Studijoms.lt

Antika VIIIa. pr. m. e- Va. m. e.

Gyvenimas vaizduojamas kaip gražus ir harmoningas kosmosas. Graikų kosmologija prasideda chaosu ir išsivysto į olimpinę dievų federaciją, paklusnią Dzeuso diktatūrai. Antropomorfizmas dievus labai priartino prie žmonių. Antikos žmogus, turintis ištobulinta estetinį jausmą, puikiai suvokė išorės išraiškingumą, formos paslaptį: tai kas dieviška, egzistavo žmogiško grožio pavidalu (sudievinta gamta).

Meninės harmonijos siekimas, menas yra kūrybiškumas gamtos, būties imitavimas. Katarsis. Mitologinių, folkloro tradicijų panaudojimas.

Susiformuoja pagrindiniai epo, lyrikos, dramos, žanrai.

Homeras, Aischilas, Sofoklis, Horacijus, Vergilijus, Ovidijus

Viduramžiai V-XIV a.

Jei Antika aukštino žmogaus žemiškąją veiklą, krikščionybė- žmogus turi siekti dvasinio tobulumo, kuris užtikrintų pomirtinį gyvenimą. Sudvejintas pasaulio modelis. Scholastika. Didžiausia vertybė- ne laisvė, o tarnyba ir ištikimybė Tėvynei, senjorui, bažnyčiai.

Romaninis ir gotikinis stilius architektūroje. Religiniai alegoriniai vaizdiniai ir pasakojimai. Misticizmas. Žmogaus dorovė- ne jo originalumas, o maksimalus įsiliejimas į korporaciją, į dievišką tvarką.

Šventasis Raštas, kurtuazinė literatūra (romanai, serenados, albos, kansonos). Liaudies sagos ir herojinis epas. Satyriniai apsakymai.

Renesansas XV-XVI a.

Svarbiausias bruožas- humanizmas. Susidomėjimas Antika. Žmogus pasaulio centre. Žemiškų interesų pasireiškimas. Žinių troškimas. Žmogus gamtos dalelė. Vulgarumas. Požiūris į gyvenimą- laisvamaniškas. Charakterių prieštaringumas.

Mitologiniai, bibliniai siužetai. Filosofiniai ir psichologiniai elementai. Fantastika ir buitis. Satyra ir groteskas. Literatūros žmogus- mąstanti, kupina prieštaravimų, siekianti žemiškos laimės asmenybė. Įvairių stilių samplaika.

Žanrų įvairovė: romanas, novelė, sonetas, odė, poema, drama, tragedija, komedija, istorinė drama.

F. Petrarka, F. Rablė, Dž. Bokačas, V. Šekspyras , M. Servantesas. LT- M. Husioviakas, M. Mažvydas, M. Daukša

Klasicizmas XVII a.

Reglamentuotas menas. Laikomasi trijų vienumų taisyklės: vietos, laiko, veiksmo. Kalbos iškilmingumas. Griežtas teigiamų ir neigiamų bruožų atskyrimas. Grožio sąvoka.

Aukštas ir žemasis stiliai. Griežta ir darni kompozicija. Simetriškumas. Didaktika.

Komedija, tragedija, pasakėčia.

P. Kornelis, Ž. Rasinis, Moljeras.

Barokas XVI-XVIII a.

Žmogaus būties laikinumas. Mirties tema. Krikščioniškų idealų akcentavimas. Rafinuotumas. Estetizmas. Subjektyvi grožio samprata. Dėmesys liaudies kūrybai.

Estetizmas. Natūralizmas. Erotika. Pompastika, įmantrumas. Groteskas, bufonada, alegorišumas, hiperbolė. Daug istorinių afektų.

Lyrika, drama.

Kalderonas, T. Taso. LT- K. Skirvydas, M. Olševskis, M. K. Sarbievijus

Švietimo epocha XVIII a.

Didžiausias autoritetas- protas. Tikslas- pažanga, kultūra, moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir mokyti liaudį. Didaktika. Auklėjimo problemos. Humanizmas, proto sudievinimas,

Tęsė klasicizmo stilines tendencijas. Ryškios didaktinės tendencijos. Auklėjamosios idėjos perteikiamos meniniais vaizdais ir įtikinamais charakteriais. Sentimentalizmas (išaukštinami jausmai, kviečiama grįžti „atgal į gamtą“. ) Charakterių statiškumas. „Audros veržimosi“ literatūra Vokietijoje. Alegorija. Satyra, ironija, groteskas.

Romanas (kelionių, nuotykių, fantastinis, alegorinis).

Volteras, D. Didro, D. Defo, V. Getė.

LT- K. Donelaitis. „Metai“- giesmė dievui.

Romantizmas XVIII pab. – XIXa. pradžia

Būdingiausios romantinės pasaulėjautos ypatybės- nepasitenkinimas tikrove, bėgimas į svajonių, idealų pasaulį. Konfliktas su aplinka sudėtingas. Būdingas bruožas- nerimas ir „pasaulio sielvartas“. Atviras jausmingumas, dramatizmas, subjektyvumas, gamtos pajautimas, nakties įvaizdis.

