Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Linksnių vartojimo klaidos

Autorius: Virginija

Didelė mūsų kalbos „realybė” bei „kasdienybė” yra įvairios stiliaus klaidos ir trukumai. Jų negalima nutylėti. Pirma norom nenorom tenka, anot B. Sruogos, suversti šlamštą į pūdymą ir išvalyti vietą būsimajai statybai, atseit, nudirbti ta juodąjį darbą. Kad išmoktumėme geros kalbos manierų, tenka pasikliauti stilistais.

Stilistika stengiasi parodyti skirtumą tarp to, kas ne taip tinka ir kas labiau tinka. Užtat jei knygoje kas taisoma, tai tuos taisymus dažniausiai reikia žiūrėti ne kaip į visišką vieno kalbos reiškinio paneigimą ir kito absoliutinimą, o kaip į labiau tinkančio tam atvejui varianto pasiūlymą. Juk stilistui turi rūpėti ir tie „vos vos” bruoželiai. Tvirtai pasakyti, kad štai šie grūdai, ten pelai, ne visuomet lengva, o kartais itin sunku.

Kas yra geras stilius. Stiliaus reikalavimai sutinkami įvairiose kalbos vartojimo srityse.

Negana kalbėti taisyklingai — turime kalbėti stilingai. Jei to nepaisoma, sutrikdoma viena ar kita kalbos funkcija: paprastos komunikacijos, informavimo, emocinio poveikio, kas ypač reikalinga bendravime įmonėse.

Lengva pasakyti: turime kalbėti stilingai. O vis dėlto kaip? Šis kaip — labai sunki, sudėtinga ir prieštaringa problema.

Jau antikoje buvo bandoma rasti tas ypatybes bei tuos reikalavimus, kurių laikantis, kalba bus gera. Vienur, pavyzdžiui, anoniminėje retorikoje, vadinamoje „Retorika Herenijui”, minimos trys kalbos ypatybės: gražumas, sklandumas ir įspūdingumas; kiti autoriai, pavyzdžiui, Teofrastas, tų ypatybių skyrė keturias: grynumą, aiškumą, atitikimą, puošnumą.

Aiškinama, jog prastai rašo tas, kas rašo: 1) neaiškiai, 2) pedantiškai (perdaug mokykliškai ir pan., 3) dirbtinai (kai mėgdžioja didelius rašytojus, bet neįgudusią ranka, arba kai rodo savo mokslingumą, kurio maža teturi) , 4) pompastiškai arba pūstai (kai, kalbant apie menkus daiktus, vartojamos iškilmingos frazės), 5) perdaug prastai (kai vartojami šnekamosios kalbos žodžiai, patarlės. . ., tiktai norint „palinksminti pokštus mėgstantį žioplį”), 6) perdaug ištęstai ir 7) perdaug trumpai. Ir priešingai, geras stilius turi būti: 1) aiškus, 2) nešiurkštus, 3) be jokios prievartos, 4) natūralus, 5) kilnus, 6) apstus ir 7) rišlus. Ir svarbiausia, geras stilius – tai kalba be klaidų.

1. BENDRINĖ KALBA IR KALBOS KLAIDOS

Bendrinė kalba — tautos viešojo gyvenimo (rašto, literatūros, valstybinių įstaigų, mokyklų, radijo, televizijos) kalba. Lietuvių bendrinė kalba — tai pavyzdinė, sunorminta lietuvių tautos kalba. Lietuvių bendrinės kalbos normos dar nėra pakankamai tvirtos ir pastovios, kol kas dar nėra visuomenės sluoksnio, kuriam bendrinė kalba būtų gimtoji tarmė.

Yra dvi bendrinės kalbos formos: rašomoji ir šnekamoji. Vyrauja rašomoji bendrinės kalbos forma, turinti vadinamuosius funkcinius stilius (mokslinį, kanceliarini, meninį, publicistinį). Rašomoji bendrinė kalba, kuriama viešumai, yra normiškesnė, labiau išdailinta ir konservatyvesnė už šnekamąją kalbą. Šnekamoji bendrinė kalba — tai kalbos atmaina, vartojama ir viešajame, ir privačiame gyvenime. Daugelyje kraštų šnekamoji bendrinė kalba yra inteligentų tarmė. Lietuvoje šnekamoji bendrinė kalba dar nėra pakankamai išsirutuliojusi: privačioje aplinkoje daug kur šnekama tarmiškai, o miestuose vartojama pusiau tarminė kalba, kuria šneka iš kaimo kilę inteligentai ir sumiestėję kaimo žmonės.

Šnekamajai kalbai bendrinės kalbos normos nėra tokios griežtos, tačiau tiek rašomoji, tiek šnekamoji kalba turi atitikti taisyklingos kalbos normas. Lietuvių kalbos taisyklingumui ir grynumui labai pakenkė 50 metų pražūtingai ją veikusi rusų kalba, o dabar žaloja iš Vakarų plūstelėję svetimžodžiai. Paisant grynumo ir taisyklingumo kriterijaus, visur, kur įmanoma, vietoj skolinių reikia vartoti savus, lietuviškus žodžius, žodžių junginius ir kt. Pagal šiuos kriterijus atsisakoma svetimybių (barbarizmu), netaisyklingų vertinių, kartais net tarptautinių žodžių. Bet kalbos grynumo nereikėtų pervertinti: negalima kratytis visų iš kitų kalbų ateinančių reiškinių.

Visuomenės įteisinti kalbos vartojimo įgūdžiai bei taisyklės yra kalbos norma. (Žodis norma kilęs iš lotynų kalbos norma ir reiškia “taisyklę, tikslų nurodymą, matą”.) Kalbos normos aprašomos gramatikose, žodynuose, specialiuose kalbos kultūros leidiniuose. Tas normų taisyklių sudarymas ir užrašymas pagal kalbos sistemoje įžiūrimas taisykles vadinamas bendrinės kalbos norminimu, arba kodifikavimu, kodifikacija. Kodifikacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos codificatio (codex ,,knyga”; facio ,,darau”) ir kalbotyroje imtas vartoti apie 1930 m. Terminai kodifikavimas, kodifikacija kalbos normų sutvarkymą sieja su įstatymu.

Norma būdinga ne tik bendrinei kalbai, bet ir tarmėms. Tarmių normos, palaikomos tradicijos, jaučiamos intuityviai, o bendrinės kalbos normos kodifikuojamos. Kodifikavimas — tai nuolatinis darbas, nes nuolat atsiranda naujų žodžių, jų junginių, naujų normos variantų. Kyla reikalas nustatyti jų vartosenos taisykles, t. y. jų normiškumą.

