Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių religija pagonybės laikais

Autorius: Juozas

Lietuviai, kaip ir visos tautos, turėjo savo dvasinę ir materialinę kultūrą. Dvasinė kultūra – tai visuomenės sukurtų dvasinių vertybių visuma tam tikru visuomenės raidos tarpsniu, o materialinė kultūra – materialinių vertybių visuma. Dvasinei kultūrai priklauso tikyba ir papročiai. Lietuviai buvo pagonys, tikėjo, kad žmogaus dvasia (siela), kūnui mirus, niekur neiškeliaujanti, o gyvenanti nematoma ir bendraujanti su gyvaisiais, kad dvasiai reikią tų pačių daiktų, kuriuos turėjo jos savininkas žemėje. Todėl mirusiems būdavo įdedamos įkapės : įrankių, ginklų, rūbų, papuošalų, net maisto, kartu su raiteliu užkasamas žirgas. Tikėta dvasių bendravimu su gyvaisiais, todėl buvo keliamos šermenys, o vėliau mirusieji prisimenami įvairiomis progomis, ypač per šeimų susibūrimo šventes.

Pagoniškosios religijos istorijos tyrinėjimas pastaruoju metu atgimė neokomparatyvizmo laiku. Tam metodui formuotis padėjo suaktyvėję etnosociologijos, kultūros ir lingvistikos tyrinėjimai, struktūralistinės mokslo metodologijos bei semantikos panaudojimas religijotyros problemoms aiškinti.

Baltų ir slavų religijotyrai pagal neokomparatyvistinį metodą sudarė pagrindus ir nustatė gaires tarybiniai mokslininkai: V. Ivanovas, V. Toporovas, S. Tokarevas bei užsienio – amerikiečiai R. Džakobsenas, E. Hange, prancūzas Ž. Dumezilas.

Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu – totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdvasinimu – animizmu. Pirmykštis totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia zoomorfinio, vėliau ir antropomorfinio pavidalo moteriškosioms dievybėms, visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.

Archeologų randamos įkapės labai daug pasako apie senovinę materialinę kultūrą. Aptinkama taip pat nemažai degintinių kapų. Mat mirusiųjų deginimas jau XIII a. pr. Kr. Buvo labai išplitęs Vidurio Europoje. Iš rytų Vokietijos, iš Lenkijos šis paprotys atėjo į Prūsus bei kitus baltų kraštus. Nuo V a. iki krikščionybės priėmimo XIV a. jo laikėsi ir lietuviai, labiausiai rytinėje Lietuvoje, kur degintinių kapų randama daugiausia.

Senovės lietuvių religija pagonybė formavosi daug šimtmečių. Jai darė įtakos gamta, klimatas ir ekonominės gyvenimo sąlygos. Pagonys tikėjo, kad javų derlių, gyvulių auginimo, apskritai visų darbų sėkmę ir žmonių sveikatą lemia dangaus šviesuliai saulė ir mėnulis ir gamtos jėgos, labiausiai perkūnas. Dievinamos gamtos buvo bijoma, jai buvo meldžiamasi. Gamtos jėgų garbinimas būdingas pradinėms pagonybės stadijoms.

Moteriškosios dievybės, atsiradusios ir besiplėtodamos matriarchato laikais per ilgus tūkstantmečius, patriarchate neteko pagrindinės savo reikšmės, nes jas sparčiai keitė vyriškieji dievai. Tačiau senosios deivės, tarp jų ir laumės, savo archajiškus bruožus išlaikė mitinėje tautosakoje, ritualinėse apeigose ir liaudies mene. Marksizmo klasikai nurodo, kad įvairūs antstato ideologiniai reiškiniai, turintys santykinį savarankiškumą, pakitus juos susikūrusiai naujai bazei, gali dar ilgai išlikti žmonių sąmonėje. F. Engelsas rašė ,,Religija, kartą atsiradusi, visuomet išlaiko tam tikrą vaizdinių atsargą, paveldėtą iš ankstesnių laikų, nes aplamai visose ideologijos srityse tradicija yra didi konservatyvi jėga”.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->