Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvos barokas

Autorius: Rokas

Turinys

1. Lietuvos baroko savitumas ………………………………………………………………………………………………..3

2. Ankstyvojo baroko architektūra …………………………………………………………………………………………5

3. Vazų barokas …………………………………………………………………………………………………………………..6

4. Rezidenciniai didikų miestai ir rūmai ………………………………………………………………………………….8

5. Priedai……………………………………………………………………………………………………………………………11

6. Naudota literatūra …………………………………………………………………………………………………………..14
Lietuvos baroko savitumas

Barokas – meno stilius (XVI a.vid.- XVIII a.) , kuriam būdinga pompastika, puošnumas, įspūdingi ornamentai, išraiškingumas. Pirmiausia paplito Europoje ir Lotynų Amerikoje. Pradėjo formuotis Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių.

Istorinis kontekstas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, daugiatautėje valstybėje, baroko epocha sujungė skirtingus etninius ir konfesinius pradus. 1596 m. įsteigta Romai pavaldi Unitų Bažnyčia, kurioje katalikybė buvo glaudžiai susijusi su LDK stačiatikių kultūra. Lygiagrečiai gyvavo stipri protestantiškos kultūros srovė, kurioje humanistinės tradicijos susipynė su barokui būdingomis retoriškomis išraiškos formomis (pvz., XVIII a. Papilio evangelikų reformatų bažnyčios altorius). Šie veiksniai skiria Lietuvos baroką nuo Lenkijos, nors į Lietuvą skverbėsi lenkų kultūra. Nuo 1699 m. valstybės raštvedyboje vietoj senosios slavų įteisinta lenklĮ kalba, 1614 ir 1619 m. į lenkų kalbą išverstas ir išleistas Lietuvos Statutas. Kartu su lenkų kalbos įsigalėjimu LDK elitas – ir katalikai, ir protestantai, ir unitai – perėmė kai kuriuos lenkiškus papročius, nešiosenos elementus – šias LDK kultūros ypatybes lenkų istorikai traktuoja kaip Lietuvos sulenkėjimą, laikydami LDK baroko epochos palikimą lenkų kultūrinio paveldo savastimi.

Lietuvos baroko savitumas glūdi LDK atvirume įvairioms įtakoms, kurių galima aptikti materialinės ir dvasinės kultūros paminkluose. Nors pirmoji LDK barokinė bažnyčia pradėta statyti 1586 m. (Nesvyžiaus jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia) ir šią datą galima laikyti baroko pradžia Lietuvoje, iki pat XVII a. antrosios pusės buvo statomi įvairių konfesijų sakraliniai pastatai, kuriuose vienu metu pasireiškė gotikos, renesanso ir baroko stilių bruožai (Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo, Skarulių Šv. Onos ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios). Tai rodo ne tik skirtingas atskirų visuomenės sluoksnių atstovų mecenavimo galimybes (Lietuvos baroke aiškiai išskiriami valdovo dvaro ir didikų, smulkiųju bajorų ir miestiečių bei valstiečių lygmenys), bet ir skirtingą tų sluoksnių skonį, pvz., Nesvyžiaus Radviloms, katalikiškajai giminės šakai, daugiau įtakos turėjo Italijos, o Biržų ir Kėdainių, protestantiškajai, – Prancūzijos ir Olandijos kultūra. Skirtingi įtakų šaltiniai ir stilių vėlavimas, būdingas provincijos kultūrai, lėmė Lietuvos baroko savitumą. Vienas svarbiausių veiksnių buvo tiesioginiai ryšiai su baroko tėvyne Italija ir kitomis katalikiškomis šalimis, iš kurių atvykdavo žymūs menininkai, aplenkdami kaimyninę Lenkiją ir tapdami Lietuvos piliečiais. Didelę įtaką turėjo didikų kelionės į Vakarų Europą, studijos užsienio universitetuose. Ambicingi užsakovų užmojai ir savos meno mokyklos susiformavimas lėmė LDK baroko savitumą, labiausiai išryškėjusį XVII a. antrosios pusės – XVIII a. architektūroje ir dailėje.
Chronologija. Baroko laikotarpis, tęsęsis beveik 200 metų, skirstomas i ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Ankstyvojo baroko laikotarpiu – nuo 1586 m. iki XVII a. pirmosios pusės pabaigos – išsiskyrė Vazų barokas ir jezuitų barokas (apie 1620-1656). Šios stilistinės srovės yra glaudžiai susipynusios. Ankstyvajam laikotarpiui būdinga gotikos, renesanso ir baroko stilių samplaika.