Kalbos normų pažeidimas yra kalbos klaida. Kalbos klaidos dažniausiai skirstomos į šešias grupes pagal kalbos sritis: 1) tarties, 2) kirčiavimo, 3) leksikos, 4) žodžių darybos, 5) formų vartojimo ir 6) sintaksės klaidas.

Kalbos klaidos dar gali būti grupuojamos pagal didumą. Skiriamos: 1) labai didelės kalbos klaidos, 2) nedidelės kalbos klaidos, 3) konkrečiu atveju ne patys geriausi kalbos variantai. Labai didelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, kurios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos normas. Žodynuose jos paprastai žymimos kaip neteiktinos svetimybės, neteiktini vertiniai. Kai pažeidžiamos ne visai aiškiai nustatytos kalbos normos, padaromos nedidelės kalbos klaidos. O kai galima rasti geresnį kalbos variantą, tokie kalbos trūkumai jau priklauso stilistikai.

Bendrine lietuvių kalbą veikia kitos kalbos ir nenorminė privati šnekamoji kalba. Tai pagrindiniai kalbos klaidų šaltiniai.

2. KALBOS KULTŪROS REIKSMĖ ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE

Kalbos kultūra – neatsiejama kiekvienos tautos mentaliteto dalis. Kad kalba galėtų tenkinti šiuolaikinės visuomenės padidėjusius kultūrinius poreikius, ją reikia nuolat tobulinti, dailinti, ugdyti visus jos stilius ir atmainas. Tik logiška, tikslia, aiškia, taisyklinga kalba galima tinkamai perteikti informaciją ir prisidėti prie kultūros ugdymo. Be to tobula kalba pati savaime yra kultūros vertybė.

Kalbos kultūrą padeda ugdyti spauda, radijas, televizija. Būtent iš žymių žmonių: politikų, verslininkų, menininkų ir kitų visuomenės veikėjų kalbos visuomenė mokosi, ja seka. Perimama tai, kas jų kalboje gera, bet kartu ir daromos klaidos. Todėl yra svarbu, kad ta kalba būtų kiek įmanoma taisyklingesnė, padėtų įtvirtinti bendruomenės kalbos normas, o ne jas griautų. Tobula bendrinė kalba yra tautos bendrosios kultūros dalis, panašiai kaip elgesio ar kokia kitokia kultūra.

Kalbos kultūra yra kalbos taisyklingumas. Turime vartoti tinkamus žodžius ir tinkamas žodžių reikšmes, normines žodžių formas, taisyklingus žodžių junginius ir sakinius. Kalbos taisyklingumas yra kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Prabilę netaisyklingai, parodome nepagarbą klausytojams ir nepakankamą savo išprusimą. Į kalbos kultūros sąvoką, be kalbos taisyklingumo, dar įeina kalbos estetika ir kalbos etika.

Kiekviena kultūringa visuomenė supranta, kad reikia rūpintis savo rašomąja ir šnekamąja kalba, jos informaciniu efektyvumu ir tobulumu.

3. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA

Leksika (gr. lexikos ,,žodinis”, lexis ,,žodis, posakis”)- kalbos žodžių visuma. Mūsų kalba, kaip bendravimo priemonė, – tai visų pirma žodžių kalba. Žodis yra konkrečiausias prasminis kalbos vienetas.

Žodžiai skiriasi savo ypatybėmis:

– geografiniu paplitimu (vieni vartojami visų ta kalba šnekančiųjų -tai bendrinės kalbos žodžiai; kiti – tik vienoje kurioje tarmėje- tai tarmių žodžiai);

– senumu (vieni seni, kai kurie visai pasenę, kiti nauji);

– kilme (vieni savi, kiti- skolinti);

– vartojimo sfera (vieni būdingi tik šnekamajai kalbai, kiti-moksliniai, dar kiti- publicistiniam ar grožiniam stiliui).

Taigi žodžiai esti įvairių leksinių sluoksnių. Žodis tarnauja ne tik sužinojimui, informacijai. Vieno ar kito žodžio pasirinkimas padeda suprasti kalbančiojo asmens nuotaiką, psichologines ypatybes, o neretai ir požiūrį į kalbamuosius dalykus.

Leksikos normos nusistovi natūraliai ir aprašomos (kodifikuojamos) žodynuose bei specialiuose kalbos kultūros leidiniuose.

Leksikos klaidos yra bendrinės kalbos normų neatitinkantys žodžiai. Jų atsiranda dėl žodžių reikšmės ir varto-senos iškraipymų ir dėl kitų kalbų poveikio. Leksikos klaidos pagal kilmę yra svetimybės, pagal kalbos sistemos pažeidimus — neteiktini vertiniai, pagal vartoseną — žargonizmai.

Pagal nutolimą nuo bendrinės kalbos normos skiriamos didelės ir nedidelės leksikos klaidos.

Yra žodžių, turinčių tik kokį nelietuvišką darybos elementą. Tokius žodžius vadiname hibridais. Tai žodžiai, kuriems prie lietuviškų šaknų pridedamas koks kitos kalbos elementas: išvestiniame žodyje priešdėlis, priesaga, o sudurtiniame žodyje yra viena svetima šaknis.

J. Jablonskis buvo pirmasis lietuvių bendrinės kalbos normintojas, pradėjęs taisyti hibridus.

Visos kalbos vengia hibridų, bet jų išvengti ne visada pavyksta.

Nereikalingi kalboje ir skoliniai. Naujieji skoliniai kurį laiką laikomi tarptautiniais žodžiais, jeigu žmonės juos vartoja ir jie dera prie mūsų laiko kalbos.

Pavyzdžiai:

Terminą galima pailginti maksimum (daugiausia(i) iki mėnesio).

Palaukim, ką pasakys premjerministras (ministras pirmininkas).

Ar tikrai objektyvi mūsų presa (spauda) ?

Visi ieško sponsorių (rėmėjų) ir dažniausiai neranda.

Nematau kitos ekonomikos, apart liberaliosios (be liberaliosios, išskyrus liberaliąją).

Mašiną galima įsigyti lizingu (ilgalaike išperkamąja nuoma). mūsų fisas (įstaiga) yra labai didelis.

“Kalbos praktikos patarimuose” beveik nėra naujųjų barbarizmų. Ten galime rasti daugiausia senuosius.

