Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvos rezervatai: saugome ne nuo žmonių, bet žmonėms

Autorius: Dalius

Paklausinėjus įvairių žmonių, kas, jų akimis, Lietuvos miškuose svarbiausia, gausime vis skirtingus atsakymus. Vieniems – išauginama mediena ar kitos greitai apčiuopiamą naudą galinčios duoti vertybės, kitiems – estetinė vertė, kraštovaizdis, atliekamos apsauginės ar oro gryninimo funkcijos. Žinoma, dauguma jų neprieštaraus, kad miškai privalo atlikti ne tik svarbiausias jų akimis, bet ir kitas funkcijas. Kad miškai gerai atitiktų jiems keliamus reikalavimus, taikomi įvairūs reglamentai. Vieni iš jų – taip vadinamos miškų grupės. Pagal Miškų įstatymą pirmosios grupės miškai – rezervatiniai, paliekami natūraliai augti. Tokių Lietuvoje – tik apie 2 procentus. Šie miškai negali būti privatūs, tad juos administruoja valstybinių miškų valdytojai – miškų urėdijos, nacionalinių parkų ir valstybinių rezervatų direkcijos. Pastarųjų – gamtinių rezervatų direkcijų – Lietuvoje yra 4.

Nušviesti žmogaus vaidmenį šiuose miškuose paprašėme Kamanų valstybinio rezervato direktoriaus Irmanto Jašinsko.

Natūralią gamtą būtina tinkamai suprasti ir įvertinti

Kamanų valstybinis rezervatas įsteigtas 1979 metais – didžiausiai ir vertingiausiai Šiaurės Lietuvos molingųjų lygumų pelkinei ir mišrių miškų ekosistemai su jai būdinga ir reta augalija ir gyvūnija išsaugoti. Dabar rezervato plotas yra 3935 ha. Vieną jo pusę užima aukštapelkė, kitą – miškai. Spygliuočiai užima apie 60 % visų medynų ploto (eglynai – 48 %, pušynai – 12 %), minkštieji lapuočiai apie 40 % (beržynai – 33 %).

„Kas tai yra – rezervatas ir kam jo reikia? O kam tas pelkes reikia saugoti? Ar ten saugote indėnus?“ Tai bene dažniausi paprastų lankytojų ar šiaip sutiktų žmonių užduodami klausimai. Žinoma, po to jie labai dažnai nustemba, kad tokio Kamanų rezervato iki šiol negirdėjo.

Tokie klausimai manęs nestebina, bet parodo darbo spragas – juk vienas iš rezervato direkcijos uždavinių yra vykdyti ekologinį švietimą, aiškinti visuomenei apie aukštapelkės ir natūralaus miško ir visos gamtos reikšmę ir vertę, kuri, matyt, dar negreitai bus tinkamai suprasta ir įvertinta.

Tačiau stebina tai, kad dalis miškininkų, pabuvojusių rezervate, sako, kad mes čia nieko neveikiame, kad tokių pat miškų yra ir pas juos eiguvoje, girininkijoje ir nėra tikslo juos taip griežtai saugoti, arba, kad be reikalo pūdome medieną – kiek pinigų prarandame, kiek kenkėjų išplinta į kitus miškus?! Norom nenorom susidaro įspūdis, kad jie teišmoko skaičiuoti kubus ir pelną, o visa kita, kas minta mediena, reikia vadinti kenkėjais – dėl to, kad jie „atima iš žmogaus pinigus“. Galbūt jaunų specialistų studijuojant įgytos gamtosauginės žinios ir romantika miršta jau pirmomis dienomis girininkijoje ar privačiame medienos versle? Spaudžia planai, žingeidumą slopina salstelėjęs pinigų kvapas ir po keleto metų pasąmonėje žodis „miškas“ jiems bereiškia 6 – 7 medžių rūšis, ir tas pačias suskirstytas į „blogiečius“ ir „geriečius“? Žinoma, negalima jų smerkti ar aklai pulti. Jie dirba savo tikrai sunkų darbą – ūkininkauja miške. Ir vienas pagrindinių šio ūkininkavimo tikslų labai svarbus mūsų visuomenės gerovei – išauginti kuo daugiau kokybiškos, vertingos medienos. O tai sunkus uždavinys, nes nieko gamtoje nėra stabiliau už dinamiką, keitimąsi – gimimą, augimą ir žūtį. Ir šis žurnalo skyrius tikriausiai labiausiai skaitomas miškininkų, kurie, nuolat būdami arti gamtoje vykstančių procesų, privalo geriausiai suprasti Gamtą, joje vykstančius procesus ir žmonijos poveikį. Todėl plačiau kalbėsiu apie svarbią visų miškų dalį – rezervatų miškus.

