Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tautosaka

Autorius: Reda

Tautosaka – tai vienas reikšmingiausių tautos kultūros reiškinių, jos sielos veidrodis. Perteikiama iš kartos į kartą ji ištisus šimtmečius išlieka gyva.
Tautosaka yra visų pirma žodžio menas, bet joje susipina muzika, poezija, judesių menas, vaidyba ir kiti menai. Ji nuo amžių kuriama ne raštu, o žodžiu. Pasakotojas savaip atkuria tekstą, nuolat sušildydamas savomis emocijomis. O kaip tautosakinį tekstą papildo judesiai, mimika, balso tembras! Taigi tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas individualios kūrybos šaltinis.

Norint suprasti lietuvių tautosaką, prieš akis reikia turėti senojo kaimo žmogaus gyvenimą: jo darbus, papročius, mąstysena, nes kaip tik valstietis buvo pagrindinis mūsų tautosakos kūrėjas. Mūsų dainos ir pasakos ataidi iš tų laikų, kai kaimo keliuose buvo sveikinamas kiekvienas sutiktasis, kai namų ramybė ir šiluma buvo laikoma didžiausia vertybe. Tautosakoje pirmą kartą atsivėrė lietuvių kalbos grožis, jos poetinės galios.
Ji perimama ir naujai perprasminama, kad būtų suprantama, kad jaudintų ir domintų kiekvienos epochos žmones.

Liaudies dainos
Lietuva nuo seno garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.
Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug švelnumo, nuoširdumo suteikia joms dažni deminutyvai, t.y. mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Poetiškus nekasdieniškus vaizdus sustiprina nuolatiniai epitetai, simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.
Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos. Raudama buvo per vestuves, laidotuves, išleidžiant sūnus ar brolius į karą, minint mirusiuosius ar ištikus kokiai nelaimei. Jos paremtos tradicija ir improvizacija.
Dainų vaizdai daug tikroviškesni negu pasakų. Pasak vienos lietuviškų dainų karalienės, dainose – gyvenimas, o pasakose – neteisybė, prasimanymas. Dainos padėjo lietuviams gintis nuo nutautėjimo, suburdavo, nuramindavo žmones tremtyje, emigracijoje, kėlė žmonių dvasią prasidėjus tautiniam atgimimui.
Pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių dainas pirmasis atkreipė Pilypas Ruigys. Leisdamas vokiškąjį savo knygos “Lietuvių kalbos tyrinėjimas” variantą 1745 m., jis paskelbė trijų lietuviškų dainų tekstus. Po keliolikos metų į jas atkreipė dėmesį ir jų grožį išgarsino vokiečių mokslininkai Gotholdas Lesingas ir Johanas Robertas Herderis. Viena iš dainų labai patiko net didžiajam Gėtei. Jis ją panaudojo savo dramoje “Žvejė” (1782). Vėliau lietuviškas dainas rinko ir skelbė daugelis žymių žmonių Lietuvoje ir užsienyje: 19 amžiuje – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Fridrichas Kuršaitis, vokietis Ferdinandas Neselmanas, broliai Antanas ir Jonas Juškos, 20 amžiuje – suomis Augustas Niemis, Jonas Basanavičius, Balys Sruoga, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->