Pavyzdžiai:

Be lineikos (liniuotės) tiesiai nenubrėši linijos.

Ant mano stalo guli papkė (aplankas, segtuvas).

Gerai, kai viskas išmintingai rėdoma, surėdyta (tvarkoma, sutvarkyta).

Sąskaitoje būna skiltis, kur įrašoma, kiek štukų (vienetų) kurios nors prekės pirkta.

Žiūrėk, kad tas pinigas nebūtų falšyvas (netikras, netikęs, negeras, padirbtas).

Naujieji barbarizmai:

Barteris = prekių mainai;

Preskonferencija = spaudos konferencija;

Sponsorius = rėmėjas;

Peidžeris = gaviklis.

Geriau nevartoti:

Distributorius = platintojas;

e- mailai = elektroninis paštas;

Know- how = gamybos paslaptis;

Marketingas = rinkotyra;

Ofšorinis = neapmokestinamas;

4. BŪDINGIAUSIOS LINKSNIŲ VARTOJIMO KLAIDOS

Dažnai lietuvių kalbos sakinyje susibėga vienas nuo kito priklausantys vienodi linksniai. Sakysim, du kilmininkai.

Pvz.. Organizacija neturi apgalvoto darbinio auklėjimo stiprinimo, drausmės ir tvarkos gerinimo, materialinio suinteresuotumo ir moralinio pirmaujančių skatinimo principo diegimo priemonių plano. Kilmininkas ant kilmininko, o ant to kilmininko dar kilmininkas! Ir atsek, kad gudrus, visą tą „genealogiją”.

Vengtini jau ir tokie formulavimai: Tai apsprendžia gyvojo darbo ekonomijos rodiklio, kaip darbo našumo kilimo savarankiško rodiklio, reikšmę.

Tai — konstrukcijos, reikalaujančios per didelio skaitytojo ar klausyto atminties įtempimo: jis turi galvoje išlaikyti kelių vienas nuo kito priklausančių žodžių grandinę, kol bus pasakytas svarbiausias — tas, kuris visus „įprasmina”.

Čia, kol pasakomas žodis projektas, tenka išlaikyti atmintyje devynių kilmininkų (kiti jų dar turi priklausomus žodžius: mokomojo darbo, įvairių formų, darbo valandomis) virtinę,— pradedant nuo mokymo ir baigiant daiktavardžiu normatyvų. Tad šitokios konstrukcijos, būdamos nors ir taisyklingos, vengtinos stilistiniais sumetimais.

Jeigu kalbama apie neapibrėžtą daiktų kieki, nežinoma, ar jų daug, ar mažai, jeigu turima galvoje tų daiktų dalis, paprastai vartojamas kilmininkas, ne vardininkas. Vardininkas, sakykim, segtuvų, tiktų tada, kai tų segtuvų skaičius būtų apibrėžtas — penki, septyni… Dar plg.: Ir dar ten visokios visokiausios bėdos (=visokiu visokiausių bėdų) atsitiko. Iškils sunkumai {=sunkumų), kreipkitės į mus, padėsime.

Vartodami kilmininką, kartais persistengiame. Kartais pertraukų metu pašnekame: Iš kur saulė ima energijos? Čia turima galvoje energijos visuma, ne jos dalis: Iš kur saulė ima energiją? Kilmininkas keistinas galininku ir šiuose darbe vartojamuose sakiniuose: Tai turėjo kelti mums visiems pasididžiavimo ( — mūsų visų pasididžiavimą). Susitikimas su …… paliko neišdildomo įspūdžio (=neišdildomą įspūdį). ……… išsaugojimas turėjo didelės politinės ir nacionalinės reikšmės (=didelę politinę ir nacionalinę reikšmę). Dar sausio mėnesį reikia pasiekti persilaužimo (=persilaužimą).

Vargu ar galima pateisinti naudininką tokiuose sakiniuose: Kodėl B., M., S. valandą pavėlavo į darbą? Minutėlei ….. pasigėri, bet tuoj pat dirbi toliau, su apmaudu mąstydamas apie jų ………. Čia paprasčiausiai nurodomas laiko kiekis: kiek pavėlavo, kiek laiko pasigėri? Valandą, minutėlę.

Naudininkas keistinas įnagininku: Informavimo tikslui siunčiame Ketvirčio planą. Šiam reikalui (=Šiuo reikalu) teko pavarstyti ne vieno kabineto duris. Skelbiama pertrauka penkiolikai minučių (—penkiolikos minučių pertrauka).
4.1. Vardininko vartojimas

1. Vardininkas nevartojamas kreipiniui reikšti, pvz.: Vadovas (= Vadove), ar galima paklausti? Ponas pirmininkas (= Pone pirmininke, Ponas pirmininke), čia reikia jūsų parašo.

2. Nevartokime vardininko neapibrėžtam kiekiui reikšti, pvz.: Atsirado nesutarimai (= nesutarimų). Darbe pasitaiko trūkumai
(= trūkumų).

Vardininkas nevartotinas:

1. Kreipiniui reikšti, pvz.:

Finansininkas = Finansininke, ar galėčiau kreiptis!;

Raštininkas = Raštininke, aš užmiršau sąsiuvinį;

Pardavėjas = Pardavėjau, ar turite pieštukų?;

Vairuotojas = Vairuotojau, ar turite bilietų?;

Prieš kreipinį einantis priedėlis paprastai derinamas su kreipiniu, pvz.: Pone vadove, pardavėjau, vairuotojau ir pan. Bet daiktavardžio „ponas” vardininkas – ne klaida: Ponas vadove, pardavėjau ir pan.