Brandusis baroko raidos etapas prasidėjo po 1656-1661 m. karo su Maskva ir truko iki XVII a. pabaigos, o vėlyvasis – nuo XVII a. pabaigos iki pat XVIII a. pabaigos (nuo 1730 m. jis kartais vadinamas rokoku).

Kontrreformacijos ir jėzuitų įtaka. Barokas Lietuvoje sutapo su katalikiškosios Reformos sąjūdžiu, kuris atvedė prie laipsniško katalikybės įsiviešpatavimo visose gyvenimo srityse. Lietuvos žmonių mentalitetui, architektūrai ir dailei didelę itaką darė jėzuitai. Jėzuitų architektai ir jų mokiniai statė pirmąsias Lietuvoje barokines kupolines bažnyčias. Dėl jų poveikio ir tradiciškais metodais statytose bažnyčiose derintasi prie potridentinės Katalikų Bažnyčios nuostatų, siekta vidaus erdvės vientisumo, geresnio apšvietimo, visų elementų integracijos. ]ėzuitai padarė didelę itaką Lietuvos valdovų kultūrinei orientacijai. Karalius Zigmantas Vaza, Kotrynos Jogailaitės ir Švedijos karaliaus Jono III sūnus, jėzuitų auklėtinis, XVI a. pabaigoje pasikvietė į Krokuvą italų architektus (Giovanni Trevano, Matteo Castello), kurie rekonstravo Vavelio pilį, statė Varšuvos karalių pilį. Italų menininkai dirbo ir valdovų dvare Vilniuje, jų pėdomis sekė vietiniai meistrai, kuriuos samdė lietuvių didikai. Lietuvos tautų sukrikščioninimą ir katalikybės įtvirtinimą atspindi jėzuitų pavyzdžiu kuriama Lietuvos bažnyčių puošyba, kurioje pradėta siekti vientisos idėjinės programos (pvz., Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje dekoro programa sukurta remiantis populiariais jėzuito Petro Skargos šventųjų gyvenimų aprašymais). Prie to prisidėjo ir italai menininkai, ipratę vykdyti tokius užsakymus Italijos bažnyčiose. Dėl daugumos mecenatų orientacijos savo ankstyvojoje ir brandžiojoje fazėje Lietuvos barokas atsigręžė į Italiją.

Vilniaus vėlyvojo baroko unikalumas. Po alinančio Šiaurės karo nusilpusioje federacinėje valstybėje pradėjo reikštis vidinės krizės ir dezintegracijos požymiai, atvedę i jos žlugimą. Valdant Saksonijos kunigaikščiams, labiau mėgusiems Drezdeną nei Varšuvą, LDK, tapusi didžiulės valsrybės provincija, gyveno savo nepriklausomą, daugiau primenantį viduramžių nei naujųjų amžių gyvenimą. Vėlyvasis Lietuvos barokas originaliausių vaisių davė sakralinės architektūros ir dailės srityje. Bažnyčios su išlakiais grakščiais bokštais, labai karpytais frontonais, banguojančiais fasadais suteikė Vilniui ir kitiems LDK miestams savitumo.Jų architektūra nuostabiai suderinta su Lietuvos gamtovaizdžiu. Vilniaus vėlyvojo baroko architektūrai būdinga linksma, kiek teatrališka, bet anaiptol ne mistinė nuotaika. Šio stiliaus bruožai pasikartoja cerkvėse, provincijos bažnyčiose. XVIII a. baroko architektūroje ir dailėje reiškėsi daugiausia vietinės kilmės arba Lietuvoje integruoti menininkai, sukūrę savitą Vilniaus vėlyvojo baroko mokyklą. Iš Italijos, Vokietijos, Austrijos atvykę architektai laisvai eksperimentavo, laužė nusistovėjusias architektonikos taisykles. Svarus Vilniaus vėlyvojo baroko architektūros mokyklos įnašas ypač pastebimas vienuolynų ansambliuose, miestelių planavime, sakraliniuose pastatuose.

