Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Linksnių vartojimas

Autorius: Virginija

Linksnių vartojimas yra linksnių sakymas žodžių junginyje bei sakinyje ir suteikimas jiems tam tikros reikšmės. Vadinasi, linksnių vartojimas yra ne tiek morfologijos, kiek sintaksės dalykas. Sintaksė tiria, ar, pavyzdžiui, sakinyje vietininkas pavartotas sava reikšme, o morfologijai svarbu pati vietininko forma.
Vardininkas
Vardininkas yra svarbiausias lietuvių kalbos linksnis. Jis dedamas į žodynus, įvardija kalbamąjį dalyką.

Kalboje vardininkas dažniausias, tačiau reikšmių turi nedaug.

Vardininkas paprastai reiškia sakinio veikėją – jeigu tai asmuo, o plačiau imant, subjektą – tai, apie ką sakinyje kalbama:

Pvz.: Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo. Pagaliau sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai ir traukinys, iš lėto trinksėdamas, sustojo.

Vardininkas neretai reiškia būvį, pasako, kas per daiktas arba koks tai daiktas:

Pvz.: Nemunas yra didžiausia Lietuvos upė. Varna – paukštis.

Būdvardiškųjų žodžių būvio vardininkas nekeistinas nagininku:

Pvz.: Nesakytina buvo linksmais, likom antrais.
Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi:

Vardininkas netinka, kur reikia dalies kilmininko – paprastai su veiksmažodžiais būti, pasitaikyti, atsirasti, įvykti, kilti, daugėti, mažėti, atvykti, ateiti, atvažiuoti. Vartotina Miške yra vilkų (ne vilkai, nes ne visi pasaulio vilkai tame miške yra).

Suabejoję ar reikia vardininko, ar dalies kilmininko, vardininką mintyse keiskime kilmininku. Jeigu jis atrodo tinkamas – jį ir vartokime.

Vardininkas nevartotinas vietoj šauksmininko kreipiniui reikšti. Kreipinio vardininkų ypač pagausėjo sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį, nes ji šauksmininko nėra išlaikiusi. Dažniausiai suklystama kreipiantis į asmenis.

Pvz.: Rimai ( ne Rimas), palauk!

Kaip prie kreipinio yra priedėlis, jam irgi reikėtų parinkti šauksmininko formą. Pagal sovietmečio draugas vedėjau, draugas ministre… dar yra toleruojama ponas ministre, ponas vedėjau…, vet būtų geriau pereiti prie pone ministre, pone vedėjau… Tai labiau atitinka lietuvių kalbos sistemą. Ir kitais atvejais priedėlius deriname prie šauksmininko: sakome parlamentare Juozaiti, deputate Petraiti, nes parlamentaras Juozaiti, deputatas Petraiti skamba neįprastai, nemandagiai.

Kalboje kartais vardininkas ir šauksmininkas suartėja. Reiškiant apibendrintą kreipinį, daiktavardį žmogus galima pavartoti dvejopai: ir Atspėk žmogus, ir Atspėk, žmogau. Vardininkų pasitaiko ir kreipiantis lyg netiesiogiai, atsargiai: Gal jonai man padėsi? Dar minėtinas vardininkas, kai mokyklose, kitose įstaigose asmenys šaukiami pagal sąrašus, ir tokį vardininką atsiliepiantysis suvokia kaip šauksmininką: Adomaitis! Balsys! Butkutė! Vis dėlto sakiniuose tokiu atveju reikėtų šauksmininko: Adomaiti ir Butkute – prašom prie lentos!

Tam tikri vardininkai, paprastai sutapę su įvardžiais, kelintiniais skaitvardžiais, reiškia laiką: laiko trukmę arba pasikartojančius laiko tarpus. Toks laiko vardininkas būdingas daugeliui tarmių, tautosakai, tačiau oficialiuose bendrinės kalbos stiliuose jo vietoj vis dažniau vartojamas galininkas, taigi dabar čia yra dvejopa raiška:

Pvz.: Trečia diena daržus ravim. Dėdė antras mėnuo serga.

Tokią laiko vardininko vardininko vartoseną remia ir grožinės literatūros klasika:

Pvz.: Jau kokie metai Juozo niekas nematė miestelyje.

Su kiekiniais skaitvardžiais ir kai kuriais įvardžiais vardininkas gali nusakyti ir vietą, bet čia paprastai taip pat yra kitokios raiškos:

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->