Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Linksnių vartojimas

Autorius: Virginija

Linksnių vartojimas yra linksnių sakymas žodžių junginyje bei sakinyje ir suteikimas jiems tam tikros reikšmės. Vadinasi, linksnių vartojimas yra ne tiek morfologijos, kiek sintaksės dalykas. Sintaksė tiria, ar, pavyzdžiui, sakinyje vietininkas pavartotas sava reikšme, o morfologijai svarbu pati vietininko forma.
Vardininkas
Vardininkas yra svarbiausias lietuvių kalbos linksnis. Jis dedamas į žodynus, įvardija kalbamąjį dalyką.

Kalboje vardininkas dažniausias, tačiau reikšmių turi nedaug.

Vardininkas paprastai reiškia sakinio veikėją – jeigu tai asmuo, o plačiau imant, subjektą – tai, apie ką sakinyje kalbama:

Pvz.: Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo. Pagaliau sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai ir traukinys, iš lėto trinksėdamas, sustojo.

Vardininkas neretai reiškia būvį, pasako, kas per daiktas arba koks tai daiktas:

Pvz.: Nemunas yra didžiausia Lietuvos upė. Varna – paukštis.

Būdvardiškųjų žodžių būvio vardininkas nekeistinas nagininku:

Pvz.: Nesakytina buvo linksmais, likom antrais.
Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi:

Vardininkas netinka, kur reikia dalies kilmininko – paprastai su veiksmažodžiais būti, pasitaikyti, atsirasti, įvykti, kilti, daugėti, mažėti, atvykti, ateiti, atvažiuoti. Vartotina Miške yra vilkų (ne vilkai, nes ne visi pasaulio vilkai tame miške yra).

Suabejoję ar reikia vardininko, ar dalies kilmininko, vardininką mintyse keiskime kilmininku. Jeigu jis atrodo tinkamas – jį ir vartokime.

Vardininkas nevartotinas vietoj šauksmininko kreipiniui reikšti. Kreipinio vardininkų ypač pagausėjo sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį, nes ji šauksmininko nėra išlaikiusi. Dažniausiai suklystama kreipiantis į asmenis.

Pvz.: Rimai ( ne Rimas), palauk!

Kaip prie kreipinio yra priedėlis, jam irgi reikėtų parinkti šauksmininko formą. Pagal sovietmečio draugas vedėjau, draugas ministre… dar yra toleruojama ponas ministre, ponas vedėjau…, vet būtų geriau pereiti prie pone ministre, pone vedėjau… Tai labiau atitinka lietuvių kalbos sistemą. Ir kitais atvejais priedėlius deriname prie šauksmininko: sakome parlamentare Juozaiti, deputate Petraiti, nes parlamentaras Juozaiti, deputatas Petraiti skamba neįprastai, nemandagiai.

Kalboje kartais vardininkas ir šauksmininkas suartėja. Reiškiant apibendrintą kreipinį, daiktavardį žmogus galima pavartoti dvejopai: ir Atspėk žmogus, ir Atspėk, žmogau. Vardininkų pasitaiko ir kreipiantis lyg netiesiogiai, atsargiai: Gal jonai man padėsi? Dar minėtinas vardininkas, kai mokyklose, kitose įstaigose asmenys šaukiami pagal sąrašus, ir tokį vardininką atsiliepiantysis suvokia kaip šauksmininką: Adomaitis! Balsys! Butkutė! Vis dėlto sakiniuose tokiu atveju reikėtų šauksmininko: Adomaiti ir Butkute – prašom prie lentos!

Tam tikri vardininkai, paprastai sutapę su įvardžiais, kelintiniais skaitvardžiais, reiškia laiką: laiko trukmę arba pasikartojančius laiko tarpus. Toks laiko vardininkas būdingas daugeliui tarmių, tautosakai, tačiau oficialiuose bendrinės kalbos stiliuose jo vietoj vis dažniau vartojamas galininkas, taigi dabar čia yra dvejopa raiška:

Pvz.: Trečia diena daržus ravim. Dėdė antras mėnuo serga.

Tokią laiko vardininko vardininko vartoseną remia ir grožinės literatūros klasika:

Pvz.: Jau kokie metai Juozo niekas nematė miestelyje.

Su kiekiniais skaitvardžiais ir kai kuriais įvardžiais vardininkas gali nusakyti ir vietą, bet čia paprastai taip pat yra kitokios raiškos:

Pvz.: Stovėjau keli žingsniai nuo lango.

