Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir tendencijos

Autorius: Ignas

Kaip teigė Jakutis, Petraškevičius, Stepanavičius ir kiti (1999), kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.

Dar palyginti neseniai užsienio prekyba buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera.

Projekto tikslas – išsiaiškinti, kokia yra Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir kokios gi buvo jos kitimo tendencijos.

Projekto objektas – Lietuvos užsienio prekyba.

Projekto metodai – mokslinės ir ekonominės literatūros analizė, palyginimo, apibendrinimo metodai.

1. UŽSIENIO PREKYBOS SAMPRATA BEI JOS TEIKIAMA NAUDA
Įvade minėjome mūsų projekto tikslą. Taigi, atsižvelgiant į tai, visų pirma pabandysime išsiaiškinti, kas yra užsienio prekyba, jos būtinumą, kokie garsūs mokslininkai apie ją kalbėjo bei kokią naudą teikia toji užsienio prekyba.

Martinkus, Žilinskas (2001) teigė, kad plėtojantis ekonomikai ir ekonominiams santykiams tarp valstybių, atsirado ir užsienio, arba tarptautinė, prekyba. Didžiulę įtaką čia turėjo tarptautinis darbo pasidalijimas, gamybos specializacija, politinės, ekonominės ir kitos prielaidos.

Jakutis, Petraškevičius, Stepanavičius ir kiti (1999) tvirtino, kad tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos: gamybos sąlygų skirtingumas; skirtingi visuomeninio darbo našumo lygiai; skonių, polinkių, prioritetų įvairovė.

Pasak Martinkaus, Žilinsko (2001), daugiau nei prieš du šimtus metų Adamas Smitas padarė išvadą, kad tarptautiniai prekių mainai yra visų šalių didesnio turto šaltinis. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir geriau panaudoti kiekvienos šalies ekonominius išteklius.

Jau XIX a. Pradžioje Davidas Rikardas išplėtė tarptautinės prekybos teoriją. Jis įrodė, kad lemiamas veiksnys – ne našumas gaminant kiekvieną prekę, o kainos santykiai šalyse prieš prasidedant prekybai. Šalis, mažiau naši už kitą plataus diapazono prekių gamyboje, vis dėlto gali gauti neblogą pelną iš specializacijos ir tarptautinių prekių mainų. Daugeliui ši išvada gali pasirodyti prieštaraujanti sveikam protui. Juk, be abejo, darbo našumas turi būti itin didelis, kad galėtum sėkmingai eksportuoti savo prekes. Ne, sako D. Rikardas, ne, sako ir tikrovė. Kad tarptautinė prekyba būtų pelninga tereikia, kad našumas vienoje gamybos šakoje būtų santykinai didesnis negu kitoje.
Užsienio prekyba – tai pasikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių.
Tačiau buvo ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, Hinkelman (2003) teigė, kad užsienio prekyba – tai prekyba tarp skirtingų šalių individų ar juridinių asmenų.

Martinkus, Žilinskas (2001) teigė, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarptautinė prakyba suklestėjo kaip niekad anksčiau. Tarptautiniai prekių mainai pasauliniu mastu 1960 m. sudarė 8 proc. Visos pridėtosios vertės. Po 30 metų šis skaičius išaugo dvigubai – iki 16 proc. Šiam pokyčiui didžiausią įtaką turėjo Vakarų šalių rinkos ekonomika. Tarptautiniai prekių mainai buvo skatinami griaunant muitų barjerus ir kitas prekybos kliūtis. Padidėjusi specializacija dar labiau skatino prekybą tarp valstybių.

Taigi dabar pabandysime išsiaiškinti užsienio prekybos būtinumą. Martinkus, Žilinskas (2001) tvirtino, kad užsienio prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygomis. Valstybinis ekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygį įmonėse. Šiandieną be tarptautinės prekybos plėtros neįmanoma pasaulinė ekonomikos raida. Nebus tarptautinės prekybos – sužlugs visų valstybių ekonomikos pagrindai.

Tarptautinė prekyba daro tiesioginę įtaką šalies vidiniai rinkai: aktyvėja konkurencija, nes atsiranda pajėgus konkurentas iš užsienio. Taigi užsienio prekyba pertvarko natūralią vidaus rinkoje veikiančią monopoliją į natūralią oligopoliją. Padidėjusi konkurencija skatina mažinti gamybos kaštus bei kainą, o tai naudinga šalies vartotojams. Be to, gali atsirasti ir kitokių naudingumų, jeigu vietiniai gamintojai būtų priversti konkuruoti ne kainomis, o prekės kokybe, dizainu ir pan. Pavyzdžiui, JAV automobilių pramonė veikiama užsienio konkurencijos buvo priversta gaminti aukštesnės kokybės automobilius.

Užsienio prekyba šalies gyventojams sudaro sąlygas nusipirkti kitose šalyse pagamintų retų gaminių, vaisių ir pan. Pavyzdžiui, Lietuvoje neauga citrusiniai vaisiai, kuriuos įsivežame iš kitų valstybių. Kartais, esant mažam poreikiui, kai kurių prekių neapsimoka gaminti, o ekonomiškai tikslingiau atsivežti iš svetur. Taigi tarptautinė prekyba leidžia šalims gauti tam tikrų prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti (lyginamasis pranašumas), arba sudaro sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo šalies tiekėjų, pavyzdžiui, mažai žaliavų.

