Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvos tautinė mažuma – lenkai

Autorius: Ieva

Tautinės mažumos konkretaus apibrėžimo dar nėra ne tik Lietuvos įstatymuose, bet ir tarptautiniuose dokumentuose. 1966 metais Jungtinėje Tautų Organizacijoje (JTO) buvo priimtas “Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas”, kuriame skelbiama – “Tose valstybėse, kur yra etninių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar naudotis savo kalba” (3 knyga, 73 psl.). Vėliau, t.y. 1992 metais, JTO Generalinėje Asamblėjoje mažumoms priklausančių asmenų teisės yra išplečiamos – jiems suteikiama teisė aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, steigti savo organizacijas, palaikyti ryšius su kitais savo grupės nariais, tačiau nė viename tarptautiniame mažumų teises nusakančiame dokumente nėra skatinamas autonomiškumas ar atsiskyrimas.

Apžvelgus minėtų dokumentų esmę, galima būtų teigti, jog tautinė mažuma – tai “… nevyraujančios tautybės valstybės piliečių bendrija, mažesnė už vyraujančios tautybės valstybės gyventojų dalį, kurios kalba, papročių, kultūros bruožai skiriasi nuo gyventojų daugumos bruožų ir kurios nariai stengiasi išsaugoti savo tradicijas, religiją, tarpusavio solidarumą bei pilietines teises”. (1, 4)

Lenkai yra antroji pagal didumą Lietuvos tautinė mažuma. “Per šešis šimtus bendro gyvenimo metų jie įnešė svarbų indėlį į krašto politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą ir likimą” (2, 4). Apie lenkų atsiradimą LDK yra keletas teorijų: vieni istorikai teigia, kad šie Lietuvoje atsiradę kaip kolonistai, kiti – kad lenkų kultūra šalyje išplito per Katalikų bažnyčią ir dvarus, o štai žymus Lietuvos mokslininkas M. Remeris manė, kad lenkai yra seni sulenkėję šalies gyventojai. Ir iš tikro, tokie istorikai kaip E.Gudavičius, M. Kosmanas, J. Bardachas tyrinėję lenkų etninės bendrijos susidarymą ir raidą Lietuvoje, nurodo, kad Lietuvos lenkai įmigravo į mūsų šalį ir asimiliavosi.

Pagal istorinius šaltinius, XIII – XIV amžiuje lietuviai rengdavo karo žygius į Lenkiją, iš kur jau tada, ko gero, buvo parsivežami karo belaisviai, kurie jau buvo minimi Krėvos unijos akte. Po šio akto į Lietuvą plūstelėjo nemažai lenkų dvarininkų, karių, smulkiosios ir vidutiniosios bajorijos, norėjusių padaryti politinę karjerą. Po Liublino unijos (1569m.) lenkų migracija dar labiau išsiplėtė, pagausėjo mišrių vedybų. Pirmiesiems į LDK atvykusiems lenkams bei rusams buvo sudarytos visos sąlygos čia įsikurti, išlaikyti savo papročius ir tikėjimą. Pati polonizacija vyko iš valdovų rūmų, nes Lietuvos kunigaikščiai, tapę Lenkijos karaliais, dažniausiai gyvendavo Krokuvoje, kur visa dvaro aplinka buvo lenkiška, būtent dėl tos priežasties, valdovo artimieji ir didikai turėdavo mokytis lenkų kalbos. “Ypač išpopuliarėjo lenkų kalba Vilniuje 1544 – 1548 m., kai čia įsikūrė Žygimanto Augusto puošnusis karališkasis dvaras” (1, 12). Anot istorinių šaltinių, jau XVI amžiuje pradėjo rastis lenkų miestiečių, o iki XVII a. vidurio šia kalba (lenkų) jau šnekėjo daugelis didikų ir bajorų šeimų. Lenkų kalba Lietuvoje plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčią, mokyklas. Tuo metu be šios kalbos nebuvo įmanoma padaryti jokios tarnybinės karjeros.

Po 1795 metais įvykusio trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo “…lenkų kalba tapo atsvara rusinimui ir stačiatikybei” (1, 12). Tuo būdu lenkinimas toliau stiprėjo, daugėjo ir pačių lenkų.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->