Pasakymais, sudarytais iš įvardžio kas ir vardininko, nurodoma ne tiek vieta, kiek tam tikru dažnumu pasikartojantis daiktas, reiškinys, asmuo:

Pvz.: Kas namai – savi dūmai. Kas žingsnis krūptelėdavau.

Šiaip galininkiniai veiksmažodžiai valdo objekto galininką, bet iš jų padaryti neveikiamieji dalyviai paprastai eina su vardininku:

Pvz.: Šalia kelio vieškelio ugnelė kūrenta.

Kai veiksmažodis valdo ne galininką, o koki kitą linksnį, šis linksnis su neveikiamaisiais dalyviais išlieka nepakitęs – nevirsta vardininku.

Pvz.: Jis atstovavo mūsų šaliai.

Yra vadinamasis vardo vardininkas, kuriuo dažniausiai reiškiami literatūros, dailės, muzikos ir kitų sričių meno kūrinių pavadinimai.

Pvz.: Ar esi matęs filmą „Laiptai į dangų“?

Svyruojama nusakant į kabutes imamus simbolinius įstaigų, įmonių ir kitokių objektų vardus. Tokie oficialūs pavadinimai dabar paprastai registruojami parinkus vardininko formą.

Pvz.: AB „Sparta“.
Kilmininkas
Kilmininkas yra dažnas, svarbus, jo reikšmės gana įvairios. Jis neretai turi aiškų ryšį su kitais dviem svarbiausiais linksniais – vardininku ir galininku.

Su papildymo reikalaujančiais veiksmažodžiais bijoti, laukti ,reikėti, stigti ir pan. kilmininkas rodo, į ką krypsta veiksmas, t.y. reiškia objektą ir eina papildiniu:

Pvz.: Bijai vilko – neik į mišką. Žmonėms reikia ramybės.

Tačiau veiksmažodis prieiti , vartojamas priartėjimo reikšme, kilmininko nevaldo, todėl griežtai taisytini spaudoje dažni pasakymai prieiti išvados, prieiti prie tos pačios arba nuomonės.

Pasiekti paprastai reikalauja galininko, ne kilmininko:

Pvz.: Jaunuolis pasiekė tikslą (ne tikslo).

Su pasiekti tinka tik dalies kilmininkas:

Pvz.: Pasiekėme laimėjimų.

Tam tikri veiksmažodžiai duoti, imti ,pirkti tarsi valdo du linksnius, turinčius skirtingą reikšmę.

Pvz.: Duok pinigų (dalį) ir Duok pinigus (visus). Pirksiu sūrio (dalį arba nesvarbu kiek) ir Pirksiu sūrį (visą).

Abstrakčiųjų daiktavardžių reikšmė šiuo atveju gali būti panaši: maždaug tą patį reiškia: Pvz.: Turėk gėdos ir Turėk gėdą

Tačiau dažniausiai abstrakčiųjų daiktavardžių dalies kilmininkas netinka.

Pvz.: Sakytina Reiškiame užuojautą (ne užuojautos, nes būtų nelogiška, bet nemandagu). Turėjo didelę, milžinišką, lemiamą reikšmę (ne didelės, milžiniškos, lemiamos reikšmės, nes kai yra didžiausią ypatybės kiekį nurodantys pažyminiai, akcentuoti ypatybės dalį būtų nelogiška). Tačiau Turėjo daug, nemaža; čia daug, nemaža reikalauja kilmininko.

Kai galininkinis veiksmažodis gauna neiginį ne-, valdymas keičiasi ir reikia vadinamojo neiginio kilmininko:

Pvz.: Perku knygą – Neperku knygos. Kvietė ir mane, ir jus – Nekvietė nei manęs, nei jūsų.

Slinkties veiksmažodžiai eiti, bėgti, važiuoti, vykti… ir siekimo reikšmės veiksmažodžiai rinktis, siųsti… reikalauja vadinamojo tikslo kilmininko, kuris paprastai vartojamas su bendratimi:

Pvz.: Eisim pietų valgyti. Tėvas išvažiavo šiaudų vežti.
Kartais šie tikslo kilmininkai įmanomi be bendraties:

Pvz.: Eisiu pietų. Tėvas išvažiavo šiaudų.
Naudininkas
Naudininkas nėra dažnas linksnis, jo reikšmių nelabai daug.

Su veiksmažodžiais kenkti, pavydėti, skirti, duoti ir pan. jis rodo, į ką krypsta veiksmas, taigi reiškia objektą ir eina papildiniu:

Pvz.: Rūkymas kenkia sveikatai. Duok šuniui ėsti.