Panaikinus muito barjerus tarp Europos Sąjungos šalių, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo prekes bet kurioje šalyje, priklausančioje Europos Sąjungai. Tai leidžia padidinti gamybos apimtis, mažina gamybos kaštus ir sudaro sąlygas pardavinėti prekes mažesnėmis kainomis. Tarptautinė prekyba skatina koncentruotai gaminti tokias prekes, kurios turi absoliutų pranašumą, o prekės, neturinčios absoliutaus gamybos pranašumo, perduoti kitoms valstybėms. Pavyzdžiui, Lietuva turi didelę patirtį gaminti lininius gaminius ir gali turėti pranašumą, tuo tarpu šilko gamybą (neturi žaliavų) – perduoti kitoms šalims. Taigi kiekviena šalis specializuojasi gaminti ir tiekti tokį produktą, kurio gamyboje turi absoliutų pranašumą. Tačiau kartais specializaciją lemia ir lyginamasis pranašumas. Pasak Kvainauskaitės (2003), remiantis palyginamojo pranašumo dėsniu, šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais negu kitos šalys. O pasak Martinkaus, Žilinsko (2001), jį galima apibūdinti taip, šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu ji gali prekę gaminti santykinai pigiau, t. y. mažesniais alternatyviaisiais kaštais, negu jos prekybinis partneris. Tokiu atveju tikslinga kiekvienoje šalyje apskaičiuoti gaminio gamybos alternatyviuosius kaštus. Abiejų lyginamojo pranašumo apibūdinimų esmė vienoda, tik jie išreikšti kitokiais žodžiais.

Aptarus užsienio prekybos būtinumą, reikėtų išsiaiškinti, kokią naudą ji duoda. Martinkus, Žilinskas (2001) teigė, kad abi prekybos šalys turi naudos, jeigu jos specializuojasi gaminti tas prekes, kurių gamyboje turi lyginamąjį (santykinį) pranašumą ir prekiauja viena su kita tomis prekėmis bet kuriame kainų santykių intervale. Skiriami keturi svarbiausi užsienio prekybos naudos šaltiniai:

1) padidėjusi konkurencija; 2) pagamintų prekių gausumas bei įvairovė; 3) masto ekonomija; 4) lyginamasis (santykinis) pranašumas.

Dabar, prasidėjus tarptautinei prakybai šalys specializuojasi tam tikrų prekių gamyboje, didindamos šių prekių gamybos apimtis. Jeigu atsiranda masto ekonomija, tai didėjant gamybos apimčiai, mažėja gamybos kaštai (savikaina).

Tačiau ne visada tarptautinė prekyba teikia ekonominę naudą atskiroms šalies socialinėms grupėms. Pavyzdžiui, užsienio prekybai padidinus kviečių kainą, kviečių augintojai laimi, o vartotojai patiria nuostolių. Užsienio prekyba gali turėti įtakos gyventojų užimtumui, t. y. nedarbui, nors tai iš dalies reguliuoja šalies vyriausybė.

Tarptautinės prekybos efektyvumas daugeliu atvejų priklauso nuo jos rinkos tyrimo rezultatų, todėl pirmiausia reikėtų susipažinti su tarptautinėmis prekybos taisyklėmis ir normomis, pasirinkti pelningą rinką, susirinkti duomenis apie konkretaus regiono produkcijos pasiūlą ir paklausą, išsiaiškinti gamintojus ir jų gamybos ypatumus, finansinę būklę ir pan.

Tarptautinė rinka kasmet plečiasi ir keičiasi. Todėl reikia analizuoti informaciją, žinoti, kas vyksta rinkos teritorijoje, išsiaiškinti pasiūlą ir paklausą, sugebėti išsirinkti patogiausią rinkos sektorių, kritiškai įvertinti savo galimybes, būti pasiruošusiems visiems užsienio valstybių politikos ir ekonomikos netikėtumams, sugebėti įvertinti savo prekybos partnerius, konkurentus ir kt.

Pirmiausia – kokios informacijos reikia? Tikriausiai reikia strateginės informacijos apie tarptautinės prekybos plėtojimo tendencijas. Tai atlieka firmos specialiosios tarnybos. Iš pradžių jos sukuriamos tose rinkose, kur firma užima pirmaujančią padėtį, naujose rinkose ir arti konkurentų. Informaciją galima gauti iš įvairių šaltinių: pramonės ir prekybos rūmuose, tarptautinėse konferencijose, seminaruose, parodose, mugėse ir pan. Visa surinkta informacija saugoma kompiuteryje ir visada prieinama vartotojui.

Prekybos partnerių pasirinkimas visuomet susijęs su tam tikra rizika, nes galima tapti užsienio šalių aferistų auka. Apie partnerį galime spręsti tik išanalizavę ekonominį jo potencialą ir veiklos efektyvumą.

