Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių mitinės būtybės

Autorius: Ieva

Šiame darbe bandyta nustatyti dažniausiai mitologinėse sakmėse sutinkamas mitines būtybes, konkrečiai apibūdinti jų išvaizdą, atliekamas funkcijas, taip pat mitinių būtybių santykį su paprastais žmonėmis. Bandyta paaiškinti kai kurių mitinių būtybių vardų etimologiją, mitinių būtybių vaizdinių raidą, jų kitimus. Darbas rašytas aprašomuoju, ir šiek tiek analitiniu metodais. Darbe remtasi ir mitologinėmis sakmėmis, bandant iliustruoti pateiktą teiginį.

Lietuvių liaudies sakmės yra skiriamos į dvi grupes : etimologines, aiškinančias pasaulio, gyvūnų, žmonių, augalų atsiradimą, ir mitologines, arba kitaip – senųjų tikėjimų sakmes, kuriose pasakojami fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių mitinių būtybių ir žmonių susitikimus. Darbe išsamiau nagrinėtos šios mitinės būtybės : Laimė, Laumė, kaukas, ragana ir vilktakis. Dažniausiai lietuvių mitologinės sakmės skirstomos pagal pagrindinius veikėjus – mitines būtybes ir tematiką. Šiame darbe remtasi pagal mitinių būtybių populiarumą sakmėse, pagal sakmių su šiomis būtybėmis gausumą. Kadangi mitologinių sakmių žanrą siužeto požiūriu sudaro ne visai tapatūs kūriniai, jos yra pagal tai, ar turi siužetą, ar ne, skiriamos į dvi grupes : 1) sakmes, turinčias tradicinį siužetą (fabulatus), ir 2) sakmes, neturinčias tradicinio siužeto (memoratus). Fabulatai yra sakmės apie Laumes, Laimes, vilkatus, o memoratai – sakmės apie raganas, kartais apie aitvarus.

Daugeliu aspektų skirtingas mitines būtybes suvienija bendras bruožas – aktyvus santykis su žmogumi.

Pastebėta, kad daug savitų bruožų turi Laumės, kaukai, aitvarai, kurių mitiniai vaizdiniai kilo lietuvių sąmonėje dėl gyvenimo būdo, charakterio, ekonominių, religinių sąlygų. Pastebėta, kad su krikščionybės atėjimu ekonominių, socialinių sąlygų pakitimu susijusios ir mitinių būtybių funkcijos.

Mitiniuose vaizdiniuose, sakmėse ryškiausiai atskleidžiama lietuvių pasaulėjauta, kurią bandyta perduoti iš kartos į kartą.

Laumės

Sakmės apie laumes ypač buvo populiarios Žemaitijoje. Tos pačios laumių ypatybės, kurios išryškėja sakmėse, atsispindi ir senovės lietuvių tikėjimuose.

Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose laumes pamini M.Pretorijus veikale “Prūsijos įdomybės”.

J.Balys teigia, kad laumės esančios mažiausiai krikščionybės paliestos būtybės.

Laumių paveikslas lietuvių mitologinėse
sakmėse yra sudėtingas ir gana prieštaringas. Jos sakmėse dar vadinamos kitais vardais – raganomis, deivėmis, laimėmis, morėmis. Laumių vaikams vadinti naudojami šie vardai : laumiukas, laumytis, morytis. Laumių vyrai vadinti laumakiais ir lauminais, tačiau jie minimi tik vėlesnėse sakmėse.

Laumių išvaizda yra paprasta, ji mažai kuo skiriasi nuo paprastų kaimo moterų. Sakmėse daugiausia kalbama apie laumių veiksmus, santykius su žmonėmis, todėl jos išvaizda nusakoma labai apibendrintai. Laumės lietuvių liaudies sakmėse įsivaizduojamos dvejopai : 1) kaip pagyvenusios moterys, 2) kaip jaunos merginos.

Kaip moterys laumės įsivaizduojamos kiek dažniau, negu kaip merginos, nes laumės yra moterys tose sakmėse, kur dirba įvairius moteriškus darbus : verpia, audžia, skalbia. Jos buvo įsivaizduotos kaip valstietės, nesiskiriančios nuo jų nei išvaizda, nei apsirengimu. Tačiau yra keletas sakmių, kuriose jos išskiriamos iš paprastų moterų – turi ilgus plaukus ir dideles krūtis. Pasitaiko sakmių, kuriose iškeliami bjaurūs, atstumiantys laumių išorės bruožai : sakoma, kad jos turinčios ilgus geležinius nagus, yra apžėlusios, turi didelius bjaurius dantis, yra purvinomis, ilgomis rankomis. Kai kur minimos kaip moterys su vištos ir gaidžio kojomis, apsisupusios marškomis ir apsikarsčiusios šiaudais.