Ankstyvojo baroko architektūra

Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko bažnyčia. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rezidenciniame mieste Nesvyžiuje pastatyta Dievo Kūno bažnyčia laikoma pirmąja barokine jėzuitų bažnyčia šiaurinėje Alpių pusėje. Ji pradėta statyti 1586 – 1587 m. buvusios parapinės bažnyčios vieroje. Architektu pasirinktas Giovanni Maria Bernardoni, jėzuitas iš Romos (dirbo 1583-1605). Kertinį bažnyčios akmenį 1587. IX. 14 pašventino kardinolas Jurgis Radvila. 1592 m. iš Paduvos atvykęs architektas Giuseppe Brizzio užbaigė kupolą, o 1601. X. 7 popiežiaus nuncijus Claudius Rangoni pašventino naują bažnyčią. Ji pastatyta kaip 1584 m. M. K. Radvilos Našlaitėlio ikurtos jėzuitų kolegijos bažnyčia (kolegijos statyba baigta 1599). Kartu su keturių korpusų kolegija. supusia vidinį kiemą, sudarė ansamblį. XIXa. antrojoje pusėje visi kolegijos korpusai nugriauti. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia nebuvo perstatinėjama. Tai unikalus, gerai išlikęs ankstyvojo baroko pastatas. Jos planas ir fasado struktūra kartoja Romos jėzuitų Jėzaus bažnyčią. Tai lotyniškojo kryžiaus plano, bebokštė bažnyčia su kupolu. Tačiau yra įr skirtumų. Nesvyžaus bažnyčia bazilikinio tipo, trinavė, centrinė nava dvigubai platesnė ( Jėzaus bažnyčia – vienanavė, su šoninėmis koplyčiomis). Jos fasadas gerokai kuklesnis, ištęstų proporcijų (Jėzaus bažnyčios fasadą Giacomo della Porta sukūrė plastiškesnį, kresnų proporcijų). Viduje dominuoja šviesi pokupolinė erdvė, didysis ir transepto alroriai, įrengtos emporos kolegijos mokiniams giedoti, skliautuose – XVIII a. freskų tapyba. Nauja šios bažnyčios struktūroje buvo tai, kad jos altorinė dalis raip aiškiai neatskirta nuo tikinčiųjų, kaip gotikinėse bažnyčiose.

Pirmoji baroko bažnyčia Vilniuje. Kitą labai panašią į Romos Jėzaus bažnyčią pastatė G. M. Bernardoni mokinys jėzuitas Jonas Frankevičius. Tai Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, pradėta 1604 m. (kertinis akmuo iškilmingai pašventintas 1604. V. 12) Lietuvos globėjo Kazimiero kanonizacijos proga. Statybų eigą prižiūrėjo Jėzuitų akademijos profesorius Povilas Bokša. Kryžiaus plano vienanavė, su kupolu, dviem bokštais fasade bazilika kartu su jėzuitų profesų namais, įkurtais prie jos, sudarė pirmąjį baroko stiliaus pastatų kompleksą Vilniuje, iškilusį prie Rotušės aikštės. Šv. Kazimiero bažnyčia turi daugiau senosios tradicinės Lietuvos architektūros elementų negu Nesvyžiaus. Šoninės sienos paremtos masyviais kontraforsais, presbiterijoje – vėlyvojo renesanso skliautų dekoras. Šv. Kazimiero bažnyčia – pirmasis vietinių architektų bandymas įgyvendinti barokinio sakralinio pastato principus. Pirmykštė bažnyčios išvaizda neišsaugota: po 1749 m. gaisro rekonstruotas kupolas (archit. Tomas Žebrauskas) ir visi frontonai įgavo vėlyvojo baroko formas, 0 XIX a. įkūrus cerkvę ir pakeitus fasado dekorą bei pristačius prieangį, suiro šio sakralinio pastaro ankstyvajam Lietuvos barokui būdingas santūrus architektūrinis dekoras.