Lietuvoje informaciją apie užsienio firmas galima gauti informacijos paslaugas teikiančiose UAB „Informacijos verslo tarnyba“, „Ką kas gamina“, „Via Baltika“, „Elkom Kompass“, „Euroinfocentras“ ir kt.

Informacija apie konkurentus užsienyje kaupiama tokiais etapais: surenkami pirminiai apie firmas duomenys (adresai, telefonai, vadovai); finansiniai duomenys; duomenys apie konkurentų ryšius su kitomis firmomis; žinios apie konkurentų produkcijos pardavimą, pasiūlą ir paklausą tam tikruose regionuose; kaip produkciją vertina pirkėjai ir pardavėjai ir kt.

Dažnai susiduriama su didesne ar mažesne rizika, kuri gali būti politinė, komercinė, finansinė ir partnerio pasirinkimo.
P o l i t i n ė r i z i k a – tai rizikos rūšis, sąlygojama politinių sąlygų pasikeitimo; tai rizika – kai valstybės, su kuria ruošiamasi prekiauti, nestabili ekonominė politinė padėtis.
K o m e r c i n ė r i z i k a – tai rizika, susijusi su prekių išvežimu ir įvežimu, sandėliavimu ir pan.
F i n a n s i n ė r i z i k a – tai galimybė prarasti pinigus dėl įvairių finansinių nesklandumų.
P a r t n e r i o p a s i r i n k i m o r i z i k a – kai sudaromos atsitiktinės bendradarbiavimo sutartys ir pan.
Tarptautinėje prekyboje visiškai išvengti rizikos praktiškai neįmanoma, bet ją reikia sumažinti iki minimumo. Reikia laiku pasitraukti iš „neįkandamos“ rinkos ir persikelti į perspektyvesnes šalis, laikantis tokio pagrindinio principo: „tarptautinės prekybos tikslas – kuo didesnė prekybos apimtis ir kuo daugiau pelno“.

Išsiaiškinus, kas yra užsienio prekyba, kodėl ji yra būtina, kokia jos nauda, galime pereiti ir konkrečiai prie Lietuvos užsienio prekybos.

2. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS STRUKTŪRA
Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reguliuojama Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais bei įvairiomis dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos sutartys, ekonominio bendradarbiavimo sutartys). Pagrindinis užsienio prekybos reglamentavimo instrumentas yra Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas. Jame yra numatyti visi importo ir eksporto muitų taikymo atvejai.

Pirmiausia išsiaiškinkime, kokios prekės priskiriamos Lietuvos importui ir eksportui. Lietuvos užsienio prekybos apimtis apskaičiuojama, remiantis Jungtinių Tautų Statistikos tarnybos Bendrosios prekybos sistemos apibrėžimu. Importui priskiriami šie prekių srautai: prekių importas vidaus vartojimui, laikinasis prekių įvežimas perdirbti, perdirbtų prekių ir iš jų pagamintų kompensacinių produktų įvežimas (grąžinimas) vidaus vartojimui ir į muitinių sandėlius, prekių importas į muitinių sandėlius. Eksportui: lietuviškos kilmės prekių eksportas, laikinai įvežtų perdirbti prekių ir iš jų pagamintų kompensacinių produktų eksportas, laisvai cirkuliuojančių anksčiau importuotų prekių reeksportas ir prekių eksportas iš muitinės sandėlių.

Prekės, neįtrauktos į užsienio prekybos statistiką:

1. Piniginis auksas.

2. Apyvartoje esantys vertybiniai popieriai, banknotai ir monetos.

3. Laikinai išvežamos ar įvežamos prekės:

– prekės, skirtos nekomercinėms parodoms, mugėms ir panašiems renginiams;

– spaudos, radijo, televizijos, kinematografijos, mokslo, švietimo, kultūros, medicinos darbuotojų, sportininkų profesinė apranga;

– tara ir prekių pavyzdžiai;

– prekės, skirtos mokymo, mokslo ir kultūros reikmėms;

– keleivių asmeninio naudojimo daiktai;

– turizmo reklaminė medžiaga;

– gyvūnai, įvežami dresavimo, mokymo, veisimo, demonstravimo, keliavimo, tarnybos (policijos šunys, aklųjų vedliai), gelbėjimo, transporto ar medicinos tikslais;

– asmeninės ir komercinės transporto priemonės, įskaitant įprastinei jų įrangai priskiriamus reikmenis ir atsargines dalis, taip pat tepalus ir kurą, esančius įprastiniuose bakuose;

– mašinos, mechanizmai, prietaisai ir aparatūra, įvežama kontrolės, demonstravimo ir naudojimo tikslais;

– prekės, įvežamos (išvežamos) humanitarinės pagalbos tikslais.

4. Tranzitu gabenamos prekės.

5. Užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų diplomatinių atstovybių Lietuvoje, specializuotų Jungtinių Tautų įstaigų importuojamos prekės ir inventorius.

6. Lietuvoje įregistruotų ir su Lietuvos vėliava plaukiojančių laivų ne Lietuvos teritoriniuose vandenyse sugauta žvejybos produkcija.