Kiek kainuoja kubinis metras medienos, žinome visi. Galime nuspėti, kad ateityje šios kainos kils. Kiek kainuoja ir kainuos gražus kraštovaizdis – jau sudėtingesnis klausimas. Turiu pavyzdį, kaip siūloma sužinoti jo apytikrę vertę: reikia pastatyti du tokius pat namus. Vieną prie nuostabaus ežero pušyne, o kitą – pramoniniame rajone. Kainų skirtumas, už kurį tas pats žmogus pirktų vieną ir kitą namą parodytų konkretaus kraštovaizdžio kainą. O kaip paskaičiuoti natūralaus (rezervatinio) miško vertę? Kas vertingesnis – elitinis, produkuojantis maksimalų kokybiškos medienos kiekį ploto vienete medynas ar žmogaus kirvio nematęs, kaip miškininkai pasakytų, „gamtinę brandą pasiekęs“ medynas – buveinė retoms kerpėms, samanoms, grybams, vabzdžiams, paukščiams. Iš tikro tokių medynų negalima net lyginti. Nes tai tas pats, kaip klausti, kas geriau – dviratis, ar motociklas. Čia svarbiausia, ko siekia žmogus, kokie jo veiklos tikslai ir kam teikiami prioritetai.
Pinigais laimės nenupirksi

Žmogus taip pat yra tik žinduolių rūšis, kurios tikslas yra išlikti. Tik nuo kitų žinduolių jis skiriasi tuo, kad jam vien išlikti nepakanka. Mes norime turėti daugiau nei mums reikia, reguliuoti viską, kas mums paklūsta. Tad manau, daugelis iš mūsų, pasidžiaugę paukšteliais ir gėlytėmis, pasirinktume tą mišką, kurį iškirtę (žinoma, ir atsodinę – savęs nuraminimui) galėtume įsigyti savo svajonių…

Grįžkime prie klausimo, kokia to 200 – 300 metų nekirsto miško vertė, jei žmogui iš jo jokios tiesiogiai apčiuopiamos naudos? Manau, kad čia svarbiausia – atsakomybė. Atsakomybė už savo ateitį ir tuos, kurių gyvenimas yra mums dar mažai žinomas ir nesuprantamas, nes jie nemoka, negali kalbėti žmonėms suprantama kalba, negali rėkti „saugokite mus, nes mes esame žmonijos gyvavimo garantas!“. Jie – tai medžiai, vabzdžiai, grybai, kerpės, paukščiai, žvėrys, oras. Natūralių miškų vertė glūdi tame, kad, jeigu jų neišsaugosime, jų tiesiog nebebus. Kaip gali nelikti ir kitų mūsų gyvenimui būtinų vertybių. Nebebus to natūralaus, tikro gamtos kūrinio ir jo kūrybos proceso. Nebebus pavyzdžio, kokie yra pačios gamtos sudėtingiausių ekosistemų, rūšių tarpusavio santykių originalūs sprendimai. Nebebus paveldo, Lietuvos miškų savitumo, liks tik sodinti, kitaip kultūrinės kilmės miškai, kuriuos, atėjus žmogaus nustatytam kirtimo amžiui, nukirsime, kaip nupjauname rugius jiems subrendus. Bet ir visa tai nėra baisiausia. Manau, baisiausia tai, kad praradę natūralius miškus, mes juos užmirštume, ir ateities kartos jų nepasigestų, kaip ir mes, besimaudydami ištiesintų upių vagose – kanaluose, nebepasigendam duburių, upių kilpose užlietose pievose neršiančių lydekų, paukščių pulkų, krepšiais semiamų žuvų, tiesiai iš upės geriamo vandens skonio.
Rezervatą saugome ne nuo žmonių, bet žmonėms

Žinoma, negalime visos Lietuvos paskelbti rezervatais, tad valstybė ir prisiėmė atsakomybę išsaugoti natūralios gamtos pavyzdžius. Lietuvoje yra įsteigti Čepkelių, Kamanų, Viešvilės valstybiniai gamtiniai rezervatai ir Žuvinto biosferos rezervatas. Ir visi jie skirtingai reprezentuoja Lietuvoje esančius skirtingus gamtinius kompleksus.

