Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvos – Lenkijos padalijimai

Autorius: Laimonas

Mirus Augustui III , nutrūko Lietuvos – Lenkijos unija su Saksais . Per naujo karaliaus rinkimus Čartoriskiai bandė padaryti pakeitimų krašto santvarkoje . Jiems pasisekė suvaržyti „liberum veto“ , šiek tiek sustiprinti karaliaus valdžią , sumažinti bajorų savivalę . Vis dėl to visų sumanymų nepavyko įgyvendinti , nes pasipriešino Rusija ir Prūsija . Šie du kaimynai pageidavo ir rūpinosi , kad Lietuvoje ir Lenkijoje būtų netvarka . Rusijos carienė Jakaterina II, net privertė Lietuvos – Lenkijos seimą išrinkti Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu jai ištikimą lenką Stanislovą Augustą Poniatovskį ,Čartoriskių giminės žmogų . Įkėlus į sostą rusams artimą Poniatovskį , jų įtaka dar padidėjo . Jėzuitams įsigalėjus , valdžioje stačiatikių teisės buvo mažinamos . Tuo pasinaudoję rusai visiškai perėmė valdžią Lietuvoje – Lenkijoje į savo rankas . Rusams taip įsigalėjus , atsirado pagaliau tarp bajorų žmonių , pasiryžusių ginklu ginti savo tėvynės nepriklausomybę . Kauno , Ukmergės , Upytės pavietuose pirmuosius konfederatų būrius organizavo Simonas Kosakovskis. Ginkluoti konfederatų būriai Lietuvoje ir Gudijoje paplito 1768 – 1772 m . Rusų kariuomenė naikino priešų dvarus , apraizgė kraštą šnipų tinklu . Partizaniškai kariaudami , nesutelkę didesnių pajėgų , konfederatai buvo sutriuškinti . Baro konfederacijos metu žuvo apie 60 tūkst. kovotojų , bet pergalė nebuvo pasiekta . Sukilime dalyvavo beveik vieni bajorai ir didikai . Tik Lietuvoje , karališkajame Šiaulių dvare ir kitur , prisidėjo prie sukilimo ir valstiečiai , tikėdamiesi nusikratyti baudžiavos . Bet ir jie buvo žiauriai numalšinti tikslo nepasiekę . 1769 m. Austrija ir Prūsija susitarė pripažįstančios LDK Rusijos įtakos zona . Bijodama Rusijos vienašalių veiksmų , Prūsija skubėjo įgyvendinti Respublikos užgrobimo idėją .

Pirmasis Lietuvos – Lenkijos padalijimas

Jau seniai sustiprėję Lietuvos ir Lenkijos valstybės kaimynai šeimininkavo jos teritorijoje ir vis stebėjo vienas kitą , kad spėtų laiku įsijungti į lengvo grobio dalybas . Kai valstybė po Baro konfederacijos kovų visai nusilpo , o Rusija dar labiau sustiprėjo įveikusi Turkiją , Prūsija pradėjo bijoti , kad viena Rusija gali pasigrobti visą Lenkijos ir Lietuvos valstybę . Bet po Turkijos pralaimėjimo labiausiai dalybas skubino Austrija . Frydrichas II paskubino sudaryti su Rusija ir Austrija sutartį , siūlydamas pasidalyti visiems trims Lietuvos – Lenkijos žemes . Austrijai rūpėjo Silezijos teritorijos , o Prūsijai ji siūlė Žemaitiją ir Kuršą . Rusija pati norėjo kuo didesnio grobio , todėl Prūsijai atidavė tik Pamarį – 36 tūkst. km2. , t.y. 5% teritorijos su 580 tūkst. gyventojų , Austrijai atiteko Galicija – 81 900 km2. , t.y. 11,8% teritorijos su 2 mln. 130 tūkst. gyventojų .

Rusija , pagal 1772 m. rugpjūčio 5 d. Peterburge pasirašytą vadinamojo padalinimo aktą pasiėmė dalį Gudijos : Polocko , Vitebsko ir Mstislavlio vaivadijas , rytinę slavišką Minsko dalį – Latgalą – jau baltų etnoso teritoriją . Taigi Rusijai atiteko 92 tūkst. km2. ( 12,7% ) teritorijos ir 1 mln. 300 tūkst. gyventojų . Taip buvo užgrobta 29,5% Respublikos ir trijose gretimose valstybėse , po okupantų letena atsidūrė 4 mln. 10 tūkst. gyventojų .

