas griežtos ribos nenubrėžia. Jos tarsi susilieja. Be sienos ir dinozauro per visa poema eina ir kiti įvaizdžiai: “vėliavos”, “kojų” ir kt. Nors įprastinė šių žodžiu reikšmė yra konkreti ir aiški, bet jais reiškiami įvaizdžiai yra platūs ir daugiareikšmiai. Poemoje taip pat yra ir daugiau išplėstos reikšmės įvaizdžių, kurie iš vieno konkretaus žodžio išauga iki filosofinių apibendrinimų. Beje, skaitant galima suprasti, jog poemoje vyrauja ne emocijos, o logika ir intelektas. Vietomis skambiais žodžiais prabyla “Mažvydo” autorius, o kitur staiga pradedama mąstyti abstrakčiai. Dažniausiai vartojami abstrakčios reikšmės žodžiai: Meilė, Neapykanta, Baimė… Juos autorius pabrėžia ir akcentuoja įvairiai. Vietomis rašytojas labai dažnai vartoja įvardžius, kurie jau nebesuteikia tokio didelio įspūdžio: “Jinai gerai žinojo, ką TAI reiškia, ir buvo pasiruošusi sutikti, priimti ir suprasti TAI, kas buvo ir yra anapus šiltos sienos. Ji nežinojo žodžio “dinozauras” ir galvojo, jog TAI, kas …”

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->