Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvos santykiai su Rusija

Autorius: Joana

Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais

Maskvos iškilimas. Kai Lietuva XIII a. pradėjo rinkti rusų žemes, visos jų kunigaikštystės priklausė nuo totorių. Kipčako, arba vadinamosios Auksinės Ordos chanai (iš Sarajaus) rinkdavo iš jų mokesčius ir skirdavo jiems kunigaikščius, kurių vienas buvo laikomas didžiuoju. Dėl šio kunigaikščio titulo varžėsi Vladimiro, Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. Chanas tą titulą atiduodavo tam, kuris geriau jam įsiteikdavo ir daugiau sumokėdavo pinigų. Tačiau nuo XIV amž. pradžios didžiojo kunigaikščio titulas išlaikomas jau tik vienų Maskvos kunigaikščių. Chanų padedami, jie suėmė į savo rankas visas Lietuvos kunigaikščiams nepatekusias rusų kunigaikštystes. Šitas Maskvos iškilimas prasidėjo nuo kunigaikščio Jono Kalitos laikų (1328—1340 m.). Ketvirtasis jo įpėdinis, Dimitrijas, išdrįso net stoti į kovą su totoriais, kuriuos (1380 m.) smarkiai sumušė Dono paupy (todėl jis ir vadinamas Doniečiu). Tikroji Maskvos galybė prasidėjo nuo Jono III-jo (1462—1505 m.), kuris ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines kunigaikštystes, bet pradėjo pulti net ir Lietuvą. Nuo jo laikų prasidėjo Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal nuo Maskvos.

Tuo metu totorių Auksinė Orda suskilo, ir Kryme atsirado kitas — Perekopo chanatas (Perekopu vadinosi jų sostinės pilis). Jonas III su naujuoju chanu padarė sąjungą ir sunaikino Auksinę Ordą. Tuo būdu Maskva atsipalaidavo nuo totorių (1480 m.), ir vienintelis galingas jos konkurentas liko Lietuva.

Jonas III buvo vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. Bizantijos imperija jau buvo žlugusi, ir Jonas III pasijuto esąs teisėtas savo žmonos tėvų sosto įpėdinis. Jis perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį ir nusistatė suimti į savo valdžią visas rusiškąsias žemes. Tuomet Maskvoje ir susidarė teorija, kuri skelbė, jog Maskva turinti būti toks pat pravoslaviškojo pasaulio centras, koks anksčiau buvo Konstantinopolis, nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis. Tuo būdu į Maskvą dar labiau sužiuro visų rusų akys, ir Lietuvai, kurioje pravoslavams nebuvo jokio moralinio autoriteto, vis sunkiau buvo kovoti su Maskva.

Lietuvos kovos su Maskva. Pirmieji Lietuvos susidūrimai su Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada, kai Maskva priglaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero priešininkus. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji užkariavo net keletą pasienio sričių. Bet visiškai kitaip virto, kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. Ten būdamas, jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais, tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės. O tuomet buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nugalėti Maskvai, nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai šaukėsi Lietuvos paramos, žadėdami pripažinti Kazimiero vyriausiąją valdžią. Tačiau neparemti jie pralaimėjo, ir Kazimierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m.), — vadinasi, teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva. Maža to, Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Naugardu, o Lietuvos įtakoje — Tverė. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. Taigi 1449 m. sutartis buvo pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietuvos nenaudi. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla, o Lietuva pralaimi.

Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos Įtaką, o tolimesnieji — jau ir žemes. Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13-kametis Lenkų karas su vokiečių ordinu, o vėliau—susirūpinimas gauti Čekų ir Vengrų sostus savo sūnums. Pačioje Lietuvoje tuo metu ėjo ponų rungtynės dėl valdžios ir buvo daromi įvairūs sąmokslai prieš Kazimierą. Tad Maskva galėjo laisvai veikti. Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasiduoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. Pskovas jai buvo palankus; o D. Naugardą Jonas III po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m., antrasis — 1479 m.) prijungė prie Maskvos. Tuo būdu žuvo galingoji D. Naugardo respublika. Beje, po pirmojo žygio D. Naugardas prašė Lietuvą paramos, bet Lenkijos reikalais užsiėmęs Kazimieras j tą jo šauksmą neatsiliepė.

Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tverės kunigaikštystė. Kazimieras bandė užtarti pabėgusį Tverės kunigaikštį, tačiau Jonas III vienų žodžių neklausė. Sudaręs sąjungą su Krymo chanu, jis jautėsi gana stiprus; maža to, jis ragino chaną pulti Lietuvą. Todėl totoriai ne kartą nusiaubė Kijevo apylinkes. Patsai Jonas III Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo, nes ir be to turėjo pakankamai darbo; tačiau, augant jo galybei, Maskvos pasieny esančios Lietuvai paklusnios, — būtent Ugros ir Okos paupių, — kunigaikštystės jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. Tuo būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo.

Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais

1494 m. taika. Kazimierui viešpataujant, Maskvos kunigaikštis Jonas III vengė karo su Lietuva, bet po Kazimiero mirties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikštysčių. Aleksandras sumanė tą pavojingą priešą nulenkti giminyste, todėl pasipiršo jo dukteriai Elenai. Bet Jonas III sutiko leisti dukterį tik padarius taiką. Po ilgų derybų 1494 m. pagaliau buvo padaryta taika; buvo sutarta, kad abi valstybės pasilaiko sau tai, ką buvo valdžiusios taikos sudarymo metu. Tačiau pasiliko neaišku, kam kurios sritys iš tikrųjų priklauso: mat, pasienio kunigaikščiai buvo beveik nepriklausomi. Dėl tos priežasties vėliau kiekvienu momentu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų, bet ir karų. Karai iš tikro greit ir prasidėjo.

Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos, bet pasirodė, kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su Maskva. Priešingai, jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir davė progos Jonui III rasti naujų priekabių. Kunigaikštienė Elena tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. Pirmiausia jos tėvas pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo pasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dvasininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t.t. Tuo būdu iš padarytosios (1494 m.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas III ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos priešu, Krymo chanu Mengli- Girėju, ir kurstė jį pulti Lietuvą. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą, kad šis nestatys Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės, kad spaudžias pravoslavus ir t.t. Pagaliau 1499 m., prisidengdamas pravoslavų gynimu, jis.net pradėjo karą su Lietuva.

Karas su Maskva. 1499 m. Aleksandro broliai, Lenkų karalius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislovas, padarė sąjungą kariauti su Turkais. Prie jos turėjo prisidėti ir Aleksandras. Jonas III, matydamas, kad Lenkija, susirūpinusi karu su Turkais, negalės duoti Lietuvai pagalbos, nutarė pulti Lietuvą. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livonijos ordino magistras Valteris Pletenbergas ir Užvolgio totorių chanas Šach- Achmetas. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m., nors buvo paskelbtas tik 1500 m. Jį Lietuva pralaimėjo, nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė, vedama kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, buvo sumušta ties V e d r o š a, ir pats vadas pateko i nelaisvę. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę, tačiau, negaudamas iš Aleksandro paramos, negalėjo spirtis prieš Maskvą. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas, Užvolgio chanas Sach-Achmetas. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs j Naugardo Sieversko kraštą, tačiau gausinga jo kariuomenė, negaudama iš Aleksandro paramos, pritrūkusi maisto ir Maskvos sąjungininkų, Krimo totorių, nuolat puolama, ėmė nykti. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. Iš čia didžioji Šach-Achmeto kariuomenės dalis pasidavė Krymo chanui, o patsai Šach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. Tuo būdu, dėl Aleksandro nerangumo, visos sąjungininkų pastangos nuėjo niekais.

1503 m. paliaubos. Per karą su Maskvą mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis, kad jam tektų Lenkų karūna; Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi, nes tikėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. Aleksandras iš tikro gavo karūną, tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Aleksandras pradėjo derybas dėl taikos. Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti; buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Maskvai buvo paliktas Černigovas, Naugardas Sieverskas, Starodubas ir Okos paupiai. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dnieprą. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiuntinius ir pirklius. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką).

Bet ir padarius taiką, santykiai su Maskva nė kiek nepagerėjo. Kaip ir prieš karą, Jonas III nuolat kišdavosi į Lietuvos vidaus reikalus, tarsi gindamas pravoslavus. Jo pasiuntiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą” ir nuolat šnipinėjo. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį, kad Elenai negalima priimti katalikybės, net jeigu ji ir pati panorėtų. Buvo aišku, kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti.
Nebuvo taikos nė su totoriais, kuriuos Jonas III visada palaikė ir kurstė prieš Lietuvą. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpatavimo metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo, Podolės, Voluinės ir Galicijos žemes). Aleksandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą; bet pagaliau ties Klecku juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas, Glinskis. Aleksandras kaip tik tada mirė, ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo.