Kitos XVII a. bažnyčios ir cerkvės . Jėzuitų bažnyčių architektūra noriai rėmėsi kitos LDK vienuolijos ir konfesijos. Vadinamieji redukuoti arba nedidelius nukrypimus nuo prototipo (pvz., belangis kupolas, ištęsta presbiterija, koplyčios abiejuose transepto galuose arba jo nebuvimas) turintys ankstyvojo baroko pastatai Vilniuje – tai senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų bažnyčia (1620-1631), basųjų karmelitų Šv. Teresės bažnyčia (1633-1650), Šv. Dvasios cerkvė, kurią 1633-1638 m. pasistatė stačiatikiai. Barokinius katalikiškų bažnyčių principus perėmė unitai (Žirovičių cerkvė, 1613 m. pradėta statyti kaip didžiausia LDK unitų šventykla). Tai rodo labai greitą ir aktyvų naujų koncepcijų įsiskverbimą į LDK. Šių bažnyčių architektūrinė struktūra panaši, bet visos jos turi originalių elementų. Įdomesni Rytų krikščionių ankstyvojo baroko sakraliniai pastatai. Šv. Dvasios cerkvėje nežinomas statytojas dar kartą pademonstravo LDK architektūrai būdingą skirtingų krikščioniškų tradicijų – Romos ir Bizantijos – sukurtų formų harmoningą suderinimą: lotyniškojo kryžiaus plano su kupolu ir dviem bokštais bazilikinės cerkvės struktūra labai panaši į Šv. Kazimiero bažnyčios, tačiau ji trinavė, su trimis apsidėmis rytinėje pusėje, būdingomis stačiatikių cerkvėms. Ankstyvojo baroko elementų turėjo apie 1635 m. pastatyta Vilniaus sinagoga (nugriauta 1955-1957). Visų šių pastatų viduje barokui būdingi sprendimai (vidinėje erdvėje dominuoja platus, labai profiliuotas, plastiškas karnizas) derinami su vėlyvojo renesanso laikotarpiu Lietuvoje pamėgtomis stiuko juostomis puoštais skliautais. Italų architektų kūryba darė įtaką vietiniams mūrininkams, 1575 m. susiorganizavusiems į cechą. Jie mokėsi iš atvežtinių pavyzdžių ir projektų, bet naujoves perėmė paisydami senų tradicijų, kurių poveikis LDK baroko architektūroje juntamas net XVII a. antrojoje pusėje (pvz., Varnių katedra, 16S80-1691).

Vazų barokas

Terminas ir stiliaus apibūdinimas. Tai antrasis ankstyvojo, arba jėzuitų, baroko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje etapas. Terminas lietuvių tyrinėtojų vartojamas retai, nusistovėjęs lenkų mokslinėje literatūroje. Vazų baroku vadinama stilistinė architektūros ir dailės srovė, atsiradusi Abiejų Tautų Respublikoje valdant švedų dinastijos atstovams Vazoms: Lenkijoje – apie 1600 m., o Lietuvoje šiek tiek vėliau – apie 1620 m. Ši meninė srovė – tai vėlyvojo renesanso, Šiaurės Europos manierizmo ir itališkojo Romos baroko elementų mišinys, atspindintis Lenkijos ir Lietuvos valdovų meninį skonį ir labiausiai pasireiškęs valdovo dvare bei jam artimų didikų mecenuotuose kūriniuose. Įsigalėjo sakralinėje bei pasaulietinėje archirektūroje ir dailėje. Pažymėtina, kad Vazų barokas atsirado ir plėtojosi lygiagrečiai su labai panašiais reiškiniais svetur, pvz., Šv. Romos imperijos imperatoriaus Rudolfo II, Ispanijos, Danijos karalių dvaruose. Lenkijoje pirmosios apraiškos pastebimos po 1595 m. gaisro rekonstruotuose Vavelio pilies interjeruose, vėliau – naujai pastatytoje Varšuvos karalių pilyje (abiem atvejais dirbo kviestiniai italų architektai).