Tenka pripažinti , kad valstybės piliečių , ginančių savo Tėvynės nepriklausomybę 1772 m. , ir iškiliausių valstybės vyrų buvo nedaug . Daugelis jų tarnavo grobiantiesiems monarchams , darė karjerą veikdami seimuose ir seimeliuose arba konfederacijose kaip apmokami galingųjų kaimynų agentai . Tų kurie išdrįso rizikuoti savo gyvybe ir karjera , buvo visai nedaug . Tik trys tokie atsirado 1773 m. seime . Protestą pareiškė pasiuntinys Samuelis Korsakas, senatorius Soltykas , o Naugarduko pasiuntinys Tadas Reitanas padarė dar daugiau . Matydamas , kad beviltiška įtikinti Senato narius atmesti pirmosios Lietuvos – Lenkijos aneksijos aktus , susiplėšė rūbus ir krito ant grindų šaukdamas : „ Kas myli Dievą , kas ištikimas Tėvynei , tegul šiandien nesitraukia , nes matote , kad naikinamos jos brangiausios teisės “. Kai pagaliau A.Poninskis Maskvos kariuomenės padedamas vertė seimą išsiskirstyti , T. Reitanas 38 valandas budėjo prie seimo durų .

1773 m. Respublikos seimas , valstybių grobikių karinių jėgų grasomas , prievarta ratifikavo 1772 m. aneksijos padarinius .
1773 – 1791 m. reformos stengiantis atgaivinti kraštą

XVIII a. aštuntame dešimtmetyje karaliui lanksčia vidaus politika pavyko savo pusėn patraukti dalį vidutinės bajorijos , gauti šiokį tokį bajorijos pritarimą veikti seimą . Prie valdovo susibūrė centro valdžios stiprinimo šalininkai . 1775 m. seime buvo patvirtinta Nuolatinė taryba – vykdomosios valdžios organas prie valdovo visai Respublikai . Rusija tikėjosi , kad šis organas jai įtakojant ribos reformas . O karalius su savo rėmėjais norėjo ją panaudoti reformoms vykdyti konstitucinės monarchijos kryptimi . Stipraus valdovo priešininkai , tai yra senosios bajorų „ aukso laisvės “ šalininkai , šia tarybą tikėjosi panaudoti prieš Stanislovą Augustą Poniatovskį . Taigi Nuolatinės tarybos vaidmuo yra painus ir nevienareikšmis . vis dėlto jai veikiant buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė , apribota etmonų savivalė , stengtasi reformuoti teisės sistemą ir teismų darbą , sutvarkyti vykdomosios valdžios įstaigas . Suvienodinta svorio ir tūrių sistema , pertvarkyti mokesčiai . Sudaryta naujų , palankių tarptautinei prekybai sutarčių . Tačiau šios 1775 – 1778 m. reformos buvo tik dalinės. Bajorų luominių privilegijų nepavyko palaužti , lygiai kaip ir panaikinti valstiečių baudžiavinės nepriklausomybės . Miestiečių teisės nebuvo sulygintos su bajoriškomis . 1773 m. spalio 14 d. Respublikos seimas įkūrė Edukacinę komisiją – modernią pasaulietinio tipo švietimo ministeriją . Jai buvo perduotos visos valstybės akademijos ir mokyklos , pavesta pasaulietinti ir modernizuoti mokslą ir mokymą . Pirmuoju jos pirmininku buvo paskirtas Vilniaus vyskupas Ignotas Jakūbas Masalskis , nariais – Jokimas Liutauras Chreptavičius , Adomas Čartoriskis , Andrius Zamoiskis ir kiti . Ypač vaisingu reformų darbu pasižymėjo Ketverių metų seimas (1788 – 1798 m. ) . Jo darbas palengvėjo 1789 m. pradžioje , išvedus Rusijos kariuomenę . Kol Rusija kariavo su Turkija , Ketverių metų seimas panaikino Nuolatinę tarybą , praplėtė karaliaus teises , panaikino liberum veto , vykdė įvairius administracinius pakeitimus . Labiausiai pagarsėjo 1791 m. gegužės 3 d. Šio seimo priimta konstitucija . Jos tikslas buvo įtvirtinti centralizuotą valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje , Galutinai sulieti jas į vieną valstybę . Tačiau iš lietuvių pusės sulaukta pasipriešinimo , ir Ketverių metų seimo reformatorių stovyklos garbei turime pasakyti , kad buvo surastas neblogas kompromisas . 1791 m. spalio 20 d. buvo pasirašytas „ Abiejų Tautų savitarpio garantijos įstatymas “ . Pagal šį įstatymą Lietuva išsaugojo suverenitetą Abiejų Tautų Respublikoje , valstybė liko federacinio pobūdžio , jai buvo suteikta naujiesiems laikams priimta federalinė valstybės forma , kuriai pradžią jau buvo davusi Liublino unija . Lietuvai ir Lenkijai garantuotas lygus atstovų Karo ir Iždo komisijose . LDK paliktas toks pat skaičius ministrų ir valdininkų su tais pačiais tikslais ir kompetencija . Karo ir Iždo komisijoms po vienodą laiko tarpą turėjo vadovauti Lenkijos ir Lietuvos atstovai . Iždo kasos viešosios pajamos , gautos Lietuvoje , turėjo likti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje . Teisinius lietuvių reikalus, susijusius su iždu , turėjo spręsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo komisijos teismas . Šių reformų nepakako , pagaliau jos nesulaukė didesnio pritarimo , kad būtų galima išgelbėti valstybę nuo agresorių .
Antrasis Lietuvos – Lenkijos padalijimas