Totoriai. Vytautas pirmasis mokėjo naudotis totorių savitarpio nesantaika ir pasinaudoti jais savo tikslams. Naudojosi jais ir Kazimieras. Krymo ordos chanas Hadži-Girėjas buvo ištikimas Lietuvos sąjungininkas. Bet nuo 1466 m. ėmęs valdyti Mengli-Girėjas, užsigavęs, kad Kazimieras užmezgė ryšius su didžiausiu jo priešu — Užvolgio ordos chanu Achmetu, perėjo į Jono III pusę. Mat, Jonas III buvo taip pat Achmeto priešas, o be to, apsiėmė jam daugiau
mokėti už sąjungą. Po to prasidėjo baisūs Krymo totorių puolimai; ypač jie puolė Kijevo, Podolės ir Galicijos sritis. Aleksandras ir jo broliai, Lenkų ir Čekų bei Vengrų karaliai (Jonas Albrechtas ir Vladislovas), buvo sutarę bendrai kariauti su turkais; buvo numatyta užimti Dunojaus ir Dniestro žiočių sritis (Kiliją, Belgradą) ir išardyti plėšikų lizdą — Krymo ordą. Jonas Albrechtas buvo suruošęs žygį į Moldaviją, tačiau jis nepavyko: beveik visa Lenkų kariuomenė žuvo Bukovinos miškuose. Tuomet totoriai ėmė dar smarkiau pulti ir plėšti pietines Lietuvos ir Lenkų valdomąsias sritis. Taip truko daugiau, kaip šimtmetį. Taigi pietinėms Lietuvos ir Lenkijos sritims pavojingiausias kaimynas buvo totoriai.
Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais

Naujasis Maskvos kunigaikštis Jonas IV, vadinamas Žiauriuoju (1533—1584 m.), pasirodė esąs gabus valdovas. Kaip ir jo pirmtakai, siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiškąsias žemes, jis pirmasis pasivadino Maskvos caru. Lietuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo ji Maskvos kunigaikščiu. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai su Maskva pasidarė dar painesni, ir derybos buvo sunkios. Bet karo su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos; iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m.) padarytos paliaubos.

Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m.). Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą; 1559 m. Livonijai pasidavus Zigmantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. Pritrūkus karui pinigu, Zigmantas Augustas rūpinosi jų pasiskolinti, tačiau niekur negavo. Tuo laiku (1562 m.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol caras pačios Lietuvos nepuolė, nors ši ir kariavo su juo Livonijoje), ir milžiniška jos kariuomenė Įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m-). Tuo būdu Maskva jau prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: etmonas Mikalojus Radvila, vadinamas Ruduoju, smarkiai sumušė caro kariuomenę ties Ūla (1564 m. pradžioje; 4.000 lietuvių sumušė apie 30.000 maskviečių; kita Maskvos armija, sužinojusi apie pirmosios pralaimėjimą, pabėgo be kovos, palikdama didelį grobį). Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies, nes bajorija atsisakė ir kariauti ir mokesčius mokėti.

Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebe-puolė Lietuvos, nes tikėjosi, kad, mirus bevaikiui karaliui, abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui, ir 1571 m. vėl buvo padarytos 3 m. paliaubos. Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos sutartį. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija.

Kovoje su Rusija daugiausia pasiekė didieji kunigaikščiai Gediminas ir Algirdas, todėl pateikiama trumpa šių karžygių gyvenimo istorija ir pasiekimai.
Gediminas (1316-1341m.)
1316m. valdžią paveldėjo iš brolio Vytenio. Gedimino valdoma Lietuva tapo galingiausia R.Europos valstybe

Jo taktika:

 Nemėgo kariauti, o valdė išmintinga politika. Daugybę rusų žemių prijungė prie Lietuvos ne kardu, ne prievarta, o savo sūnų ir dukterų vedybomis:

1. Sutuokus sūnų Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukra GAVO VITEBSKĄ.

2. Kitam sūnui Liubartui vedus Valuinės kunigaikštytę, įgijo didelę dalį VALUINĖS.

3. Už Mozūrijos kunigaikščio Vaclovo išleido dukterį Elžbietą. Palaikė taikius ryšius su Mozūrija.

Karo žygiams vadovauti Gediminas parsisiųsdavo savo sūnus ar kitus valdininkus.

Gediminui valdant LDK rusų žemių plotas buvo jau net keletą kartų didesnis už pačių lietuvių.

Algirdas (1345-1377m.)

Jo rytų politika skirstoma į 6 etapus:

1. 1342m., kai prasidėjo rusų žemių nukariavimas. Užvaldė PSKOVĄ ir POLOCKĄ.