7. Prekių pavyzdžiai, reklaminė medžiaga ir mažavertės dovanos.

8. Prekės, nemokamai tiekiamos vietoje brokuotų.

9. Keleivių asmeniniai daiktai.

10. Lietuvoje registruotiems laivams ir lėktuvams tiekiamos atsargos.

(Lietuvos statistikos departamentas, 2003).

3. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS VYSTYMOSI ASPEKTAI
Susipažinus su Lietuvos užsienio prekybos struktūra, tai yra, kokios prekės eksportuojamos ir kokios importuojamos, kokios prekės neįtrauktos į užsienio prekybos statistiką, galime pereiti prie Lietuvos užsienio prekybos istorijos. Pabandysime išsiaiškinti, kokie jos vystymosi aspektai.

Pagal Lietuvos regioninių tyrimų institutą. Lietuvos užsienio prekybos pradžia galima laikyti prekybos liberalizavimą, kuris prasidėjo 1993m., priėmus naują muitų tarifų įstatymą ir panaikinus kiekybinius eksporto apribojimus. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai tik kai kuriems vietiniams žaliavų produktams. Importui buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo (žr. 1. pav.).

1. paveikslas

Užsienio prekyba Lietuvoje 1993-2000m.
Nagrinėjant 1993-2000m. laikotarpį (žr. 1. pav.), matyti, jog didžiausios užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. laikotarpiu Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 proc. bendros užsienio apyvartos.

Vis intensyviau augančius Lietuvos užsienio prekybos rodiklius neplanuotai sustabdė 1998m. rugpjūčio mėn. įvykusi Rusijos krizė bei rublio devalvavimas. Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti, nes daugelio šalies eksportuotojų produkcija tuo metu buvo orientuota į Rytų rinkas. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS šalyse, buvo sustabdyti atsiskaitymai. Sutrikus įsipareigojimų vykdymui nemažai Lietuvos eksportuotojų bei importuotojų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kuri ne tik pablogino bendrus Lietuvos užsienio prekybos rodiklius (lyginant su 1998m., 1999m. užsienio prekybos apyvarta sumažėjo 18 proc.), bet ir sąlygojo gausų įmonių bankrotą, padidėjusį nedarbą šalyje.

Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad valstybė sustiprintų vidaus rinkos apsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998m. rugsėjo 17d. priimtas nutarimas “Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti”. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės).

2000m. Lietuvos užsienio prekyba vėl pagyvėjo ir beveik pasiekė 1997-1998m. lygį. Šį teigiamą pokytį sąlygojo Lietuvos gamintojų persiorientavimas į Vakarų šalių vartotojus. Iš dalies tokius jų veiksmus nulėmė būtinybė išgyventi žlugus Rusijos rinkoms. Kita vertus, įtakos turėjo ir šalies užsienio politika – vyko intensyvios derybos su Pasauline Prekybos Organizacija, Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės ES. Siekdama narystės šiose organizacijose, Lietuva pradėjo keisti tarifinių ir netarifinių prekybos barjerų taikymo tvarką ir tapo patrauklesnė užsienio partneriams.

Lyginant su 1996 ar 1997m., 2000m. pasikeitė pagrindinės šalys partnerės– pastaraisiais metais ja tapo ES. Šiuo metu tiek eksportas, tiek importas iš ES sudaro daugiau nei pusę Lietuvos užsienio prekybos. Vien tik prekyba su Vokietija sudaro apie trečdalį.

Lietuvos užsienio prekybos intensyvėjimą teigiamai paveikė ir laisvosios prekybos sutarčių su užsienio valstybėmis sudarymas.

Iki 2001m. Lietuva yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis su 28 šalimis. Jau baigtos derybos dėl jų sudarymo su Rumunija ir Bulgarija.

Pirmosios laisvosios prekybos sutartys buvo pasirašytos 1992-1993m. su kai kuriomis ELPA (Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) šalimis – Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija, Šveicarija. Politiškai svarbiausia buvo 1994m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995m. pradžioje. Ji vėliau buvo įtraukta į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998m. vasario mėn. Nuo šio laikotarpio užsienio prekybos politikoje, Lietuva stengiasi vadovautis ES ekonominiais ir politiniais orientyrais – laisvosios prekybos sutartys sudaromos tik su tomis trečiomis šalimis, kurios turi tokias sutartis su ES. Sudarant naujas laisvosios prekybos sutartis, atsižvelgiama į nuostatą dėl kompensacijos nereikalavimo Lietuvos narystės ES atveju.

Lietuvai siekiant narystės ES, šalyje įgyvendinama užsienio prekybos politika, kuriai būdingas prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gilinimas.

Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA (Centrinės Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) narių pasirašymą.

ES šiuo metu jau tapo didžiausia Lietuvos prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos eksporto ir importo. Sudėjus esamų ir būsimų ES narių dalis, prekyba su šiomis šalimis sudarytų 70 procentų Lietuvos užsienio prekybos bendros apyvartos.

Tačiau Lietuvos eksportą į ES šiuo metu labiausiai trikdo netarifiniai barjerai – kokybės standartai ir antidempingo mokesčiai. Jų taikymo grėsmė labai atbaido Lietuvos eksportuotojus. Prekybos apribojimai, atsirandantys dėl Lietuvoje gaminamų pramonės produktų sertifikatų nepripažinimo, tikriausiai bus panaikinti daugeliui gaminių, kai Lietuva susiderės dėl Protokolo dėl Europos atitikties įvertinimo.