Gindamas lietuvių teises Ketverių metų seime Kazimieras Nestoras Sapiega kalbėjo :

„ Tautų privilegijos nėra jos valdovų nuosavybė ir net nėra visos šiuo metu gyvenančios kartos nuosavybė . Mes negalime jų atsisakyti , o paveldėję jas iš protėvių privalome jas visas išsaugoti palikuonims “. K. N. Sapiega iš visų jėgų laikėsi ir priešinosi kapituliacijai prieš Rusiją . Deja , sėkmingos reformos ir seimo sutarimas esminiais valstybės klausimais negalėjo nekelti nerimo Rusijos ir reformų priešininkams . Reformų priešai 1792 m. susijungė į Targovicos konfederaciją . Rusijos pjudomi jie manė giną bajorų „ aukso laisvę “ ir senąją Respublikos santvarką . Kilo vidaus karas . Viskas baigėsi tuo , kad vėl į nevieningos valstybės reikalus įsikišo rusų kariuomenė , padėjusi Targovicos konfederatams , ir antrą kartą 1793 m. Prūsija ir Rusija užgrobė dalį Respublikos teritorijos . Rusai paskelbė ‚ kad Lietuvoje ir Lenkijoje kilusi revoliucija gresia visos Europos ramybei ; kad galėtų išlaikyti tvarką , reikia Lietuvos – Lenkijos žemes sumažinti . Rusija pasigrobė Minsko , Voluinės ir Polodės žemes , o Prūsija – Poznanę , Gdanską ir Torunę . Po šio antrojo padalijimo Lietuvos valstybės teritorijoje liko tik etnografinės lietuvių žemės , o iš visos buvusios Respublikos – trečdalis jos ploto .

1793 m. Gardine atstovų į seimą rinkimai nepatenkino Rusijos ambasadoriaus Severso . Tada mieste pasirodė kazokų patruliai , Gardiną apsupo rusų kariuomenė . Visuotinėje maištyje seimo maršalas buvo priverstas kažkur kertėje prisiekti rusų carui ištikimybę , bet nepaisant augančios opozicijos ir Lietuvos atstovo Upytės bajoro Kimbaro dramatiško šauksmo į čia pat buvusio karaliaus sąžinę , seimas nesiskirstė . Seversas ėmė grasinti . Kai kurių bajorų dvarai buvo užpulti , kiti žymesni atstovai suimti , o likusieji priversti susirinkti lemiamam posėdžiui . Rusų kariuomenė apsupo posėdžių rūmus , karininkai įėjo į seimo salę ,