2. Neapibrėžtam (nepasakomam) kiekiui ar daikto daliai reikšti (vietoje dalies kilmininko) su veiksmažodžiais:

– atsirasti: Kiekviename kolektyve gali atsirasti nesutarimų (ne nesutarimai!).;

– atsitikti: Dėl gėrimo atsitinka nelaimių (ne nelaimės!);

– būti: Ar darbe yra kokių problemų, sunkumų (ne problemos, sunkumai!) ir t.t..;

– daugėti: Žiemą padaugėja traumų (ne traumos!);

– dažnėti: Dar vis dažnėja nusikaltimų (ne nusikaltimai!), nelaimių (ne nelaimės!);

– gausėti: Pavasarį pagausėjo darbo (ne darbas!);

– įvykti: žiemą įvyksta apsirikimų (ne apsirikimai!);

– kilti: Kasdien iškyla problemų (ne problemos!), klausimų (ne klausimai!), nesutarimų (ne nesutarimai!), abejonių (ne abejonės!);

– mažėti: Mažėja skaudžių klaidų (ne klaidos!), sunkių padarinių (ne padariniai!), atsitikimų (ne atsitikimai!) ir t.t..;

– pasiekti: Pasiekta gerų rezultatų (ne rezultatai!), gražių pergalių (ne pergalės!);

– pasitaikyti: Pasitaiko nesutarimų (ne nesutarimai!), nesusipratimų (ne nesusipratimai!), išbandymų (ne išbandymai); ir džiaugsmo (ne džiaugsmas!);

– susidaryti: Dėl to gali susidaryti sunkumų (ne sunkumai!), keblumų (ne keblumai!), kliūčių (ne kliūtys!) ir pan.
Tokia vartosena plito dėl rusų kalbos įtakos.

3. Kartais geriau vartoti vardo kilmininką, pvz.:

“Spartos” gamyklos ……….. (ne gamyklos „Sparta”!). Jie baigė Kauno “Aušros”

gimnaziją (ne gimnaziją „Aušra”!). Pietavome “Stiklių” restorane (ne restorane „Stikliai”!), plg. Stikliuose ir pan. Vardo vardininkas įsigali ne be rusų kalbos įtakos.

4. Išskirties atveju: Jis vienas (iš) geriausių apskaitininkų (ne apskaitininkas!). Tai vienas (iš) populiariausių darbuotojų (ne darbuotojas!).

Pastaba: Išskirties atvejais vietoj kilmininko pavartojami ir kiti linksniai: Ta proga kalbamės su vienu iš …….. ideologų (ne ideologu!). Kai kurie …………pasigedo vieno iš buvusių dienraščių (ne dienraščio!).

5. Netaisytinas vardininkas po skausmą, gėlimą reiškiančių veiksmažodžių beasmeniuose sakiniuose, pvz.: Skauda galva; gelia rankos nuo didelio skaičiavimo. Plg. įprasčiau: Skauda galvą, gelia rankas ir t.t..

4.2. Kilmininkas

1. Kilmininkas netinka kiekybei reikšti su aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais daugiau, mažiau, pvz.: Čia telpa daugiau šimto (= daugiau kaip šimtas, daugiau negu šimtas, per šimtą) ……… Parašyk ne mažiau penkių puslapių (= ne mažiau kaip penkis, ne mažiau negu penkis puslapius).

2. Kilmininkas nevartojamas mėnesio dienai nusakyti, pvz.: Šiandien penkto (= penkta). Kelinto (= kelinta) šiandien?

3. Kilmininkas nevartotinas su veiksmažodžiais pasiekti ir prieiti, pvz.: Jis pasiekė savo tikslo (= tikslą). Mes priėjome išvados (= prie išvados, išvadą).

4. Vartojama dvejopai: Paklausk vadovo (ir vadovą). Prašau tavęs (ir tave).

Kilmininkas nevartotinas

1. Objektui reikšti, kai nėra dalies reikšmės, po veiksmažodžių:

– daryti: Ta paskaita padarė gerą įspūdį (ne gero įspūdžio!);

– kelti: Skaičiai kelia didelį susidomėjimą (ne didelio susidomėjimo!);

– prieiti: Priėjome prie bendros nuomonės, prie išvados; bendrą nuomonę, išvadą (ne bendros nuomonės, išvados!);

– reikšti: Reiškiame nuoširdžią užuojautą, pagarbą (ne nuoširdžios užuojautos, pagarbos!);

– siekti: Jo ………. du …… (ne dviejų …….!);

Bet plg. pvz.: turėti (daug, šiek tiek ir pan.) reikšmės ir turėti (didžiulę) reikšmę; daryti (šiek tiek) įtakos ir daryti įtaką.

2. Skaitvardžių kilmininkas (su saiko reikšmės žodžiais skaitvardis „vienas” gali būti išleistas) su aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais:

– daugiau ko = daugiau kaip, nei, negu: Susirinko daugiau kaip šimtas ……… (ne daugiau šimto!) plg.: per šimtą, šimtas su viršum;

– mažiau ko = mažiau kaip, nei, negu: Čia bus mažiau kaip ……… (ne mažiau ……!).

Skaitvardžių kilmininkas nevartotinas ir su kitais aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais, pvz.: Tuomet manyta, kad pirmasis ………… įvyks neanksčiau …… m. (= ne anksčiau kaip …… m. Jis garantavo, jog pats …….. truks neilgiau valandos (plg. rus.) = ne ilgiau kaip valandą.

3. Skaitvardžių kilmininkas mėnesio dienai žymėti, pvz.: Algą moka kiekvieno mėnesio pirmą ir šešioliktą (dieną) (ne pirmo ir šešiolikto!) (rus. )

4. Žodžio „gimimas” kilmininko geriau nevartoti gimimo metams žymėti: Jis gimęs 1930 metais (ne 1930 metų gimimo!) (rus.)

5. Geriau nevartoti kilmininko reiškiant asmenį, kuriam kas nutinka, pvz.: Stipriai paspaudė bendradarbiui ranką (ne bendradarbio!).
4.3. Naudininkas

1. Naudininkas netinka tikslo aplinkybei reikšti po slinkties (judėjimo) veiksmažodžiu, pvz.: Išėjo pietums (= pietų). Išvyko oficialiam vizitui (= oficialaus vizito, su oficialiu vizitu).

2. Naudininkas nevartojamas laiko ribai reikšti, pvz.: Šiai valandai (= Šią valandą, Iki šios valandos) …….. rezultatai dar nepatikslinti.

3. Su naudininku nevartojamas veiksmažodis atitikti, pvz.: Nuorašas atitinka originalui (= originalą).

4. Nevartokime naudininko su neigiama bendratimi, pvz.: Mums neišspręsti šito uždavinio (= Mes neišspręsime šito uždavinio).

5. Su naudininku nevartojame būdvardžių godus, -i: šykštus, -i. pvz.: Nebūk godus turtams (= turtų). Jis šykštus pinigams (= pinigų).

6. Naudininko reikalauja veiksmažodis atstovauti, pvz.: Tau reikės atstovauti gamyklą (= gamyklai). Atstovauti Lietuvą (= Lietuvai).