ES yra iškėlusi antidempingo bylas keliems Lietuvos gamintojams ir jiems buvo pritaikyti antidempingo muitai. Šių priemonių neigiamas poveikis neapsiriboja vien neigiamu ekonominiu poveikiu eksportui ir gerovės kilimui. Tai galima vertinti ir kaip “pavyzdinį modelį” kuriuo Lietuvos institucijos vis dažniau grindžia prekybos su NVS šalimis apribojimus.
m. balandžio mėn. priėmus LR Muitų tarifų įstatymą, buvo nustatyti muitų tarifai įvežamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir išvežamoms iš jos prekėms bei kitoms vertybėms ir jų taikymo tvarka. Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, atsižvelgiant į Lietuvos ūkio interesus ir tarifų struktūrą, taikomi šie muitai:

specialieji – taikomi kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ar jų sąjungų veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Specialiojo muito dydis nustatomas kiekvienu atveju atskirai;

antidempinginiai – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją žemesne kaina, negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių kainos yra jų išvežimo ar įvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes bei vertybes gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams;

kompensaciniai – taikomi, kai išvežamos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekės, kurių gaminimui arba eksportui tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama subsidija, ir jeigu jas išvežant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio;

fiskaliniai (finansiniai) – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, siekiant padidinti valstybės biudžeto pajamas;

protekciniai (apsaugos) – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio firmų konkurencijos;

preferenciniai – taikomi, kai norima sumažinti muitą prekėms ir kitoms vertybėms, įvežamoms iš atskirų šalių;

išlyginamieji – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint išlyginti importinių ir savos gamybos prekių bei kitų vertybių kainas;

retorsiniai – taikomi, apmokestinant prekes ir kitas vertybes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms ir kitoms vertybėms;

statistiniai – taikomi Lietuvos Respublikos prekybos apyvartai apskaičiuoti.

1998m. birželio 23d. Lietuvoje buvo priimtas įstatymas dėl antidempingo, kurio paskirtis – sudaryti teisines sąlygas ginti Lietuvos gamintojus nuo prekių importo dempingo kainomis. Tokiu būdu atsirado teisinės prielaidos kontroliuoti importo srautus.

Buvo iškeltos antidempingo bylos Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gamintojams. Vis dažniau pasigirsta vietos gamintojų raginimų taikyti komercines apsaugos priemones ir gaminių kokybės standartus pigesnių produktų importui iš NVS apriboti, dažnai motyvuojant nuorodomis į ES praktiką.

3.1. LIETUVOS NARYSTĖ PPO
Lietuva 2000 m. spalio 2 d. baigė derybas dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje, o 2000 m. gruodžio 8 d. buvo patvirtinti derybų rezultatai PPO Generalinės tarybos posėdyje. Lietuva taps tikrąja PPO nare, kai visas derybų dokumentų paketas bus ratifikuotas Lietuvos Respublikos Seime.

PPO nuostatų Lietuva jau dabar laikosi de facto. Lietuva netaiko jokių eksporto ar importo kiekybinių apribojimų arba tokiems apribojimams lygiaverčių priemonių. Taikomos Sanitarinės ir Fitosanitarinės priemonės, techninių barjerų taikymas yra suderintas su PPO nuostatomis. Didelis dėmesys skiriamas intelektualinės nuosavybės apsaugai.

1995m. pakeitusi nuo 1947m. pasaulinę prekybą reguliavusį Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. General Agreement on Trade and Tariffs – GATT) buvo įkurta Pasaulio prekybos organizacija (angl. World Trade Organization – WTO). PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad 140 šalių narių plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius užsienio prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo ir nacionalinio režimų – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinius teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.

PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant pasaulinę prekybą.

Atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą nešančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, sprendimas pradėti derybas dėl narystės PPO į Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą buvo įtrauktas 1995 metais. Taip pat pažymėtina, jog integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, įstojimas į PPO yra svarbus ir stojant į ES, nes vienas pagrindinių reikalavimų užsienio prekyboje ir užsienio prekybos politikoje valstybei siekiant narystės ES yra, kad būtų de facto laikomasi visų PPO sutarčių reikalavimų.

Be to, tapusi PPO nare, Lietuva žengtų reikšmingą žingsnį integruojantis į pasaulio ekonomiką, įsipareigotų savo užsienio prekybą vykdyti pagal visiems žinomas ir skaidrias PPO nuostatas bei taptų patikima ir patrauklia užsienio prekybos partnere. Narystė šioje organizacijoje sąlygoja ne tik tarptautinį pripažinimą, bet suteikia ir labai svarbią ilgalaikę naudą – skatina didesnį užsienio investicijų srautą, naujų rinkų šalies eksportuotojams atradimą bei žymiai padidina Lietuvos prekių ir paslaugų saugumą PPO valstybių rinkose. PPO šalių narių užsienio prekybos politika tampa prognozuojama, nes narystė PPO reiškia ilgalaikius įsipareigojimus tokiose ekonominės politikos srityse kaip importo muitai, rinkos atvėrimas užsienio paslaugų teikėjams, paramos politika žemės ūkyje ir kt.