Kaip merginos laumės dažniausiai įsivaizduojamos tose sakmėse, kur jos bendrauja su vyrais – pristoja kelyje, slogina ar išteka už paprasto žmogaus.

Laumių vaikai visada vaizduojami bjaurios, išsigimėlių išvaizdos, jų galvos esančios didelės ir minkštos, kojos esančios labai silpnos, jie negalintys nei vaikščioti, nei kalbėti.

Sakmėse pastebimos kelios laumių funkcijos : 1) dirba moteriškus darbus,

2)skriaudžia arba globoja vaikus, 3) bendrauja su vyrais,

4) kenkia gyvuliams.
Paprastai laumės dirba tik tuos darbus, kurie susiję su drobių gaminimu : jos verpia, audžia, skalbia.

Laumės būna nepatenkintos, kai žmogus jas pasveikina, nes išgirdusios pasveikinimą jį, jos turinčios pasišalinti, ir jų audeklai atitenka žmogui ne iš laumių geros valios. Tačiau yra sakmių, kuriose minima, kad jei laumėms patikęs pasveikinimas, jos atsidėkodamos tą žmogų apdovanojančios nesibaigiančio audeklo ritiniu. Kartais laumės prisišaukiamos per neatsargumą. Laumės ateinančios su savo rateliais, verpia labai greitai, o šeimininkei pritrūkus verpalų, grasina suverpsiančios jos plaukus, žarnas ir gyslas. Išvyti laumes pavyksta tik apgaule, pasakoma, kad griūva dangus, kad lauke girdėti vaikų verksmas, arba uždegama “grabnyčinė” žvakė. Išsigandusios laumės išbėga lauk, o moteris užsklendžia duris, kartais reikia visus laumių turėtus daiktus apversti, dar kai kuriose sakmėse minima, kad tuos daiktus reikia peržegnoti (tai jau krikščionybės atšvaitai lietuvių mitologijoje), ir tuomet laumės nebegalinčios įeiti vidun.

Laumės dosnios našlaitėms, kartais uždusina jas skriaudžiančias pamotes, tai parodoma ir sakmėje “Našlaitė ir laumės” :

“Kitąsyk mergos, moterys dienomis dirbdavo, o naktimis verpdavo prie mažos šviesos, ir plonai verpdavo. Viena pamotė, nekęsdama savo podukros, sunkindavo ją prie darbo, vis jai užduodavo tiek daug suverpti, kad ji turėdavo verpto per naktis. Sykį, jai vidurnaktį beverpiant, atėjo trys laumės ir sako :

– Kad tave taip sunkiai pamotė vargina, tai mes atėjom tavęs išvaduoti.

Tuoj sėdusios, suverpusios tas jos pakulas ir, tą pamotę uždusinusios, išėjusios savo keliais, sakydamos :

– Jau ji daugiau tavęs nekankins.

Iš ryto rado tą pamotę negyvą.”

Laumės apdovanoja netyčia lauke paliktą kūdikį, o tyčia paliktą – nužudo. Dažnai vaiką palieka netyčia neturtinga moteris, kartais našlė, pajuokiama marti, o tyčia – pavydi kaimynė, pašaipūnė marti. Tikėta, kad laumė gali pakeisti vaikus – ką tik gimusius kūdikius arba dar nepakrikštytus vaikus.

Visų laumių ir paprastų kaimo vyrų santykius galima suskirstyti į dvi grupes :

1) vyrai užkabinėja laumes, 2) laumės pristoja prie vyrų. Vyrai užkabinėja pirty besiperiančias, prie upės skalbiančias, jaujoj dirbančias, ar kur nors einančias laumes.