Naudininkas nevartotinas

1. Veiksmo objektui reikšti su žodžiais:

– atitikti kam = atitikti ką, neatitikti ko: Kai kurių prekių pasiūla atitinka paklausą; dar neatitinka paklausos (ne paklausai!) (rus. )

– kreipti dėmesį kam = kreipti dėmesį į ką: Daugiausia dėmesio reikia kreipti į mokslą (ne mokslui!) (plg.rus.);

– linkti kam = linkti į ką: ……….nelinkę į netinkamą elgesį (ne netinkamam elgesiui!) (plg. rus.);

– panašus, -i kam = panašūs,-! į ką: ……… dažnai panašūs į ataskaitas (ne panašūs ataskaitoms!); pasitikėti kam = pasitikėti kuo: Reikia pasitikėti bendradarbiais (ne bendradarbiams!) (rus. lenk.);

– prisitaikyti kam = prisitaikyti prie ko: Nelengva prisitaikyti prie naujų sąlygų (ne naujoms sąlygoms!) (plg. rus.)

– sutelkti dėmesį kam = sutelkti dėmesį į ką: Reikia sutelkti dėmesį į švietimą (ne švietimui!);

– tikėti kam = 1. tikėti kuo: Reikia tikėti bendradarbiais (ne bendradarbiams!) (rus.); 2. Tikėti bendradarbį (ne bendradarbiui!) (plg. rus., lenk.);

– užjausti kam = užjausti ką: Visi užjaučia daug dirbančiuis (ne dirbantiems!) (rus.)

2. Laiko ribai reikšti (kai nežymima paskirtis), pvz.: Iki šios dienos (ne šiai dienai!), iki spalio 20-os dienos (ne spalio 20-tai dienai!) ………. Iki šios valandos; Šią valandą (ne šiai valandai!) ……… rezultatai dar nepatikslinti. Metų pradžioje (ne Metų pradžiai!) turėjome pelno, Pabaigoje (ne pabaigai!) ………..e ir pan. (plg. rus.).

3. Su slinkties (judėjimo) reikšmės veiksmažodžiais (eiti, rinktis, važiuoti, vykti ir pan.) tikslui reikšti: Išėjo pietą, pietauti (ne pietums!). Išvažiavo atostogų, atostogauti (ne atostogoms!). Išvyko į praktiką, praktikos atlikti (ne praktikai!). Susirinko į posėdį, posėdžiauti (ne posėdžiui!). Atvyko su oficialiu vizitu, oficialaus vizito (ne vizitui!) ir pan.

4. Pasakyti daiktui, kai nereiškiama paskirtis: Padarė 2 000 litų (sumos) nuostolį (ne 2 000 litų sumai!). Atliko darbų už 5 000 litų (ne 5 000 litų sumai!) (plg. rus.). Jis yra trumpų ataskaitų čempionas (ne trumpoms ataskaitoms!) (plg. rus.).

5. Pasakyti daikto rūšiai, kai nereiškiama paskirtis, geriau kilmininkas: raštvedybos prekės (ne raštvedybai!) ir pan. (plg rus.).

6. Su neigiama bendratimi veikėjui reikšti: Jis neįveiks tokio darbo (ne jam neįveikti!) (plg. rus.). Jis neišvengs bausmės (ne jam neišvengti!) (plg. rus.).

7. Geriau nevartoti su daiktavardžiais paklausa, polinkis, pomėgis, poreikis, kaina, užduotis ir pan.: Segtuvų paklausa (ne paklausa segtuvams!) (plg. rus.) auga. Prekių kainos (ne prekėms!) sezoninės (plg. rus.). Darbo užduotis (ne darbui!) (plg. rus.).

8. Vietoje abstrakčios reikšmės veiksmažodinių daiktavardžių naudininko tikslui bei paskirčiai reikšti daug kur geriau bendratis: Archyvą atidavė naudoti (plg. naudojimui) (plg. rus.). ………. priima daiktus saugoti (plg. saugojimui) (plg. rus.). Grąžino ………. pataisyti (plg. pataisymui) (plg. rus.)

4.4. Galininkas

1. Galininkas nevartojamas neapibrėžtam daiktų kiekiui ir daikto daliai reikšti, pvz.: Reikalinga sekretorė, mokanti užsienio kalbas (= kalbų). Visi mes darome klaidas (= klaidų).

2. Galininkas netinka papildiniui reikšti po neiginio, pvz.: Nedarinėk duris (=. durų)! Šiuos užrašus (= Šių užrašų) nevadinčiau ataskaita.

3. Galininku nereiškiamas tikslas arba siekimas sujudėjimo reikšmės veiksmažodžiais, pvz.: Atvyko skaityti paskaitas (= paskaitų). Nuvažiavo atsiimti dokumentus (= dokumentų).

Galininkas nevartotinas

1. Neapibrėžtam (nepasakomam) daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti (vietoj dalies kilmininko), pvz.: Visi darome klaidų (ne klaidas!) (plg. rus.). …….. pateikė dokumentų (ne dokumentus!) (plg.rus.). ……….. įsigyjame žinių (ne žinias!) ir patyrimo (ne patyrimą!) (plg.rus.). Prašom duoti vieną (puodelį) kavos ir vieną arbatos (ne vieną kavą, vieną arbatą!) (rus.).

2. Tiesioginiam objektui reikšti su neigiamu veiksmažodžiu (vietoj kilmininko), pvz. Neuždaryk lango, tvanku (ne langą!) (plg. rus.). Kodėl nenupirkai žurnalo (ne žurnalą!) (plg.rus.).

3. Su judėjimo reikšmės veiksmažodžiais tikslui ar siekimui reikšti (jei be bendraties vienas galininkas neįmanomas), pvz.: Atvyko paskaitų skaityti (ne paskaitas!) (plg. rus.). Einu dokumentų atsiimti (ne dokumentus!) (plg. rus.). Einu laikyti egzamino (ne egzaminą!) (plg.rus.).

4. Paskirčiai reikšti drauge su bendratimi: Nusipirko ……… lentynoms apmušti (ne apmušti lentynas!).

5. Tiesioginiam objektui reikšti su veiksmažodžiais:

– atstovauti ką= atstovauti kam: Jie atstovaus Lietuvai (ne Lietuvą!);

– teisėjauti ką = teisėjauti kam:

– balsuoti ką = balsuoti už ką: Prašom balsuoti
už darbo tvarką (ne darbotvarkę!) (plg. rus.).

– sekti ką= sekti kuo: Reikia sekti gerais žmonėmis, pavyzdžiais ir pan. (ne žmones, pavyzdžius!) (plg. rus).