2. 1346-1349m.1349m.Pskovas nutraukia ryšius su Lietuva.1348m. Algirdas siuntė savo brolį Karijotą pas ordos chaną ir prašė totorių pagalbos prieš Maskvą. Maskvos kunigaikštis ir chanas išdavė jam Algirdo pasiuntinius.1349m. Algirdas susitaikė su Maskvos kunigaikščių ir išvadavo brolį Karijotą.

3. 1355-1359m. Algirdas pradeda kovą dėl SMOLENSKO. Jis apsupo šį miestą ir užėmė Brialą, Rževą, Brianską, Mstislavą.

4. 1362-1363m. Algirdas užima Ukrainą. Tai buvo didžiausias jo laimėjimas. Naudodamasis ilgomis vidaus kovomis Aukso ordoje, LDK pasisekė kelias pergales prieš mongolus-totorius. 1363m. LDK atėmė iš Fiodoro KIJEVĄ, todėl kilo Lietuvos karas su totoriais. 1363m. lietuviais surengė žygį į Podolę. Prie Mėlynųjų vandenų Algirdas sumušė totorius, LDK teritorija pasiekė Juodąją jūrą.

5. XIVa. 7-as ir 8-as dešimtmetis. Algirdas užvaldė ČERNIGOVO-SIEVERSKO žemę(atidavė broliui Kaributui). Atskiras rusų žemes dalijo giminaičiams. Algirdas siekė įsitvirtinti Okos aukštupio žemėse ir čia susirėmė su Maskvos kunigaikščiu.

6. 1368-1382m. Algirdas stojo į atvirą kovą su Maskvos kunigaikščiu Dimitrijumi Ivanovičiumi.
BŪDINGI ALGIRDO IR KĘSTUČIO UŽSIENIO POLITIKOS BRUOŽAI
RUSŲ ŽEMIŲ JUNGIMAS PRIE LDK:

 Užėmė žemes rytuose:

 Dalį Smolensko;

 Brianską;

 Ržerą;

 Motislavį;

 Seversko Naugarduką;

 Černigovą;

 Starodubą;

 Trubčevską.

 1363m. prieš Mėlynųjų Vandenų upės juos sumušė, prisijungė Mažają Podolę, didelę Volynės žemės dalį.Pietuose kovojo su mongolais-totoriais

 3kartus puolė Maskvą: 1368m.,1370m.,1372m.. rėmė Tvėrės valdovus prieš Maskvą. Turėjo įtakos Naugardukui ir Pskovui:

 Į žygius ėjo Algirdas.

Kova su Maskva

Algirdas siekė pasinaudoti dviejų pretendentų TVĖRĖS ir MASKVOS kova dėl rusų žemių. Tvėrės kunigaikštis Michailas rengėsi susiremti su Maskva. Tačiau Dimitrijus, nelaukęs, kada jį užpuls, pats puolė Tvėrę, o Michailas pasitraukė į Lietuvą, kviesdamas Algirdą žygiuoti į Maskvą:

Algirdas paskutinis atvyko į Maskvą, ją apsupo ir įsakė miestą padegti.Maskvos sargybos pulkas sumuštas. 1368m. Algirdas su didele kariuomene išžygiavo į Maskvą. 1368.11.12. mūšis prie Trastnos upės. Rezultatas:

Algirdas siekė:

1. Paremti savo giminaitį (Tverės Michailą, jo žmonos brolis).

2. Sužinoti Maskvos jėgas.

3. Sunaikinti Maskvos resursus.

1370m. Michailas vėl įkalbėjo Algirdą žygiuoti į Maskvą. Pirmas susidūrimas – ties Nolokolamsku. Rezultatas:

1. Algirdui nepavyko paimti miesto ir jie atsitraukė.

2. 12.06. Lietuvos kariuomenei pavyko įsiveržti į Maskvą, bet buvo pasirašytos PALIAUBOS.

1372m. Michailas 3-ąjį kartą prikalbėjo Algirdą žygiuoti į Maskvą. Birželio-liepos mėn. Susijungę Tvėrės ir Lietuvos kariais sutiko Maskvos pulkus.

Rezultatas: Po kelių dienų kariaunos išsiskyrė be mūšio.

ŽYGIŲ Į MASKVĄ REIKŠMĖ:

Šie žygiai nepasiekė nei karinės, nei politinės persvaros.

1377m. pavasarį Vilniuje pagoniškai sudeginti Algirdo palaikai (mirė)

Rašykite komentarą

-->