o generolas Rautenfeldas užėmė vietą greta karaliaus sosto . Tada įvyko garsioji nebylė scena : atstovai išbuvo salėje visą naktį tylėdami . Tuo jie reiškė protestą , bet vienas atstovas, lenkas brėkštant pareiškė , kad tyla – sutikimo ženklas . Rautenfeldas , sėdėjęs greta karaliaus , paėmė jį už rankos , įspaudė plunksną ir – Stanislovas Augustas pasirašė padalijimo traktatą . Rusijos ir Prūsijos ambasadoriai tuo pasitenkino ir pavargusius atstovus iš salės išleido , bet šie , slapta susirinkę , pasirašė manifestą prieš pavartotą prievartą ir žemių pagrobimą .
1794 metų sukilimas
Tai buvo paskutinis Lietuvos ir Lenkijos bajorų , iš dalies miestiečių ir valstiečių bandymas atsikratyti Rusijos šeimininkavimo krašte ir susigrąžinti per užgrobti prarastas teritorijas . Mintis sukilti kilo pasklidus krašte žiniai , kad karalius prisijungė prie Targovicos konfederacijos . Tuo metu Rusijos atstovas pareikalavo sumažinti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes . Visi suprato , kad išformavus reguliariąją kariuomenę sukilimas vargu ar bus įmanomas . Nors ir ne iki galo pasirengę , sukilėliai pradėjo savo žygį . Jam vadovauti ėmėsi JAV nepriklausomybės kare pagarsėjęs generolas Tadas Kosciuška . Krokuvoje jis viešai paskelbė sukilimo aktą ir išsiuntinėjo atsišaukimus po visą kraštą . Prie Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalinių dėjosi patriotiškai nusiteikusi bajorijos dalis , miestiečiai . Atėjo ir dalgiais ginkluotų valstiečių . Pirmasis mūšis netoli Krokuvos buvo sėkmingas : nors ir didesnė caro kariuomenė , bet nepratusi kautis su dalgiais ginkluotais valstiečiais , pralaimėjo . Pergalė paskatino ir abejojusius dėtis prie sukilimo . Sukilimas apėmė ir Lietuvą . Jo organizatoriai čia buvo prelatas Ksaveras Bogušas , M. J. Bžostovskis , generolas K. Jelskis ir kiti . Vyriausiuoju sukilėlių vadu Lietuvoje tapo pulkininkas Jokūbas Jasinskis . 1794 metų naktį iš balandžio 23 dienos į 24-ąją jis išlaisvino Vilnių iš rusų , kurių buvo triskart daugiau nei sukilėlių . Išvadavus Vilnių sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė , J. Jasinskis pakeltas generolu leitenantu . Aukščiausioji Lietuvos taryba savo balandžio 24 d. Vilniuje ir balandžio 30 d. Kaune paskelbtuose universaluose paneigė T. Kosciuškos kompetencijas . Maža to , Kaune universalas buvo paskelbtas lietuvių kalba . Žinoma , tai buvo vergiškas vertimas ( Rada Naididžiausia Naradaus Lietuwos ) , bet tai jau valstybinio rango dokumentas gimtąja kalba . Jo signatarai irgi pasirašė lietuviškai : Dominykas Narbutas , Antanas Lechnickas , kunigas Martynas Počobutas . Šį aktą galima vertinti tik kaip svarbią takoskyrą lietuvių kelyje į savarankiškumą . Tiesa , T. Kosciuška paleido jakobino J. Jasinskio vyriausybę ir 1794 m. birželio 10 d. LDK Centrinės deputacijos vadovu paskyrė konservatyvųjį generolą Mykolą Vielhorskį . Prasidėję Lietuvos ir Lenkijos sukilėlių nesutarimai pagreitino sukilimo pralaimėjimą . 1794 m. gegužės 7 d. T. Kosčiuška paskelbė savo garsųjį manifestą , suteikiantį valstiečiams asmens laisvę , teisę į jų dirbamą žemę . Tai patraukė į sukilimą daugybę valstiečių , bet tarp bajorų kilo nepasitenkinimas . Sukilimo neparėmė nei Prancūzija , nei Turkija , o Prūsijos reguliarioji kariuomenė susijungė su rusais . 1794 m. birželis T. Kosčiuškos sukilimui buvo labai nesėkmingas . Pralaimėjusi jo kariuomenė traukėsi Varšuvos link , o prūsai užėmė Krokuvą . Generolo Suvorovo kariuomenė Varšuvos Pragos priemiestyje išžudė tūkstančius gyventojų , ir įgąsdinta Varšuva 1794 m. lapkričio 6 d. pasidavė . Vilnius krito rugpjūčio mėnesį , ir sukilimas Lietuvoje buvo numalšintas . Dalis sukilėlių pateko į prūsų rankas , o patekusieji į rusų nelaisvę buvo ištremti į Sibirą .
Trečiasis Lietuvos – Lenkijos padalijimas
Po šio pralaimėjimo rusai , prūsai ir austrai 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybę skubiai pasidalijo trečią kartą . Austrija pasiėmė Lenkijos žemių dalį su Krokuva , Rusija – Lietuvos žemes su Kaunu , Vilniumi ir Gardinu iki Nemuno , Prūsija – Lenkijos žemes su Varšuva ir Lietuvos Užnemunę , susisiekiančią su Rytų Prūsais .