Vazų baroko ištakos Lietuvoje. Pirmųjų naujo stiliaus požymių Lietuvoje reikėtų ieškoti Vilniaus Žemutinėje pilyje, kuri buvo smarkiai rekonstruojama po 1610 m. gaisro. Archeologų radiniai vaizdžiai iliustruoja, kad Vazų baroko elementų po šios rekonstrukcijos Žemutinėje pilyje buvo apstu. 1624-1625 m. apkeliavęs Europą, būsimasis valdovas karalaitis Vladislovas Vaza nepaprastai pamėgo teatrą. Grįžęs iš kelionės, jis įkūrė dvaro teatrą Varšuvos pilyje, o 1639 m. pagal italų inžinieriaus Bartholomeo Buroni projektą, padedant architektui Augustino Locci Vilniaus Žemutinėje pilyje pastatė medinį teatrą, kurį įrengė pagal Florencijoje, Mantujoje ir kitur matytus pavyzdžius. Vazų baroko stilių reikėtų vertinti kaip siauroje Lietuvos valdovų aplinkoje klestėjusį meną. Šiems sumanymams įgyvendinti buvo kviečiami vien tik dailininkai užsieniečiai, importuojamos specialios medžiagos ir įranga (pvz., įvairių rūšių akmuo, marmuras apdailai ir antkapiams). Todėl šio stiliaus kūriniai turi daug panašumų su to paties laikotarpio Romos, Kopenhagos, Dancigo (Gdansko) daile.

Žymiausias Vazų baroko pavyzdys – Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia. Nors prestižinius Vazų mecenuotus objektus kūrė tik italai, šie kūriniai stiliaus požiūriu yra nevienalyčiai. Jų architektūra dažniausiai remiasi pačiais geriausiais italų baroko prototipais, tačiau interjero dekoro detalėse atsispindi Šiaurės manierizmo bruožai, kurie ir matyti Šv. Kazimiero koplyčioje, pastatytoje Vazų lėšomis. Koplyčia laikoma pačiu gražiausiu

Vazų baroko principų įgyvendinimo pavyzdžiu visoje buvusioje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, nenusileidžia geriausiems ankstyvojo baroko pavyzdžiams ltalijoje. Sumanyta apie 1620 m. kaip Jogailaičių dinastijos šventuoju paskelbto karalaičio Kazimiero mauzoliejus. Projektavo karaliaus Zigmanto Vazos dvaro architektas italas Matteo Castello, užbaigė jo vietą užėmęs Constante Tencalla. Jos prototipų galima rasti Romoje – tai Siksto V koplyčia Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje, Šv. Andriejaus bažnyčia, 1608 m. statyta taip pat M. Castello. Šv. Kazimiero koplyčioje aiškiai matyti ryškiausi Vazų baroko bruožai – palyginti rūsti, griežta, gražių proporcijų išorės architektūra ir labai puošnus interjeras: Vazų mėgstami brangaus itališko juodo, balto ir rausvo marmuro deriniai, juodmedžio altorius su sidabro statulomis (neišlikęs). Altoriaus priekyje stovėjo puošnus sarkofagas su šventojo palaikais. Interjerui darnumo suteikia platus frizas iš sodrių augalinių ornamentų, juosiantis visą koplyčios perimetrą. Koplyčios erdvė atrodo didesnė negu yra iš tikrųjų dėl sumaniai pritaikytų iliuzionistinių priemonių: kontrastingas šviesaus kupolo it tamsių sienų derinys, nišų išpjovos, didelės freskos, tapytos italo Giacinto Campanos (neišlikusios). Pagal sumanymą koplyčia rurėjo atspindėti žemiško ir dangiško pasaulių kontrasto idėją ir buvo skirta valdovų dinastijai, davusiai Katalikų Bažnyčiai dar vieną šventąjį, išaukštinti.