Prie visų privalomų PPO susitarimų Lietuva yra įsipareigojusi prisijungti be pereinamųjų laikotarpių, įskaitant susitarimus dėl antidempingo, kompensacinių ir protekcinių priemonių, muitinio įvertinimo, intelektualinės nuosavybės apsaugos teisių (TRIPs), techninių prekybos barjerų, sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių ir kt., o 1999 m. liepos mėn. Lietuva prisijungė prie Susitarimo dėl informacinių technologijų (ITA) bei tapo PPO Dalyvių komiteto dėl prekybos plėtros informacijos technologijų gaminiais nare. Pažymėtina, kad 1998 metais Lietuvai buvo suteiktas stebėtojo statusas PPO Viešųjų pirkimų komitete.

2000 m. spalio 2 d. Ženevoje Lietuvos derybų delegacija oficialiai baigė derybas dėl Lietuvos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje. Lietuvos derybininkai su valstybėmis, su kuriomis buvo deramasi dėl Lietuvos įstojimo sąlygų, pasirašė derybų baigimo protokolus. Daugiašalės derybos dėl Lietuvos įsipareigojimų ir Lietuvos nacionalinės teisės harmonizavimo su PPO reikalavimais buvo baigtos minėto derybų raundo metu.

2000 m. gruodžio 8 d. Ženevoje PPO Generalinės Tarybos sesijoje buvo patvirtinti Lietuvos derybų dėl narystės PPO rezultatai. LR Seimas turi ratifikuoti šiuos derybų rezultatus iki š.m. gegužės 1 d. ir praėjus 30 dienų po pranešimo PPO apie ratifikavimo pabaigą Lietuva taps PPO nare.

Integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Įstojimas į PPO yra svarbus ir stojant į ES, nes vienas pagrindinių reikalavimų užsienio prekyboje ir užsienio prekybos politikoje valstybei siekiant narystės ES yra, kad būtų de facto laikomasi visų PPO sutarčių reikalavimų.

3.2. LIETUVOS PREKYBA SU ES
Europos Sąjunga yra pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė. 2001 m. Lietuva eksportavo į ES valstybes prekių už 8782 mln. LTL, o importavo iš ES už 12150 mln. LTL. 2001 m. prekybos apyvarta su ES sudarė 48% Lietuvos užsienio prekybos apyvartos, eksportas į ES – 48% viso Lietuvos eksporto, importas – 48% viso Lietuvos importo (žr. 2. pav.).

2. paveikslas

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Nuo Laisvosios prekybos sutarties įsigaliojimo 1995 m. iki 1998 m. Lietuvos prekyba su ES augo pastoviai, tačiau neproporcingai, t.y. importo augimo tempai žymiai viršijo eksporto augimo tempus. 1998 m. eksporto augimo tempai pirmą kartą viršijo importo augimo tempus: importas, palyginus su 1997 m., išaugo 10,7%, o eksportas 12,2%. 1999 m. ši tendencija dar labiau sustiprėjo: importas, palyginus su 1998 m., sumažėjo 17,3%, o eksportas išaugo 6,8%. 2001 m. importo ir eksporto augimo tempai buvo panašūs – importas išaugo 19,8%, o eksportas – 20,4% (žr. 3. pav.).

3. paveikslas

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

2001 m. pagrindine Lietuvos prekybos partnere išliko Vokietija. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė 12% viso Lietuvos eksporto, o importas – 19% viso Lietuvos importo. Kitos pagrindinės Lietuvos prekybos partnerės buvo Jungtinė Karalystė (14% eksporto ir 3% importo), Danija (4% eksporto ir 4% importo), Nyderlandai (3% eksporto ir 4% importo), Švedija (4% eksporto ir 3% importo), Prancūzija (3% eksporto ir 3% importo) ir Italija (2% eksporto ir 8% importo).

2001 m., lyginant su 2000 m., smarkiai išaugo eksportas į Jungtinę Karalystę (117%), Suomiją (31%), Belgiją (24%). Eksportas sumažėjo į Nyderlandus (26%), Austriją (21%), Prancūziją (10%).

2001 m., palyginus su 2000 m., importas iš daugumos ES valstybių išaugo. Labiausiai importas išaugo iš Portugalijos (78%), Austrijos (41%), Belgijos (35%), Airijos (32%) (žr. 4. pav.).
4. paveikslas

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
2001 m. Lietuva į ES daugiausiai eksportavo tekstilės dirbinių, mineralinių produktų, mašinų ir mechaninių įrenginių, chemijos pramonės produkcijos, įvairių pramonės dirbinių ir medienos. Šios produktų grupės sudarė 79 % viso Lietuvos eksporto į ES.

2001 m., lyginant su 2000 m., išaugo mineralinių produktų, paruoštų maisto produktų, augalinių produktų, tekstilės dirbinių eksportas, sumažėjo – chemijos pramonės produktų, medienos ir jos dirbinių eksportas (žr. 5. pav.).

