Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvos miestų augimas ir architektūra

Autorius: Virginija

Architektūra- materialiosios aplinkos ir emocijų formavimo menas- yra kartu epochų atspindys ir epochų realybė. Ji materializuoja socialinę visuomenės patirtį, utilitarinius poreikius, technines ir ekonomines galimybes, estetinius idealus.

Gyvybingiausia ir patvariausia iš mus pasiekusio kultūros palikimo yra tai, kas koncentruoja nuo mūsų tolstančių kartų išgyventą ir sukauptą patirtį, skatina mus giliau ją suvokti ir geriau įžvelgti į dabartį.

Architektūros istorija- tai idėjų, techninių įgūdžių, meninio patyrimo istorija. Lietuvos architektūra ilgame ir duobėtame istorijos vieškelyje išgyveno daug raidos etapų. Neatskiriamai susijusi su socialiniais procesais, tautos likimu, atiduodama laikui, karams, gaisrams milžinišką negrąžinamą duoklę, ji kito kiekybiškai ir kokybiškai, nepaisant visų negandų, paliko neišdildomų pėdsakų, didelių ir savitų vertybių.

Lietuvos architektūra jau nuo XIX a. pradžios traukė daugelio meno tyrinėtojų dėmesį. Apie ją yra paskelbta straipsnių, monografijų, kurių tiek mokslinis lygis, tiek ir tikslai labai skirtingi. Vis dėlto Lietuvos architektūra iki šiol nebuvo sistemingai ir pakankamai plačiai nagrinėta bei nušviesta. Kai kuriose užsienio šalyse apie ją mažai žinoma. Nebuvo specialiai rašoma ir Lietuvos architektūros istorija. Realios galimybės šiam dideliam darbui atsirado tik tarybiniais metais. Įvairių specialybių mokslininkai- archeologai, istorikai, architektai, paminklų restauruotojai, menotyrininkai daugelį metų kruopščiai kaupė įvairiopą medžiagą ir, remdamiesi materialistine pasaulėžiūra bei marksistine- leninine teorija, turtino mokslą naujais teiginiais ir veikalais.

Ekonominis susiklostymo pagrindas buvo amatai ir prekyba, miestas nesiskyrė nuo kitokių visuomeninių miestų. Šiuo pagrindu besiremiantis prievolinis statusas įteisindavo ne bet kokią, o individualiai dirbančių žmonių bendruomenę, ir šis įteisinimas sutapdavo su prekinių santykių, keičiančių natūralųjį ūkį, atsiradimus.

Lietuvos miestų atsiradimą lėmė pasiektas amatų ir prekybos lygis besiformuojančioje aplinkoje. Vilniaus ir Kernavės papilius galima laikyti, kaip miestus. Miesto tipo papilius turėjo ir rusų gyvenami Gardinas bei Naugardukas. Vėliau Vilniaus mieste išryškėjo gatvių tinklas, imta kloti medžio grindinius. Ir tik dvarui įsitraukiant į prekybinius santykius atsirado miestai. Lietuvos miestų genezė nusikėlė į priešbaudžiavinį laikotarpį, kuomet dar nebuvo dvaro. Atitinkami feodalizmo plėtros reiškiniai Lietuvoje sekė vienas kitą ne dėsningai, bet sluoksniavosi ir persidengė vienu ar artimu metu. Bet nereikia pamiršti, kad Lietuvos miestai buvo maži ir negausūs. Išskyrus Vilnių ir Kernavę, lietuvių gyvenamame plote kitų miestų nebuvo. Ir šie du paminėti miestai atsirado valdovo ūkinio domeno ekonominiame centre. Tai buvo svarbiausios monarcho rezidencijos, taigi jos, o ne bendra krašto ekonominė raida tapo tuo paankstinančiu faktoriumi.

Pradėjus naudoti metalinį kirvį ir kaltą tobulėjo pastatų formos ir dalių apdorojimas, sienas imta ręsti iš gulstinių rąstų.

Praturtėjusios giminės bendruomenės, saugodamos derlių ir gyvulius nuo priešų, ėmė rengti įtvirtintas gyvenvietes ant sunkiai prieinamų kalvų, prie upių, ežerų. Naujosios architektūros užuomazgos rodo žmogaus pastangas panaudoti apsaugai aptvarų apsuptą atvirą vidaus erdvę. Bendruomenės dar stokojo patyrimo, naudojo daugiausia tik nesunkiai apdorojamą medžiagą- medį, todėl dar negalėjo per daug keisti gamtos formų. Gyvenvietes aptverdavo sukaltais į žemę rąsteliais, išpintais šakomis. Gyvenviečių planas labai priklausė nuo vietos konfigūracijos.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->