Tačiau su veiksmažodžiu atitikti reikia ne naudininko, o galininko. Turi būti nuorašas atitinka originalą.

Naudininkai netinka su būdvardžiais godus, šykštus, panašus. Turi būti godus turto, šykštus žodžių, panašus į žvaigždę.

Naudininku beasmeniuose sakiniuose reiškiamas veikėjas:

Pvz.: Mums čia gera.

Tačiau nelabai tinka veikėjo naudininkai su neigiama bendratimi:

Pvz.: Geriau Jis bausmės neišvengs negu Jam bausmės neišvengti.

Naudininkas gali reikšti ir laiką, bet tik kai yra ryškus paskirties atspalvis:

Pvz.: Paleisk šunį nakčiai.

Tačiau kai paskirties atspalvio nėra, laiko naudininkas netinka:

Pvz.: Šiandien, dabar yra sunkumų.
Galininkas
Galininkas kalboje dažnas, bet reikšmių turi nedaug.

Galininko reikalauja daugybė veiksmažodžių. Išgirdus dirba, perka, ima, turi, myli, rašo, mato – tuoj kyla klausimas ką? Toks galininkas dažniausiai reiškia objektą ir eina papildiniu:

Pvz.: Davei arklį, duok ir balną.

Vis dėlto su kai kuriais veiksmažodžiais galininkas vartojamas be reikalo – paprastai kitų kalbų pavyzdžiu. Atstovauti ne ką, o kam:

Pvz.: Kas atstovaus Lietuvai?

Galininkas kartais stumia kitus linksnius.

Galininkas netinka vietoj dalies kilmininko:

Pvz.: Mokiniai daro klaidų. Pirmūnė gavo dovanų.

Galininkas nevartotinas po gavusio neiginį galininkinio veiksmažodžio – čia būtinas neiginio kilmininkas:

Pvz.: Nelaužykite medelių. Nerašyk čia nosinės.

Klaida vartoti galininką su bendratimi vietoj tikslo kilmininko, einančio su bendratimi. Su slinkties ir siekimo veiksmažodžiais sakytina:

Pvz.: Jie atvyko prezidento pasveikinti. Kaimynas atėjo kirvio pasiskolinti.

Galininkas su bendratimi netinka ir paskirčiai reikšti – reikia paskirties naudininko su bendratimi:

Pvz.: Pasiimk krepšį pirkiniams sudėti. Katalogai skirti skaitytojams susipažinti su knygomis. Reikia specialių akinių akims apsaugoti.

Galininkas gali reikšti laiką:

Pvz.: Vasarą šilta. Naktį lijo.

Taip pat trukmę:

Pvz.: Tris valandas išbuvau. Visą dieną dirbom.

Įnagininkas
Įnagininkas nėra dažnas, bet turi daug reikšmių.

Su veiksmažodžiais didžiuotis, džiaugtis, girtis, grožėtis, skųstis, vadovautis ir pan. bei su vienu kitu būdvardžiu ( įdomus, garsus) jis reiškia objektą ir eina papildiniu:

Pvz.: Nesigirk tėvo turtais – pasigirk savo darbais. Vilnius garsus praeitimi.

Tačiau pripildymą reiškiančiais veiksmažodžiais, turinčiais priešdėlį pri- (pripildyti, prikimšti, prisotinti), įnagininkas nevartotinas:

Pvz.: Balionas pripildytas dujų.

Įnagininkas netinka ir su gausą reiškiančiais būdvardžiais turtingas, gausus:

Pvz.: Šalis turtinga miškų. Šalyje daug miškų. Šalis miškinga.

Įnagininkas dažnai reiškia priemonę:

Pvz.: Rašau pieštuku. Atvažiavome traukiniu.

Įnagininkas nereiškia veikėjo – reikia kilmininko:

Pvz.: Šalis užimta priešo pajėgų. Čia dūlėjimo paveiktas sluoksnis.

Daiktavardžių įnagininkai gali reikšti virsmą, tapsmą kuo nors:

Pvz.: Jis tapo, pasidarė mokslininku.

Taip pat nenuolatinį būvį:

Pvz.: Senukas tada buvo sargu.

Tačiau nuolatiniam būviui nusakyti reikia vardininko, ne įnagininko:

Pvz.: Šekspyras buvo anglas. Visi mes esame vieno būrelio nariai.