6. Geriau nevartoti su veiksmažodinės kilmės būdvardžiais vedinas, nešinas: Į susirinkimą daugelis ėjo atstovais vedini, ataskaitom nešini (ne atstovų vedini, ataskaitas nešini!); plg.: ėjo vesdamiesi atstovus, nešdami ataskaitas.
4.5. Įnagininkas

1. Daiktavardžių įnagininkas nevartotinas nuolatinei būsenai reikšti su veiksmažodžio būti formomis, pvz.: Kas buvo šios …… priežastimi (= priežastis)? Šio leidinio steigėju (= steigėjas) yra mūsų i……….. Lengva žmogui būti geru (= geram), sunkiau – laimingu (= laimingam).

2. Įnagininkas nevartojamas su neigiamais veiksmažodžiais, pvz.: Niekad nemačiau jo nusiminusiu (= nusiminusio). Vien pinigai nepadarys žmogaus laimingu (= laimingo).

3. Prie veiksmažodžio valdomo galininko netinka įnagininkas, pvz.: Lektorius prašė juos būti atidesniais (= atidesnius).

4. Įnagininko nevartojame su daiktavardžiais rūpestis, rūpestingumas, pvz.: Graužia rūpestis savo sveikata (= dėl savo sveikatos). Žavėjomės jo rūpestingumu (= kaip jis rūpinasi) savo.

Įnagininkas nevartotinas

1. Veikėjui reikšti su neveikiamosis rūšies dalyviais, pvz.: ne nuo darbo prie ataskaitų veidai visada saulės nudeginti (ne saule nudeginti!), vėjo nugairinti (ne vėju nugairinti!) (plg. rus.). Buvome nustebinti tokio jo elgesio (ne tokiu elgesiu!) (plg. rus).

2. Daiktavardžių įnagininkas su veiksmažodžio būti formomis nekintamam būviui reikšti, pvz.: Jis visą gyvenimą buvo buhalteris (ne buvo buhalteriuu!) (rus). Šiuo metu buhalteriai nėra profesinės sąjungos nariai (ne nariais!).

3. Būdvardiškųjų kalbos dalių įnagininkas su veiksmažodžiais būti, tapti, likti, dėtis ir pan. būviui reikšti. Šias kalbos dalis reikia derinti su daiktavardžiu ar jį pavaduojančiu žodžiu:

– vietoj vardininko: Pretendentas gali jaustis patenkintas (ne patenkintu!);

– vietoj kilmininko: Dar niekad pinigai nepadarė žmogaus protingo (ne protingu!);

– vietoj naudininko: Norintiems būti sveikiems (ne sveikais!) siūlo saikingai dirbti ;

– vietoj galininko: Gal tavo poelgis padarė jį laimingą (ne laimingu!)

Su veiksmažodžiais laikyti, (pa)skelbti, (pa)vadinti, pripažinti būdvardiškųjų kalbos dalių įnagininkas nelaikytinas klaida, pvz.: Laikė ji dingusiu. Teismas paskelbė jį dingusiu be žinios.

4. Įnagininkas nevartotinas objektui reikšti su pilnį reiškiančiais veiksmažodžiais (gausėti, daugėti, prigrūsti, prikimšti, prikrauti ir pan.), pvz.: Archyvas gausėja įrašų (ne gausėja įrašais). Lentynos prikrautos knygų (ne prikrautos knygomis). Kišenės prikimštos pinigų (ne prikimštos pinigais!) .

5. Įnagininkas nevartotinas turiniui reikšti su gausos reikšmės būdvardžiais (dosnūs,-!, gausūs,-!, turtingas,-a ir pan.) pvz.: Jis dosnus pažadų (ne pažadais!). Ar esi turtingas pinigų? (ne pinigais!) (plg. rus.); plg. Ar turi pinigų?

6. Nevartotinas pasakymas: kilme iš (kur?) (plg.rus. ): Jis kilęs iš Kauno.

7. Nevartotinas pasakymas: Daina žodžiais (plg. rus.): Tai dainos pagal ……… eiles (ne ………… žodžiais!); plg. Žodžiai ……… .
4.6. Vietininkas

1. Vietininkas nevartojamas būsenai / būviui) reikšti, pvz.: …….. šiandien ne formoje (= blogos formos). Vakar buvau ne nuotaikoje (= blogos nuotaikos, blogai nusiteikęs).

2. Vietininkas netinka daikto požymiui ir veiksnio reiškimosi būdui nusakyti, pvz.: Pastatai palikti apgailėtinoje būklėje (= apgailėtinos būklės). Skaitė paskaitą lietuvių kalboje (= lietuvių kalba, lietuviškai). Komanda susirinko pilnoje sudėtyje (= visos sudėties, visa).’

3. Vietininkas nevartojamas veiksmo priežasčiai, pagrindui reikšti, pvz.: Pervargimo išdavoje (= Dėl pervargimo, Pervargęs) organizmas nusilpsta. Sausros įtakoje = Dėl sausros gausime ………….. To pasėkoje (= Dėl to, Todėl) prasidėjo …….. Principe (= iš principo) su tavim sutinku. Tokio apsileidimo rezultate (= Dėl tokio apsileidimo) kilo …………

4. Vietininkas netinka vidinei veikėjo būsenai reikšti, pvz.: Jame (= Jam) kilo puiki mintis. Vadovas nuolat skiepija savo pavaldiniuose (= pavaldiniams) grožio supratimą

5. Vietininkas nevartojamas veiksmo ir būsenos sričiai reikšti su žodžiais gabus, –i, nusimanyti, nutuokti, prisipažinti, pvz.: Ji gabi ir ……-e, ir ……..-e, (= ir …-ui, ir …..-ui, ). Jis neblogai nusimano ekonomikoje (= apie ekonomiką).

6. Nevartotini suprieveiksmėję vietininkai daugumoje, esmėje, pagrinde, visumoje, tvarkoje, pvz.: ……… daugumoje (= daugiausia) …….. buhaltyeriai. Niekas (esmėje (= iš esmės) nepasikeitė. Visumoje (= Apskritai) jis tiesą pasakė. Viskas tvarkoje (= Viskas gerai, Tvarka).