Karalių Stanislovą Augusta Poniatovskį 1795 m. rugsėjo 25 d. privertė atsisakyti sosto ir apsigyventi Gardine . Jekaterinai II mirus jis buvo perkeltas į Peterburgą , kur netrukus (1798 m.) mirė . Daugelis žlugusios didelės valstybės veikėjų emigravo arba kartu su Tadu Kosčiuška pateko į Rusijos kalėjimus . Užimtame krašte okupantai pradėjo naikinti senąsias tradicijas ir daryti rusišką tvarką . Taip 1795 m. žlugo Lietuvos – Lenkijos valstybė , bajorų „aukso laisvės“ pakirsta , tapusi plėšrių kaimynų grobiu .

Išvados

Per visus tris užgrobimus pagrindinės jėgos buvo dvi : carinė Rusija , kuri norėjo išsaugoti status quo ir mirtiną ligonį – gęstančią valstybę galutinai uždusinti savo glėbyje , ir valstybės reformatoriai , kurie stengėsi daryti permainas ir išgelbėti valstybę . Jėgos buvo nelygios , nes carinė Rusija galėjo tikėtis pagalbos iš didžiųjų Lietuvos ir Lenkijos didikų , kuriems prižadėjo išsaugoti jų privilegijas . Papirkti didikai Lietuvos – Lenkijos seime ir tikrieji rusų agentai irgi buvo carinės Rusijos atrama . O kur dar vis pakurstomi religiniai disidentai , Katalikų bažnyčios galvos , kariuomenės vadai – beveik visų jų paramos susilaukė carinė Rusija . Reformatoriai galėjo tikėtis tik karaliaus ir dalies bajorijos paramos , šiokios tokios neorganizuotos pagalbos iš Rusijos priešininkių – Prancūzijos , Turkijos , Švedijos ir juntamai krašte augančio patriotizmo , bet jų pusėje buvo teisė , valdžia , kiekybinė persvara , valstybės armija ir vieninga politika , puikiai diriguojama iš Peterburgo . Reformatoriai galėjo remtis tik savo protu ar veiksmu ir moralinio pranašumo jausmu : jų tikslai buvo kilnūs , bet to buvo maža . Lietuvos ir Lenkijos likimas nelabai jaudino to meto Europą ir nedaug sulaukta tarptautinių šios agonijos komentarų . Visos Europos akys buvo nukreiptos į Prancūziją . Kai prancūzų revoliucinė kariuomenė užiminėjo Belgiją ir Olandiją , artėjo prie Pjemonto ir Katalonijos , kam galėjo rūpėti likimas krašto , kurį visi seniai jau laikė nepagydomu ligoniu ? Vidinė anarchija , kaimynų užmačios privedė prie valstybės laidotuvių .

Literatūra :

Vanda Daugirdaitė – Sruogienė

„ Lietuvos istorija “ 1990 m.
Bronius Makauskas

„ Lietuvos istorija “ 2002 m.
A. Šapoka

„ Lietuvos istorija “ 1989 m.

Rašykite komentarą

-->