Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvos muziejai ir jų istorija

Autorius: Kristina

Lietuvos muziejų istorija

Jeigu atsigręžtume į istoriją ir pasižiūrėtume, kaip Lietuvoje formavosi muziejininkystė, pamatytume sudėtingą procesą. Švietimo epochoje Europos didžiosiose valstybėse susiformavo didžiuliai muziejai – Vienoje, Miunchene, Prahoje; jie turi jau 200 metų veiklos istoriją. O daugelyje kitų Europos šalių – Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje – muziejai susiformavo XIX amžiuje, per Europos pavasario tautinį atgimimą. XIX a. ir Lietuvoje atsirado Senienų muziejus kaip Archeologijos draugijos veiklos rezultatas, inicijuotas šviesiausių Lietuvos žmonių, daugiausia dvarininkų. Šioje veikloje ypač pasižymėjo Eustachijus Tiškevičius. Tačiau po 1863 metų sukilimo muziejus buvo uždarytas, didžioji rinkinių dalis išvežta į Rusiją, į Rumiancevo muziejų, dalis – į Kijevą. Ir tik po 1905 metų revoliucijos, kai Lietuva gavo daugiau laisvių, ėmė steigtis draugijos. Ryškiausios tarp jų – Lietuvių dailės ir Mokslo draugijos. Dailės draugija Vilniuje atliko didžiulį darbą mūsų kultūrai – 1907 m. surengė pirmąją lietuvių dailės parodą. Tai buvo visos Lietuvos šventė, į ją suvažiavo inteligentai ir iš Suvalkijos, ir iš Zarasų, ir iš kitų Lietuvos vietovių. Į parodos atidarymą specialiai atvyko Maironis iš Peterburgo. Dailės draugija ir dr. J.Basanavičiaus įkurta Mokslo draugija dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo kaupti mūsų etninės kultūros rinkinius, rinkti tautodailę. Pirmosioms parodoms tautodailės dalykus rinko ir P.Rimša, ir M.K. Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, ypač J.Jaruševičius, kuris mokytojavo Kazanėje, bet atostogų metu apkeliavo pusę Lietuvos, pieštuku ir plunksnele piešdamas lietuviškus kryžius, taip juos ir suregistruodamas. O Dailės draugija išleido tų piešinių albumą. Ir man buvo labai malonu vienoje centrinių Paryžiaus bibliotekų tarp kitų vertingų eksponatų pamatyti J.Jaruševičiaus “Kryžius” – leidinį, kurį labai vertina prancūzai.

Mano minėti dailininkai pirmieji pradėjo kaupti kultūros paveldą, rinkti muziejinę medžiagą. Pirmasis pasaulinis karas sustabdė tą veiklą. Po karo jaunai Lietuvos valstybei reikėjo įsitvirtinti, svarbiausia – nugalėti neraštingumą, nes Lietuvoje tuo metu buvo daug beraščių. Švietimiečių, mokytojų veikla davė rezultatų. Būtent šviesuoliai mokytojai Šakių “Žiburio” gimnazijoje, minėdami jos dešimtmetį, vienoje klasėje įsteigė muziejų. Jis buvo nedidelis, bet labai svarbus kultūros židinys. Jame pradėta kaupti etnografinė zanavykų kultūra, tautodailė, archeologiniai radiniai. Jaunas, energingas dailininkas Antanas Tamošaitis prikalbino prof. Joną Šileiką padovanoti muziejui nemažą paveikslų kolekciją. 1944 m., karo metu, “Žiburio” gimnazija sudegė iki pamatų. Sudegė ir visas muziejus. Pokario metais Girėnuose buvo įkurtas kraštotyros muziejus, kuris ir šiandien veikia kaip Zanavykų krašto muziejus ir vadovaujamas profesionalaus muziejininko V.Dėdyno yra nemaža nuveikęs. Pagrindinė jo veikla – etninė kultūra ir tautodailė.

Kiek kitaip susiklostė Marijampolės muziejaus likimas. Muziejų įkūrė ūkininkai, aktyvūs agronomai Dargis, Bajorinas, suradę jam patalpas pieninėje. Pavadino “Sodžiumi” ir ėmė kaupti savo protėvių kultūrinį paveldą. Mokyklose, miesteliuose, parapijose jie suorganizavo daug parodų, tų parodų pagrindu rinko unikalią etnografinę ir tautodailės medžiagą, kokios šiandien surinkti jau nebūtų įmanoma. Antrojo pasaulinio karo metais muziejus nenukentėjo, pokariu jis tapo valstybiniu kraštotyros muziejumi, praplėtė rinkinių diapazoną. Kaip jo filialas buvo įkurta V.Mykolaičio-Putino memorialinė ekspozicija. Muziejus ypač praturtėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Mokytojos L. Vilutienės dėka jame atsirado medžiaga apie “Tauro” apygardos partizanus ir tremtinius. Dabar ji eksponuojama atskirame muziejaus filiale. Palyginti su kitais kraštotyros muziejais, Marijampolės muziejus yra gana aktyvus.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->