Jei vyrai elgiasi per daug įžūliai, nepagarbiai, jos tuos vyrus žiauriai pamokančios, kartais suėdančios, retoje sakmėje vyrams pavyksta išsisukti nuo jų keršto. O laumės sloginančios tuos vyrus, kurie murzini eina miegoti, vakare žiūri į veidrodį, arba guli susijuosę. Tačiau už parodytą joms gerą širdį, laumės dosniai atsilygina, tai parodo ir sakmė “Laumių dovanos” :

“Viena moteris žinojo, kad jų pirtin ateina laumės praustis. “Tai ką gi, tegul prausiasi, – galvoja, – juk ir jos šiokie tokie sutvėrimai”. Ir vis, kada tik pirtį kūrendavo, palikdavo laumėm karšto vandens. Dar ir vantų padėdavo. Laumės, matyt, suprato, kad visa tai joms tyčia. Ir atsilygino tai moteriškei. Ta moteris pradėjo rast paliktą pirty tai drobės stuomenį, tai rankoves, tai rankšluostį, ir vis tokio darbo, kad net miela žiūrėti.”

Tikėjimai, kad laumės kenkia gyvuliams (kerpa avis, jodo arklius) yra mažiau paplitę. Kad laumės nekirptų vilnų, žmonės avių nugaras trina žvakių taukais, jų kaktoje iškerpa kryžių, ant tvarto durų iš lauko ir ant sienų iš vidaus nubraižo laumių kryžių – žvaigždę.

Laumių jodomi arkliai iš ryto esą prakaituoti, jos suveliančios arkliams karčius, uodegas. Kartais pasakojama, kad laumės išmelžiančios karves, vagiančios rugius.

Laumės pasirodančios vakare, saulei nusileidus. Ketvirtadieniais ir šeštadieniais ypač mėgsta pasirodyti, tai esančios laumių dienos. Jos gali ateiti į žmogaus gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, sutinkamos miškuose, prie vandens (dažniausiai upės) telkinių. Miške jos pristoja prie bernų, atėjusi iš miško laumė nori pakeisti moteriai vaiką, išsiuvinėja pernakt balinti paliktus audeklus.

Seniau jos buvo laikomos vandens deivėmis, buvo sietos su vaisingumu, moterų vaisingumu ir naujagimiais, jų priežiūra. Vėlesniais laikais laumės tapo tarsi socialinio teisingumo vykdytojomis : padeda našlaitėms, apdovanoja netyčia lauke paliktą neturtingos, skriaudžiamos moters kūdikį, o turtingosios nužudo.

Lietuvių laumės, kaip gamtos dvasios, yra individualios būtybės, ir jų gyvenimas išryškėja tik santykiaujant su žmonėmis. Tai tarsi tarpininkės tarp mitinio ir žemiškojo pasaulio.

Laimė
Laimė – deivė, turinti didelę galią danguje ir žemėje.1 Šiuo vardu buvo vadinama moterų globėja, sergėdavusi jas visą gyvenimą. Labiausiai ji stengdavosi palengvinti gimdyvių kančias, rūpindavosi naujagimiu, jo sveikata ir likimu.

Žmonės, matydami, kad vieniems žmonėms ypač sekasi visose gyvenimo srityse, o kitiems – atvirkščiai – viskas, ko imasi, nesiseka, ėmė galvoti, kad egzistuoja dievybė, kuri vieniems padeda, o kitiems ne. Ta funkcija buvo suteikta deivei Laimei, kurios vardas kildinamas nuo žodžio “lemti”.

Deivė Laimė turėjo savo antipodą – Nelaimą arba Laumę.

Sakmėse minima, kad Laimė esanti ne tik likimo lėmėja, bet ir dievaitė, globojanti žemės vaisius. Ji apsireiškianti žmonėms trejopos spalvos rūbais. Jei bus geras derlius, ji apsivelkanti žaliai, jei karas – raudonai, o jei badas arba maras – juodai.

Laimės paveikslas sakmėse nėra labai ryškus. Dažniausiai nusakoma, kad tai esanti moteriška būtybė, lemianti gimstančių kūdikių dalią.

Sakmių apie Laimes nėra daug užfiksuota – vos kelios dešimtys. Populiaresni yra tikėjimai apie žmogaus likimą lemiančias Laimes, retesni – apie Laimę – dalią, kuri visą gyvenimą rūpinasi žmogumi. Senuosiuose šaltiniuose pirmasis lietuvių Laimes paminėjo V. Martinijus 1666m. Laimės – žmogaus likimo ir sėkmės deivės buvo vadinamos keliais vardais : Laimė, Laima, Dalia, Ščėstis, Talentas.