7. Nevartotini suprielinksnėje (einantys po linksnio) vietininkai bėgyje, laikotarpyje, laike, eigoje, pvz.: Darbą turime baigti metų bėgyje (= per metus). Atsakymą gausite trijų dienų laikotarpyje (= per tris dienas, trijų dienų laikotarpiu). Laike paros (= Per parą). Eigoje pasikalbėjimo (= Besikalbant, Per pasikalbėjimą) paaiškėjo, kad požiūriai skirtingi.

Vietininkas nevartotinas

1. Veikėjo ar daikto būviui, būsenai, požymiui reikšti, pvz.:

– apimtyje = apimties: ………. atlieka plačios apimties tyrimus (ne plačioje apimtyje!) (plg. rus.);

– atstume = atstumu: Kelių metrų atstumu (ne atstume!) pamačiau ……. (plg.rus.); plg.: už kelių metrų, per kelis metrus);

– aukštumoj (e) = gerai, puikiai: Jis vakar puikiai pasirodė (ne aukštumoje!)

– būklėje = būklės: ……… avarinės būklės (ne avarinėje būklėje!) (plg. rus.); plg.: Avarinis; ……. būklė avarinė;

– dvasioje = dvasia: Auklėti ………. patriotine dvasia (ne patriotinėje dvasioje!)

– formoje = 1. formos: Šiandien ……… buvo prastos, blogos, ir pan. formos (ne prastoje formoje!) (plg. rus. ). 2. forma: Kokia forma išsiskaitysime? (ne kokioje formoje!) (plg. rus.), plg. Kaip atsiskaitysime?

– galioje (lieka) = (tebe)galioja: Nutarimas galioja dar metus (ne lieka galioje!) (plg. rus. );

– kame = koks: Koks reikalas (ne kame reikalas!) (plg. rus. ), plg. Kas atsitiko? Kas yra?

– lygyje = lygio: Vyko aukščiausio lygio atstovų derybos, pasitarimas ir pan. (ne aukščiausiame lygyje!) (plg. rus.), plg. aukščiausiu lygiu. (ne aukštame lygyje!) (plg. rus.), plg. (labai) geros;

– normoje=normalus, -i, -u; normaliai: ………. jau normalus (ne normoje!). Viskas normalu (ne normoje!) ir pan. (plg. rus. ), plg. Viskas gerai; nuosavybėje = nuosavybė: Visas bendrovės turtas yra jos narių nuosavybė (ne nuosavybėje!) (plg. rus. );

– nuotaikoje = nuotaikos: Šiandien jis be nuotaikos (ne “ne nuotaikoje!”), geros nuotaikos (ne geroj nuotaikoj!), plg. gerai, prastai ir pan. nusiteikęs; jo nuotaika gera;

– nuotolyje = už: ………yra už dviejų kilometrų (ne dviejų kilometrų nuotolyje!) (plg. rus.), plg. du kilometrai nuo

– pardavime = parduodama: Šiandien parduodama ir ………… (ne yra pardavime!) (plg. rus.); turime parduoti ir …………;

– ryšyje = susiję: ……….. glaudžiai susiję su ……….. (ne yra glaudžiame ryšyje!) (plg. rus. );

– sąlygose -geriau sąlygomis: Jie dirba sunkiomis sąlygomis (ne sunkiose sąlygose) (plg. rus.);

– sąlytyje = susiję: Jo darbas visą laiką buvo glaudžiai susijęs su ………. mokslais (ne glaudžiame sąlytyje!) (plg. rus.);

– stadijoje: laukiame (ne esame laukimo stadijoje!). Projektuojama (ne yra projektavimo stadijoje!) ir pan. (plg. rus. );

– statuse: Jie dabar turės kitą, naują statusą (ne dirbs naujame statuse!) (plg. rus.);

2. Veikėjo ar daikto realizavimo, reiškimosi būdui reikšti:

– originale: Skaičiau tą knygą originalo kalba (ne originale!) (plg. rus.).

– pavidale: Daugelį prekių gauname fasuotas (ne fasuotame pavidale!) (plg. rus.).

– rankraštyje: Skaičiau šio darbo, straipsnio ir pan. rankraštį (ne šį darbą ir t.t.. rankraštyje!) ;

– ritme = ritmu: Atliko, parašė ir pan. ………… ritmu (ne ritme!) (plg. rus);

– stiliuje=stiliumi. ………. dalys parašytos skirtingu stiliumi (m skirtingame stiliuje!) (plg. rus. ).

– šviesoje: Viską reikia aiškinti moksliškai (ne mokslo šviesoje!); plg. taip (ne tokioje šviesoje!);

– tempe = tempu: Šį darbą reikia atlikti …………. tempu (ne tempe!);

– variante = variantu: Pateikė planą keliais variantais (ne keliuose variantuose!); plg. Pateikė kelis plano variantus

3. Būsenos priežasčiai, pagrindui reikšti, pvz.:

– išdavoje: Nuo pervargimo, dėl nuovargio ir pan. buhalteriai darosi neatidūs (ne pervargimo, nuovargio išdavoje!) (plg. rus.); plg. pavargę, pervargę ir pan.;

– įtakoje, pasekmėje: Dėlto gali …………. (ne to pasekmėje!) (plg. rus.);

– pasėkoje: Todėl, dėlto, dėl tos priežasties padaugėja ……… (ne to pasėkoje!) (plg. rus.); poveikyje: Nuo ………… palengvėjo (ne ………. poveikyje!)

– rezultate: ………… ir dėl apsileidimo (ne apsileidimo rezultate!) ;

– sąryšyje (su): Pasunkėjus būklei; dėl pasunkėjusios būklės (ne sąryšyje su pasunkėjusia būkle!) ………….; plg. Pasunkėjo būklė. Atleistas iš pareigų dėl perėjimo, ryšium su perėjimu, nes perėjo ir pan. į kitą darbą (ne sąryšyje su!);

4. Veiksmo laikui bei būdui reikšti, pvz.:

– daugelyje atvejų: Net ir labai sudėtingos ……….. daugeliu atvejų pavyksta (ne daugelyje atvejų!); plg.: dažnais atvejais, daugiausia, dažniausiai; paprastai, beveik visada ir pan.;

– daugumoje: Paprastai jie nevėluoja (ne daugumoje!); plg. Daugelis jų. Buhalterijose dirba daugiausia moterys (ne daugumoje!)