Šios literatūros krypties personažas- nesuprastas žmogus. Jo jausmai ir išgyvenimai visada stiprūs. Bibliniai, istoriniai siužetai. Nėra kategoriškų meno kūrybos taisyklių. Intensyvus jausmas ir nevaržoma vaizduotė. Stiprus subjektyvumo pradas, lyrizmas. Personažas primena Renesanso titaną.

Žanrų įvairovė

Dž. Baironas, P. B. Šelis, H. Heinė, A. Mickevičius, V. Hugo, V. Skotas, A. Diuma, J. Slovackis, Ž. Sand. Kuperis. LT-S. Daukantas, A. Baranauskas, S. Stanevičius V. Pietaris

Realizmas XIXa. vid- XX. a

Realistams tikrovė tampa tyrinėjimų objektu. Pripažįstama tikrovės ir tiesos vertė menui: gyvenimą reikia vaizduoti teisingai, visapusiškai. Žmonės, daiktai, gamta turi būti tokie, kokie yra iš tikrųjų. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomai epochai, žmonių klasei, o ne atsitiktinius dalykus, ne tai, ką padiktuoja fantazija. Pozityvumas tampa filosofine ir ideologine atrama šiai srovei.

Orientacija į „žemąjį“ stilių. Dažnai linkstama į objektyvizuotą pasakojimą iš visažinio pasakotojo pozicijos. Daug dėmesio skiriama detalei, tiksliam aplinkos aprašymui (tipiški veikėjai tipiškomis aplinkybėmis).

Romanas, apsakymas

O. Balzakas, Stendalis, Č. Dikensas, V. Tekerėjus, T. Manas, R. Rolanas, I. Turgenevas, L. Tolstojus, F. Dostojevskis. LT- V. Pieta-ris, Žemaitė, J. Biliūnas, A. Vienuolis, Simonaitytė

Ankstyvojo modernizmo kryptys (XIX a. II pusė – XX a. pr. )

Impresionizmas įspūdžiais ir nuotaikomis paremti pojūčiai, muzikinis pradžia tekste.

Rilke; Reineris Marija; A. Vaičiulaitis; Š. Ragana

Simbolizmas racionalumo neigimas, kūno ir sielos kovos, vidinės laisvės motyvai, pasąmonės santykio su tikrove pasitelkiant simbolius raiška.

J. Baltrušaitis; B. Sruoga; V. M. Putinas; O. Milašius; P. Verlenas; Š. Bodleras

Neoromantizmas naujasis romantizmas; gyvenimo pasakos poetika, jausmų tikrumas

S. Neris; A. Miškinis; B. Brazdžionis

Orientalizmas

Rytų filosofijos idėjų taikymas Vakarų kultūroje, aukštesnio žmoniškumo siekimas, japonų, indų peotinių formų parėmimas.

Vydūnas; V. Krėvė („Pratjekabutha“; „Dangus ir žemės sūnus“); K. Binkis („Utos“)
Vėlyvojo (klasikinio) modernizmo kryptys, paženklintos dekadentizmo (XX a. , prieš II pasaulinį karą ir pokario pasaulis)

Ekspresionizmas

Maištas prieš technizuotą, dehumanišką visuomenę, groteskas ir parodija, šokiravimo efektai, atonalumo įspūdis

H. Hesė; J. Savickis; K. Boruta

Futurizmas

Ateities moderniškumo raiška, praeities kultūros neigimas, didmiesčio motyvai, dinamika, eksperimentai su kūrinio forma.

V. Majakovskis; K. Binkis; J. Tysliava; S. Šemerys

Estetinės jausenos literatūra „menas menui“ tendencijos, ištobulinta kūrinio forma

Henrikas Radauskas

Siurrealizmas

„virš realizmo“ tendencija, klasikinio meno atmetimas, dvasios laisvės, sapno, kliedesio, svajonės motyvai, metaforizavimas

L. Kerolis; P. Eliuaras; J. A. Herbačiauskas

„Fantastinis realizmas“

Antiutopizmas; archetipinių mitinių mitinių schemų siejimas su realistinėmis detalėmis

Fr. Kafka; E. Po; M. Bulgakovas; A. Achmatova
Egzistencinės jausenos literatūra

Egzistencinis nerimas, žmogaus vienišumo, atsakomybės ir pasirinkimo problemos, absurdiško pasaulio grėsmė asmenybei, būties trapumo vaizdavimas, eseistiniai intarpai

A. Kamiu; E. Hemingvėjus; Ž. P. Sartras; V. Folkneris; V. Mačernis; A. Nyka-Niliūnas; A. Škėma; J. Degutytė; R. Gradauskas; B. Radzevičius; V. Juknaitė
Postmodernizmas literatūroje (XX a. II pusė ir pabaiga)

Istoriškumo idėjos ir individo „aš“ nykimo tendencijos; klasikinės Vakarų filosofijos ir meno nuostatų atsisakymas, atsiribojimas nuo pretenzijų pertvarkyti pasaulį, personažų archetipiniai pavidalai, žmogaus-kaukės situacija, asmenybės neoromantinimas, visiškas destruktyvių ir kuriančių galių išlaisvinimas, sąlygiškumas, intertekstualumas, tekstas-žaidimas, tekstas – atskiras pasaulis.

Ch. Kortazaras; I. Meras; K. Ostrauskas; L. Gutauskas; M. Martinaitis