Būvio neturėtų reikšti būdvardiškųjų žodžių (būdvardžių, dalyvių, būdvardiškųjų įvardžių ir skaitvardžių) įnagininkai, nes jie nusiklausyti iš slavų kalbų. Čia reikia būdvardiškojo žodžio linksnį derinti su sakinio veiksnio arba papildinio linksniu. Jeigu sakinio veiksmažodis yra tarinio jungtis būti, tapti ir pan., būdvardiškasis žodis eina vardine tarinio dalimi, o jeigu veiksmažodis savarankiškas, tai susidaro vadinamieji d v e j y b i n i a i l i n k s n i a i: dvejybinis vardininkas, dvejybinis naudininkas, dvejybinis kilmininkas, dvejybinis galininkas.

Išsaugoti suderintą dvejybinio linksnio antrąjį (būdvardiškajį) dėmesį, nekeisti jo įnagininku- labai svarbu. Dvejybiniai linksniai yra lietuvių kalbos sintaksės pamatas, paveldėtas iš žilos senatvės.

Tačiau su veiksmažodžiais laikyti, vadinti, pripažinti, paskelbti, paskirti įnagininkas tinka:

Pvz.: Jį laikė protingu, vadino kvailiu, pripažino nekaltu, paskelbė dingusiu, paskyrė atsakingu.

nagininkas su būtinuoju pažyminiu gali reikšti požymį:

Pvz.: Stovėjo trobelė šiaudiniu stogu. Mūsų šuo trumpomis kojomis.

nagininkas reiškia įvairias aplinkybes:

Vietos: Pvz.: Ėjau gatve. Pamiškėmis žydi ievos.

Laiko: Pvz.: Tais metais buvo sausra. Darbymečiu ir akmuo kruta.

Būdo: Pvz.: Trys žvejų mergaitės sukasi ratu. Romanas išleistas trim tomais.

Priežasties: Pvz.: Žmonės tada badu mirė.

Vietininkas
Vietininkas palyginti retas, bet jį vartojant klystama dažniausiai.

Lietuvių kalbos vietininkas normines reikšmes turi tik dvi:

Vietos: Pvz.: Mokykloje, knygoje, lauke, upėje, kosmose, lovoje.

Laiko: Pvz.: Praeityje, ateityje, vaikystėje, senovėje, XX amžiuje.

Kitomis reikšmėmis vietininkas paprastai netinka – yra nusižiūrėtas iš rusų kalbos vadinamojo „prielinksninio linksnio“.

Tačiau ir vietos bei laiko reikšme tam tikri vietininkai nevartotini.

Netinka lyg ir vietos reikšmės abstraktai tame tarpe, tame skaičiuje, kame arba tame (reikalas, problema…). Turi būti:

Pvz.: Puikiai įvertinti aštuoni mokiniai, tarp jų du vidutiniokai. Remontui išleista 1200 litų, iš jų 400 litų dažams.

Lietuvių kalbai nebūdingas asmens vidaus vietininkas:

Pvz.: Žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.

Reiškiant laiką ypač netinka vartoti rusų kalbos pavyzdžiu prielinksniu paverstą laike, polinksniais paverstus laikotarpyje, bėgyje:

Pvz.: Per pamoką rašėme diktantą. Viskas bus padaryta per savaite.

Laiko reikšme nevartotini verstiniai posakiai pirmoje eilėje:

Pvz.: Pirmiausiai svarstysime svarbiausią klausimą, paskiausiai – einamuosius reikalus.

Laikui reikšti netinka veiksmažodžių abstraktų vietininkai:

Pvz.: Atliekant darbus trūko kontrolės. Filmuojant svarbu apšvietimas.

Vietininkais nereikštinas būvis:

Pvz.: Patalpos blogos, apleistos. Patalpų būklė bloga.

Vietininkais nereikštinas veiksmo atlikimo būdas:

Pvz.: Knygą perskaičiau angliškai. Knygą skaičiau anglų kalba.

Vietininkais nereikština priežastis. Čia netinka verstiniai abstraktūs vietininkai išvadoje, pasėkoje, pasekmėje, rezultate, įtakoje, poveikyje:

Pvz.: Moksleivis neatidus, todėl daro daug klaidų. Dėl minėjimo pamokos nebus.

Lietuvių kalbos vietininkai negali reikšti objekto ir eiti papildiniu:

Pvz.: Jis nusimano apie matematika, muziką. Kuo jis kaltas?

Tam tikrais atvejais vietoj vietininko vartotinas požymio kilmininkas:

Pvz.: Ji pagerino savo plaukimo rezultatą. Mokyklos dalijosi būrelių darbo patirtimi.

Naudota literatūra:

Jonas Šukys „Lietuvių kalba 11 klasei“

Jonas Šukys „Kalbos kultūra visiems“

Rašykite komentarą

-->