Vazų baroko mada ir paplitimas. Vazų dvarui artimiems didikams imponavo ši architektūra. Vladislovą Vazą kelionėje po Europą lydėjęs Steponas Pacas parėmė Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios prie basųjų karmelitų vienuolyno statybą (1633 – 1650). Jo herbas puikuojasi bažnyčios frntone. Tai Jėzaus bažnyčios tipo stačiakampio plano bazilika su akluoju kupolu, pasislėpusiu po aukštu stogu. Fasadas, kurį tikriausiai projektavo C. Tencalla, siejasi su frontoninėmis Romos bažnyčiomis (Šv. Zuzanos), tačiau yra kur kas grakštesnis. Be to, Lietuvos statytojai (Ulrichas) tašyto akmens dekorą čia panaudojo tik iš dalies, įprastesnės ir pigesnės jiems buvo tinkuotos plytos. Portalas vainikuotas Vazų herbu. Javų pėdas išsiskiria juodo, balto ir rausvo marmuro deriniais, kitur pasitenkinta švedišku smiltainiu (apvadai, obeliskai ir kt. dekoro elementai). Labai panašus fasadas buvo netoliese, Arklių ir Karmelitų gatvių sankirtoje pastatytoje basųjų karmeličių Šv. Juozapo bažnyčioje (1638 – 1692), kuri buvo nugriauta po 1864 m. Mėgstami Vazų stiliaus elementai – obeliskai, voliutos, būdingi langų ir nišų apvadai panaudoti Visų Šventųjų bažnyčios fasade, kanclerio Leono Sapiegos statytoje Šv. Mykolo bažnyčioje. Juodo ir balto marmuro kontrasto, baroko epochos žmogui nuolat primenančio šio pasaulio rustybę ir simboliškai išreiškiančio ribą tarp šiapusybės ir anapusybės, pageidavo didikai, užsisakydami antkapius.

Rezidenciniai didikų miestai ir rūmai

XVI a. viduryje kai kurios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimos labai praturtėjo. Pavyzdžiui, Radvilos, išsirūpinę Šv. Romos imperijos kunigaikščių titulus, 1586 m. ikūrė tris majoratus – Nesvyžiaus, Olykos ir Klecko, stengdamiesi išlaikyti didžiules valdas vienos šeimos rankose. Naujais principais tvarkoma žemėvalda paskatino didikus statydintis rezidencines pilis ir rūmus. Kaip tik tuo metu Vakarų Europoje, anksčiausiai Italijoje, atsirado nauja gynybinių itvirtinimų sistema – bastioninės pilys. Tai aukštais pylimais – kurtinomis – apsupti masyvūs, toli išsikišę, dažniausiai keturkampės žvaigždės principu įrengti mūriniai gynybiniai įtvirtinimai, vadinami bastionais, saugoję pilies kieme pastarytus atviro tipo puošnius rūmus arba net ištisus miestus (tokius įtvirtinimus turėjo Dancigas, Torunė).
Radvilų bastioninės pilys. Pirmieji taip apsaugotas pilis itališkos tvirtovės pavyzdžiu pasistatė Radvilos Biržuose (Kristupas Radvila Perkūnas, 1586 – 1589, rekonstruota Kristupo Radvilos II pagal olandiškąją sistemą 1636 – 1642, inž. Adomas. Freitagas) ir Nesvyžiuje (Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, 1581 – 1599, pagal archit. Giacomo da Vignolos ir Vincenzo Scamozzi projektus statė Giovanni Maria Bernardoni). Geriau išliko Nesvyžiaus Radvilų pilis, kurią savo graviūroje pavaizdavo Tomas Makovskis. Rūmų korpusai, išdėstyti penkiakampės žvaigždės perimetru, supo uždarą paradinį kiemą su reprezentaciniais vartais, laikrodžio bokštu. Gynybai skirti keturi tvirti bastionai, apsupti vandens telkiniais, perkasomis, Usos upės tvenkiniais, sukuriančiais aplink pilį labai vaizdingą aplinką. Nesvyžiaus rezidencijoje buvo 106 salės ir kambariai, XVIII a. viduryje, po rekonstrukcijos, – koplyčia, teatras, LDK valstybės archyvo patalpos. Biržų ir Nesvyžiaus Radvilų pilys turėjo strateginę reikšmę LDK šiaurės ir rytų gynybai. Tais laikais tai buvo moderniausi fortifikaciniai statiniai Lietuvoje. Šių pilių rezidencinių rūmų architektūroje galima atsekti vėlyvojo renesanso (Nyderlandų įtaka) ir ankstyvojo baroko bruožų.