5. paveikslas

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

2001 m. pagrindinės iš ES importuojamos prekių grupės buvo šios: mašinos ir mechaniniai įrengimai, transporto priemonės, tekstilės dirbiniai, chemijos pramonės produkcija, plastikai ir jų dirbiniai. Šios prekių grupės sudarė 72% viso Lietuvos importo iš ES.

2001 m., lyginant su 2000 m., iš ES buvo daugiau importuota transporto priemonių, maisto produktų, chemijos pramonės gaminių, mašinų ir mechaninių įrenginių. Mažiau importuota mineralinių produktų ir augalinių produktų (žr. 6. pav.).

6. paveikslas

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

4. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TENDENCIJOS

Nors 3 skyriuje jau kalbėjome apie Lietuvos užsienio prekybos tendencijas, tačiau ten buvo lyginama 2001 m. su 2000 m. Taigi, norint geriau suprasti dabartinę Lietuvos situaciją, palyginkime kur kas naujesnius duomenis, t. y. 2004 m. I ketvirtį su 2003 m. I ketvirčiu.

Negalutiniais Statistikos departamento duomenimis, 2004 m. sausio – kovo mėn., palyginti su 2003 m. tuo pačiu laikotarpiu, užsienio prekybos apyvartos vertė padidėjo 10,1 proc., eksportas – 8,5 proc., o importas – 11,3 proc. Užsienio prekybos balansas buvo neigiamas ir atitinkamai lyginant jis padidėjo 21,5 proc. (1 lentelė).

1. lentelė

Lietuvos užsienio prekybos duomenys

(pagal bendrąją prekybos sistemą)
Rodikliai 2003 m. 01–03 mėn. 2004 m. 01–03 mėn. Pokytis

mln. Lt mln. Lt proc.

Prekybos apyvarta 11958,5 13165,3 10,1

Eksportas 5253,6 5700,9 8,5

iš to skaičiaus – lietuviškos kilmės 43451, 4558,9 4,9

Importas 6704,8 7464,5 11,3

Balansas -1451,2 -1763,6 21,5
Grafiškai tai atspindi 7 paveikslas.
7. paveikslas

Eksporto ir importo dinamika

Svarbiausios Lietuvos užsienio prekybos partnerės pagal bendrąją prekybos sistemą buvo tokios šalys: Rusija (eksportas – 8 proc. bendro eksporto, importas – 20,3 proc. bendro importo), toliau – Vokietija (atitinkamai: 10,1 proc. ir 16,6 proc.), Šveicarija (16,8 proc. ir 0,9 proc.), Latvija (8,9 proc. ir 3,6 proc.), Lenkija (3,6 proc. ir 6,9 proc.).

4.1. PREKIŲ EKSPORTAS

Per š.m. 3 mėn. didžiausia prekių dalis iš Lietuvos eksportuota į tokias šalis: Šveicariją (16,8 proc. bendro Lietuvos eksporto), Vokietiją (10,1 proc.), Latviją (8,9 proc.) ir Rusiją (8 proc.).

Analizuojamame laikotarpyje eksportuota 4558,9 mln. litų vertės Lietuvos kilmę turinčių prekių, arba 80 proc. bendro Lietuvos eksporto vertės. Didžiausia šių prekių dalis eksportuota į ES ir stojančiąsias (61,2 proc.) bei ELPA šalis (22,9 proc.).

Bendrojo Lietuvos prekių eksporto dalis (8. pav.) į ES ir stojančiąsias šalis analizuojamame laikotarpyje sudarė 59,6 proc. bendro Lietuvos eksporto, o jo vertė atitinkamai lyginant padidėjo 9,3 proc.
8. paveikslas

Lietuvos eksportas pagal šalių grupes, mln. Lt
Į ELPA šalis eksportas sudarė 19,2 proc. bendro Lietuvos eksporto, o jo vertė padidėjo 12,6 proc. Į NVS šalis eksportuotų prekių dalis sudarė 14,8 proc. bendro Lietuvos eksporto. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, jo vertė padidėjo 4,2 proc.

Eksporto į ELPA šalis didėjimo tendencija atsirado dėl 2003 m. pradėjusio didėti Lietuvoje perdirbtų mineralinių produktų eksporto į Šveicariją.

Analizuojant pagal prekių skyrius (9. pav.) didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai, tekstilės medžiagos ir dirbiniai, mašinos ir elektros įrenginiai, transporto priemonės ir įrenginiai, chemijos pramonės ir jos šakų produkcija.

9. paveikslas

Prekių eksporto struktūra pagal prekių skyrius

4.2. PREKIŲ IMPORTAS

Daugiausia prekių pagal valstybę siuntėją į Lietuvą importuota iš tokių šalių: Rusijos (20,3 proc. bendro Lietuvos importo), Vokietijos (16,6 proc.), Lenkijos (6,9 proc.), Baltarusijos (5,4 proc.) ir Danijos (4,6 proc.).

