Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Linksnių vartojimo klaidos

Autorius: Virginija

Didelė mūsų kalbos „realybė” bei „kasdienybė” yra įvairios stiliaus klaidos ir trukumai. Jų negalima nutylėti. Pirma norom nenorom tenka, anot B. Sruogos, suversti šlamštą į pūdymą ir išvalyti vietą būsimajai statybai, atseit, nudirbti ta juodąjį darbą. Kad išmoktumėme geros kalbos manierų, tenka pasikliauti stilistais.

Stilistika stengiasi parodyti skirtumą tarp to, kas ne taip tinka ir kas labiau tinka. Užtat jei knygoje kas taisoma, tai tuos taisymus dažniausiai reikia žiūrėti ne kaip į visišką vieno kalbos reiškinio paneigimą ir kito absoliutinimą, o kaip į labiau tinkančio tam atvejui varianto pasiūlymą. Juk stilistui turi rūpėti ir tie „vos vos” bruoželiai. Tvirtai pasakyti, kad štai šie grūdai, ten pelai, ne visuomet lengva, o kartais itin sunku.

Kas yra geras stilius. Stiliaus reikalavimai sutinkami įvairiose kalbos vartojimo srityse.

Negana kalbėti taisyklingai — turime kalbėti stilingai. Jei to nepaisoma, sutrikdoma viena ar kita kalbos funkcija: paprastos komunikacijos, informavimo, emocinio poveikio, kas ypač reikalinga bendravime įmonėse.

Lengva pasakyti: turime kalbėti stilingai. O vis dėlto kaip? Šis kaip — labai sunki, sudėtinga ir prieštaringa problema.

Jau antikoje buvo bandoma rasti tas ypatybes bei tuos reikalavimus, kurių laikantis, kalba bus gera. Vienur, pavyzdžiui, anoniminėje retorikoje, vadinamoje „Retorika Herenijui”, minimos trys kalbos ypatybės: gražumas, sklandumas ir įspūdingumas; kiti autoriai, pavyzdžiui, Teofrastas, tų ypatybių skyrė keturias: grynumą, aiškumą, atitikimą, puošnumą.

Aiškinama, jog prastai rašo tas, kas rašo: 1) neaiškiai, 2) pedantiškai (perdaug mokykliškai ir pan., 3) dirbtinai (kai mėgdžioja didelius rašytojus, bet neįgudusią ranka, arba kai rodo savo mokslingumą, kurio maža teturi) , 4) pompastiškai arba pūstai (kai, kalbant apie menkus daiktus, vartojamos iškilmingos frazės), 5) perdaug prastai (kai vartojami šnekamosios kalbos žodžiai, patarlės. . ., tiktai norint „palinksminti pokštus mėgstantį žioplį”), 6) perdaug ištęstai ir 7) perdaug trumpai. Ir priešingai, geras stilius turi būti: 1) aiškus, 2) nešiurkštus, 3) be jokios prievartos, 4) natūralus, 5) kilnus, 6) apstus ir 7) rišlus. Ir svarbiausia, geras stilius – tai kalba be klaidų.

1. BENDRINĖ KALBA IR KALBOS KLAIDOS

Bendrinė kalba — tautos viešojo gyvenimo (rašto, literatūros, valstybinių įstaigų, mokyklų, radijo, televizijos) kalba. Lietuvių bendrinė kalba — tai pavyzdinė, sunorminta lietuvių tautos kalba. Lietuvių bendrinės kalbos normos dar nėra pakankamai tvirtos ir pastovios, kol kas dar nėra visuomenės sluoksnio, kuriam bendrinė kalba būtų gimtoji tarmė.

Yra dvi bendrinės kalbos formos: rašomoji ir šnekamoji. Vyrauja rašomoji bendrinės kalbos forma, turinti vadinamuosius funkcinius stilius (mokslinį, kanceliarini, meninį, publicistinį). Rašomoji bendrinė kalba, kuriama viešumai, yra normiškesnė, labiau išdailinta ir konservatyvesnė už šnekamąją kalbą. Šnekamoji bendrinė kalba — tai kalbos atmaina, vartojama ir viešajame, ir privačiame gyvenime. Daugelyje kraštų šnekamoji bendrinė kalba yra inteligentų tarmė. Lietuvoje šnekamoji bendrinė kalba dar nėra pakankamai išsirutuliojusi: privačioje aplinkoje daug kur šnekama tarmiškai, o miestuose vartojama pusiau tarminė kalba, kuria šneka iš kaimo kilę inteligentai ir sumiestėję kaimo žmonės.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

Rašykite komentarą

-->