– didžiumoje: Šiandien jo ……….. beveik visa užmiršta (ne didžiumoje!); plg. bemaž, kone; beveik visai, iš esmes; (plg. rus.);

– eilėje atvejų: Dažnai, neretai dėl ………būna kalti ……….. (ne eilėje atvejų!);

– ėjime = ėjimu: ……….. trisdešimtuoju ėjimu (ne ėjime!) (plg. rus.);

– esmėje = iš esmes: Iš esmės įstaigoje mažai kas pasikeitė (ne esmėje!);

– pagrinde: Iš esmės ……….apskaita baigta (ne pagrinde!). Balsavo daugiausia ………… (ne pagrinde!). Dažniausiai gerai atsako (ne pagrinde!);

– paskutinėje eilėje = paskiausiai: Šį klausimą svarstysime paskiausiai (ne paskutinėje eilėje!); plg. paskutinį, pabaigoje;

– pilnumoje: ………..jau visai, visiškai baigėme (ne pilnumoje!);

– pirmoje eilėje = pirmiausia: Pirmiausia reikia pasirūpinti ……… (ne pirmoje eilėje!); plg. Pradžioje;

– principe = iš principo: Iš principo su juo sutinku (ne principe!)

– tikrumoje = iš tikrųjų, iš tikro: Iš tikrųjų yra ne taip (ne tikrumoje); plg. iš tiesų;

– visumoje: Apskritai (imant) darbas neblogas (ne visumoje!)

5. Kaip prielinksnis ar polinksnis laikui reikšti, pvz.:

– bėgyje = per: Darbą reikia baigti per metus (ne metų bėgyje!). Laikui bėgant viskas susitvarkys (ne laiko bėgyje!); plg. Ilgainiui. Pretenzijos priimamos mėnesį (ne mėnesio bėgyje!), plg. visą mėnesį, per mėnesį.

– eigoje: Per ilgesnį laiką viskas pasikeičia (ne laiko eigoje!), plg. laikui bėgant;

– laike = per: Nuosprendis gali būti apskundžiamas per mėnesį (ne laike mėnesio!); Per pertrauką ir pan. (ne laike pertraukos,…);

– laikotarpyje = laikotarpiu: Tai reikės padaryti 10 dienų laikotarpiu (ne laikotarpyje!) plg. per 10 dienų;

6. Veikimo, būsenos ar požymio sričiai reikšti, pvz.:

Jis (ne)nusimano apie mašinas, ekonomiką, matematiką ir t.t.. (ne mašinose, ekonomikoje, matematikoje ir t.t..), plg. išmano ekonomiką, matematiką. Delegacijos susitarė visais klausimais (ne visuose klausimuose!), plg. dėl visų klausimų.

7. Būsenos patyrėjui reikšti, pvz.:

Jam kilo nauja mintis (ne jame!). Iš kur Žmogui tiek drąsos (ne žmoguje!). Knygos pas mus vis populiaresnės (ne mūsuose!).

8. Geriau nevartoti laikui reikšti, pvz.:

……… išeina septintą, septyniomis (ne septyniose!) (plg. rus.). Darbą baigsime kitą savaitę (ne kitoje savaitėje!). Šias metais jam sekėsi (ne šiuose metuose!)

9. Geriau nevartoti pleonastiškų žodžių, pvz.:

Komandoje (ne komandos sudėtyje!) įvyko pakitimų Įmonės salėje (ne įmonės patalpose!) įvyks paskaita.

IŠVADOS
Kalbos kultūra įpareigoja laikytis kalbos normų bei taisyklių, tai yra kalbėti taisyklingai. Stiliaus kultūros požiūriu svarbiausia yra kalbos tikslingumas, tinkamumas, atitikimas. Stilinga kalba yra tokia, kuri atitinka kalbėjimo aplinkybes: adresatą, turinį, tikslą. Vienais atvejais kalba turi būti dalykiškai tiksli ir aiški, kitais — ir vaizdinga, emocinga, skambi, kitaip tariant — ypatinga, paveiki, įtaigi.

Ar galima sakyti, kad kalbos taisyklingumas stiliaus kultūrai nesvarbu? Nieku būdu! Taisyklingumas yra stilingos kalbos pamatas, svarbiausioji prielaida.

Pagrindinė stiliaus kultūros sąvoka yra geras stilius. Pats terminas bei sąvoka atėjo iš tradicinės retorikos bei senųjų norminamųjų stilistikų. Dabar ši sąvoka, kaip ir visais laikais, aktuali mokyklai, redagavimo praktikai, apskritai kalbos ugdymui, kalbos tvarkybai.

Kalbos priemonės yra visi tekste pavartoti kalbos vienetai: žodžiai, sakiniai, gramatinės formos. Stiliaus elementai yra tik tos tekste pavartotos kalbos priemonės, kurias lemia bendravimo aplinkybės ir kurios savo ruožtu rodo stilių. Neutralieji kalbos vienetai irgi yra reikšmingi, jie sudaro stiliaus foną. Svarbi jų sąveika su teksto stiliaus elementais.

Kalbėjimo akto funkcijų esama įvairių. Paprastai skiriamos dvi pagrindinės: informacijos (dalykinio pranešimo) ir poveikio. (Šalia jų dar būna išskiriama paprasto bendravimo funkcija, būdinga buitiniams pašnekesiams.) Informacijos funkcija vyrauja arba esti vienintelė vadinamuosiuose dalykiniuose tekstuose: moksliniuose, administraciniuose, informaciniuose žiniasklaidos žanruose.

LITERATŪRA
1. Kalbos praktikos patarimai. – V., 1985;

2. L. Gedvilas, L. Kadžytė, K. Kuzavinis. Lietuvių kalbos vadovėlis. – V.,1982;

3. J. Pikčilingis. Lietuvių kalbos stilistika I. – V., 1971;

4. M.Gustaitis. Stilistika.

5. B.Dobrovolskis, P.Kniūkšta, A.Kučinskaitė, A.Paulauskienė, A.Ryklienė, B.Stundžia, D.Tarvydaitė, Lietuvių kalbos žinynas, Kaunas, Šviesa, 2000.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 471 patvirtinta lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje 2000-2006 metų programa.

7. Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius. Mintis. 1971.p.4-5, 32-33, 55, 82-83

8. Šūmakarienė Laima. Tobulinkime lietuvių kalbos mokėjimo įgūdžius. A.Varno PĮ. Vilnius.2001. p.25-27.

9. Rasimavičius Antanas. Vartosenos klaidų žodynėlis.Vilnius. 1999. p.78-89.

10. Župerka Kazimieras. Lietuvių kalba. Stilistika. 12k. Kaunas. Šviesa.2001. p.11-17

Rašykite komentarą

-->