2004 m. sausio – kovo mėn. (10. pav.) iš ES ir stojančiųjų šalių į Lietuvą importuotų prekių dalis sudarė 63 proc. bendro Lietuvos importo. Palyginti su 2003 m. tuo pačiu laikotarpiu, importo vertė iš ES ir stojančiųjų šalių padidėjo 15,9 proc. Iš NVS šalių importuotų prekių dalis sudarė 27,5 proc. bendro Lietuvos importo. Atitinkamai lyginant importo vertė iš jų padidėjo 0,9 proc.

10. paveikslas

Prekių importas pagal šalių grupes, mln. Lt
Pagal prekių skyrius (11. pav.) didžiausią importo dalį sudarė mineraliniai produktai, mašinos ir mechaniniai bei elektros įrenginiai, transporto priemonės ir įrenginiai, chemijos pramonės ir jos šakų produkcija, tekstilės medžiagos ir dirbiniai. Palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu, didėjo daugelio KPN skyrių prekių importo vertė.

11. paveikslas

Prekių importo struktūra pagal prekių skyrius

4.3. UŽSIENIO PREKYBOS DEFICITAS
Bendras užsienio prekybos balansas buvo neigiamas ir, palyginti su 2003 m. sausio–kovo mėn., jo vertė padidėjo 21,5 proc.

Analizuojant užsienio prekybos deficitą pagal šalis, matyti, kad didžiausias jis buvo prekiaujant su Rusija – 1061,8 mln. litų ir sudarė 60,2 proc. bendro Lietuvos užsienio prekybos deficito, tačiau jo vertė šiais metais sumažėjo 6,9 proc. Užsienio prekybos su Vokietija deficitas sudarė 667,3 mln. litų. Taip pat tenka pažymėti, kad analizuojamame laikotarpyje žymus deficitas prekyboje su Lenkija (310,7 mln. Lt), Suomija (188,3 mln. Lt), Baltarusija (189,7 mln. Lt) bei Nyderlandais (124,9 mln. Lt) nesumažėjo.

Pagal šalių grupes didžiausias prekybos deficitas buvo prekiaujant su ES ir stojančiomis šalimis – sudarė 1303,1 mln. litų, o jo vertė padidėjo net 37,4 proc.

Prekybos su NVS šalimis deficitas analizuojamame laikotarpyje sudarė 1211,4 mln. litų ir, palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu, sumažėjo 1,4 proc.

5. IŠVADOS
Lietuvos užsienio prekyba, 1999m. patyrusi didelį nuosmukį, pradėjo atsigauti ir 2000m. pasiekė 1997-1998m. lygį (didžiausią per 1993-2000m. laikotarpį).

1998m. rugpjūčio mėn. Rusijos finansinė-ekonominė krizė sumažino mokią paklausą NVS šalyse ir privertė Lietuvos eksportuotojus bei importuotojus persiorientuoti į kitas (Vakarų) rinkas. Tai tapo simboline rizikos diversifikacijos pamoka mūsų šalies eksportuotojams.

Integracija į Pasaulinę Prekybos Organizaciją bei Europos Sąjungą prisidėjo prie Lietuvos užsienio prekybos liberalizavimo, prekybinių santykių su kitomis valstybėmis plėtojimo bei užsienio prekybos apyvartos augimo.

Lyginant 2004 metų sausio – kovo mėn. Lietuvos užsienio prekybos rezultatus su praėjusių metų atitinkamo laikotarpio rezultatais, matyti, kad bendro prekių importo plėtra buvo spartesnė: importo vertė padidėjo 11,3 proc., o eksporto – 8,5 proc. Lietuvos kilmę turinčių prekių eksporto vertė taip pat padidėjo 4,9 proc. Sparčiau nei atitinkamame praėjusių metų laikotarpyje didėjo eksportas į ES ir stojančiąsias bei ELPA šalis. Svarbiausios Lietuvos užsienio prekybos partnerės pagal bendrąją prekybos sistemą buvo tokios šalys: Rusija, Vokietija, Šveicarija, Latvija, Lenkija.

Taigi, Lietuvos užsienio prekyba metams bėgant vis gerėja ir gerėja. Mūsų nuomone, ES narės nesigailės priėmusios Lietuvą į savo gretas tarpusavio prekybos atžvilgiu, nes lietuviškos prekės jau yra gana aukštos kokybės. O toks požiūris mums yra labai naudingas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Hinkelman E. G. (2003). Tarptautinės prekybos žinynas: Pasaulio prekybos bendruomenės vadovas su 12 svarbiausių priedų. Kaunas: Šviesa.

2. Jakutis, A., Petraškevičius, V., Stepanavičius, A. ir kiti. (1999). Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija.

3. Kvainauskaitė, V. (2003). Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. Kaunas: Technologija.

4. Lietuvos statistikos departamentas (2003). Lietuvos statistikos metraštis. Vilnius: Informacijos – leidybos centras.

5. Martinkus B., Žilinskas, V. (2001). Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija.

6. http://www.urm.lt/data/3/LF21395839_eid42.htm

7. http://www.urm.lt/lt/economic/2ek.htm.

8. http://www.std.lt.

9. http://www.ekm.lt.

10. http://www.ekm.lt/catalogs/17/metodologija.doc

11. http://www.ukmin.lt/inoex.php/lt/prekyba/uzsienis

Rašykite komentarą

-->