Rezidenciniai rūmai. Vilniuje naujos fortifikacijos beveik nebuvo statomos. Miestą supo XVI a. pradžioje pastatyta siena su masyviais vartais, kuri XVII a. pirmojoje pusėje buvo rekonstruota. Netoli Subačiaus vartų buvo pastatyta bastėja, pritaikyta artilerijai, panašiais įtvirtinimais sustiprinti ir Aušros (Medininkų) vartai. Tačiau šių fortifikacijų nepakako apsiginti nuo 1655 m. rugpjūčio mėnesį miestą užpuolusios rusų kariuomenės. Šešerius metus trukusi okupacija gerokai apnaikino gražų, klestintį miestą. Nukentėjo netoli Vilniaus vartų pastatyti nauji Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos rūmai. Jų vaizdą atspindi Dancige Sebastijono Dadlerio sukurtas sidabrinis medalis, nukaldintas J. Radvilos garbei 1653 m., jį paskyrus Vilniaus vaivada. Tai palazzo tipo rūmai, pastatyti pagal Liuksemburgo rūmų Paryžiuje pavyzdį, su keturiais kampiniais paviljonais ir pusiau atviru kiemu. Fasadų dekoro elementai, labai panašūs į Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios (langus rėminančios voliutos), leidžia daryti prielaidą, kad J. Radvila samdėsi karališkąjį architektą Constante Tencallą arba kurį nors jo aplinkos menininką. J. Radvilos rūmai Vilniuje – tai pirmoji ankstyvojo baroko rezidencija, pastatyta už miesto sienos senųjų medinių Radvilų rūmų vietoje, atvira, be jokių gynybinių įtvirtinimų, atspindinti jos šeimininko ambicijas ir orientaciją į naujausius europinės kultūros reiškinius.

Ir XVIII a. priemiesčių rezidencijos išlaikė didingumo išraišką. Nebėra fortifikacijų, vietoj jų rūmus supa didžiuliai parkai, ūkiniai pastatai, koplyčios ir net bažnyčios. Būdingiausiomis tokio tipo feodalų rezidencijomis laikytini Sapiegų ir Sluškų rūmai Antakalnyje, jėzuitų rūmai Vingio šile, Pacų rūmai Jiezne (dveji pastarieji neišliko). Geriausiai išsilaikė Sapiegų Antakalnio rezidencija, kurią įkūrė Vilniaus vaivada ir didysis etmonas Jonas Kazimieras Sapiega 1691 m.
Kartu buvo pastatyta Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir trinitorių vienuolynas, sudarę su rūmais vienintelį Lietuvoje tokio pobūdžio mišrų ansamblį. Trijų aukštų rūmų fasadai suskaidyti plokščiais didžiojo orderio piliastrais, dekoruoti karines pergales šlovinančiomis kompozicijomis, langai apjuosti lipdinių girliandomis, pagrindinio fasado frontonas papuoštas herbu. Interjeras išpuoštas freskomis (manoma, kad jų autorius buvo Michelangelo Palloni), gipsatūromis (tikriausiai sukurtomis Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ornamentus kūrusio Giovanni Pierro Perti arba kartu su juo dirbusio skulptoriaus Giovanni Maria Gaili). Nuo parko rūmai buvo arskirti aukšta tvora su dvejais puošniais vartais. Parkas suplanuotas pagal itališkosios parkų architektūros principus (vienintelis toks parkas Vilniuje), su tvenkiniais ir fontanais, jį kertanti pagrindinė alėja asimetriška rūmų atžvilgiu, ties Antakalnio gatve pastatyti reprezentaciniai vartai su alegorinėmis skulptūromis (deja, dabar jos labai apgadintos). 1786 m. rūmus aplankiusi L. Gintautaitė – Dzievaltauskaitė – Byševskienė rašė, kad ,,visa sodyba sumanyta su karališku užmoju. Pamiškėje yra vandens rezervuaras, iš kurio vamzdžiais pripildomi parko tvenkiniai. Įrengti priešais pagrindinių rūmų laiptus, jie labai puošia aplinką. Nuolatos trykšta abu fontanai. Parkas tokio didumo kaip Varšuvos Saksų parko ketvirtadalis“.
Naudota literatūra

1. Kašinskaitė A., Vitkauskienė B.R. Lietuvos dailės istorija. V. 200

Rašykite komentarą

-->