Žuvinto rezervatas įsteigtas išsaugoti paukščių rojų Žuvinto ežerą ir šalia esančią aukštapelkę. Čepkelių rezervatas – Dzūkijos krašto smėlingose žemėse augančių grynų pušynų ir žemyninių smėlio kopų supamos aukštapelkės pavyzdys. Viešvilės rezervatas išskirtinis dėl savo natūralios Viešvilės upės, kurioje veisiasi tauriosios žuvys, dėl Karšuvos girios ir pelkių. Na o Kamanų rezervate saugoma didžiausia Šiaurės Lietuvoje aukštapelkė, supama žemaitiškų mišrių miškų. Tad drąsiai galiu teigti, kad Lietuvos valstybiniuose rezervatuose saugoma didžioji dalis Lietuvoje sutinkamų natūralių miškų tipų pavyzdžių. Visi šie miškai priskirti pirmajai – rezervatinei – miškų grupei, pagal kurios reglamentus juose ūkininkauti ir net lankytis (su išimtimis) draudžiama. Dažnas sutiktas žmogus priekaištauja, kad rezervatą saugome nuo žmonių. Netiesa, mes rezervatą saugome ne nuo žmonių, bet žmonėms.

Rezervatų direkcijoms iškelti šie pagrindiniai uždaviniai:

• Užtikrinti rezervato teritorijos apsaugą ir gamtinių procesų natūralią eigą.

• Rezervate atlikti mokslinius tyrimus.

• Vykdyti ekologinį švietimą.

• Atkurti ūkinės veiklos pažeistus gamtos kompleksus ir objektus.

Rezervato apsaugos reglamento laikymąsi užtikrina rezervato inspektoriai. Mokslinius tyrimus atlieka rezervato specialistai, Lietuvos mokslo įstaigos.

2002 metais Kamanų valstybiniame rezervate įrengėme pažintinį mokomąjį taką, kuriuo vedame ekskursijas, pasakojame apie pelkių kilmę, šios aukštapelkės ir natūralių miškų reikšmę. Eidami taku, lankytojai supažindinami su mišriame miške augančiomis medžių rūšimis, aukštapelkėje esančiu Kamanų ežeru. Parodome atvirą pelkės vietą – klampynę. Rezervato direkcijoje parodome filmą apie Kamanų rezervatą. Su kiekvienais metais mus aplanko vis daugiau lankytojų. Pvz, 2002 metais pas mus lankėsi beveik 800 žmonių, o 2003 metais – beveik 1900.
Šimtmečius šienautą ir sausintą šienaujame ir tvenkiame

Daug diskusijų kyla kalbant apie natūralių gamtos procesų rezervate užtikrinimą. Vieni mano, kad to padaryti neįmanoma, nes žmonijos veiklos įtakoje visame pasaulyje šiltėja klimatas, didėja atmosferos užterštumas, o tai jau įtakoja ligšiolinius gamtinius procesus ir mes prarandame tas vertybes, dėl kurių buvo įsteigti rezervatai. Kiti tvirtina, kad viską reikia palikti Dievo valioje. Todėl šiais metais bus parengti rezervatų tvarkymo planai, kuriuose bus numatyta leistina veikla, neprieštaraujanti rezervatų steigimo tikslams ir uždaviniams. O ką mes darome ar galime padaryti šiuo metu Kamanose?

Kamanų auštapelkė labai sausėja dėl griovių, seniau iškastų pačioje pelkėje ir apypelkyje, todėl patys vertingiausi pelkės plotai – plynės – labai sparčiai pradeda užaugti pušaitėmis. Pelkės hidrologinio režimo atstatymo darbams mes gavome leidimus ir dalį tų kanalų jau užtvenkėme. Kol kas daugumą šių darbų finansavo Frankfurto zoologų draugija (iš Vokietijos). Įvykdėme ir Šiaurinės klampynės ekosistemos atkūrimo darbus, kurių metų iškirtome pušaites labiausiai sausinimo paveiktoje pelkės plynėje. Vis labiau aiškėja, kad daug retų augalijos ir gyvūnijos rūšių prarandame ne tik žmogaus veiklos, bet ir neveiklos įtakoje. Tai tos rūšys, kurių gyvavimas tiesiogiai susijęs su žmogaus veikla, pvz, ganymu ar šienavimu natūraliose pievose. Prieš įsteigiant Kamanų rezervatą, dabartinėje teritorijoje buvo 7 sodybvietės. Jų gyventojai šienavo ir ganė pievas daugelį metų. Po rezervato įsteigimo tos pievos pradėjo užaugti mišku. Norėdami išlaikyti per ilgą laiką istoriškai susiformavusias natūralių pievų ekosistemas, trejus metus mes pusę iš jų šienaujame.

Pabaigai miškininkams norėčiau priminti, kad be pelkių ir pievų mes, kaip ir jūs, valdome ir dalelę valstybinių Lietuvos miškų. Ir mes bei mūsų miškai prisideda prie tvaraus bei subalansuoto miškų ūkio, kuris yra labai svarbus veiksnys mūsų pilnavertės visuomenės išlikimui.

Rašykite komentarą

-->