Lietuvių liaudies tautosakoje, kur minima Laimė, nieko nesakoma apie jos išvaizdą, išskiriamas tik tas bruožas, kad ji yra basa. Kai kur minima, kad tos, kurios lemia gerą žmonių likimą, esančios geltonais plaukais, gražiai apsirengusios, o tos, kurios lemia blogą gyvenimą, esančios apsirengusios negražiai, sudriskusiais rūbais. Laimės atlieka dvi funkcijas : 1) lemia naujagimių likimą, 2) rūpinasi žmogumi per visą jo gyvenimą. Laimės, lemdamos žmogaus likimą, pasirodo po tris ir po vieną, rečiau po dvi. Tais atvejais, kai jos pasirodo trise, jos kiekviena pasako likimą, tačiau tik paskutiniosios lėmimas yra galutinis ir nepakeičiamas. Kartais nevienodą likimą Laimės žmogui skiria priklausomai nuo to, kokiu laiku jis gimsta.

Sakmėje apie Laimę galime pastebėti, kad Laimių išpranašauto likimo išvengti nepavyksta : “Seniau sakydavo, kad kai gimdavęs vaikas, tai Laimė užlemdavus, koks bus jo gyvenimas, kiek metų gyvens ir kokia mirtimi mirs.

Vienai motinai, sūnui gimus, Laimė pasakius : šis vaikas tuos ir tuos metuos, tą ir tą dieną ir valandą prigers šuliny.

Kai atėjo tie metai, tėvas šulinį apkalęs stora oda. Užėjęs smarkus lietus. Ant odos įdubimo prilijo. Tas vaikas padėjęs galvą vandeny ir prigėręs.” ( “Prigėręs vaikas”).

Žmogui nulemto likimo negalinčios pakeisti net pačios Laimės, tačiau jos nurodo, kaip žmogus galįs pasidaryti laimingesnis – turi vesti merginą, kuriai lemtas geras likimas. Atradęs Laimę, žmogus geruoju arba piktuoju prašo, kad jį pamokytų, kaip reikia gyventi. Dažniausiai Laimės pataria žmogui užsiimti prekyba.

Lietuvių Laimių vardai, išvaizda ir funkcijos rodo, kad jas liaudis suprato dvejopai : 1) kaip žmogaus likimo lėmėjas, 2) kaip suasmenintą sėkmę.

Laimėms – likimo lėmėjoms lietuvių liaudies sakmėse rodoma didelė pagarba, jos laikomos beveik dieviškomis būtybėmis. Laimė – suasmeninta sėkmė, ir Nelaimė, Nesėkmė- žmogui nėra prigimtos : Nelaimės galima gudrumu atsikratyti, o Laimę – prisišaukti.

Spėjama, kad lietuvių Laimėms seniau buvo būdingos gimimo deivių funkcijos. Laimės, likimo lėmėjos, priklauso aukštesnei lietuvių mitinių būtybių kategorijai, negu kiti demonai, todėl vėliau jos imtos maišyti ne su blogąja krikščionių religijos dvasia – velniu, kaip kitos lietuvių mitinės būtybės, o su gerąja dvasia – Dievu.

Laimės – likimo lėmėjos vaizdinys susiformavo jau suirus pirmykštei bendruomenei, kai žmogaus sąmonė buvo pasiekusi palyginti aukštą pakopą, todėl sakmės apie Laimes – likimo lėmėjas, yra gerokai naujesnės, negu sakmės apie Laumes.

Aitvarai
Aitvaro vaizdinys yra vėlesnės kilmės, galėjęs atsirasti irstant pirmykštei bendruomenei, ir sustiprėjus socialinei nelygybei. Sakmėse apie aitvarus smerkiamas nedoras žmogaus pralobimas išnaudojant kitą žmogų, taip pat ir per didelis turto troškimas.

Aitvaras vienur pasirodo kaip žarsteklis, kaip pantis, skrenda kaip ugnies kamuolys, arba lyg ugnies gyvatė. Gali būti ir kitokių formų – gylio, angliuko pavidalo ar net gaidžiu.

Žmogui jis neša gėrybes tol, kol su juo pagarbiai elgiamasi, kol jis yra vaišinamas. Šeimininkė turėdavusi kas rytą jam iškepti kiaušinienės (“pautienės”), kai kuriose sakmėse nurodoma, kad turi būti įpilama pieno, o aitvarą dažniausiai užpykdydavo piemuo, sumanęs sočiau pavalgyti; aitvaras, neradęs savo dubenėlyje maisto (pasitaikydavo, kad piemuo, suvalgęs aitvarui skirtą maistą, į dubenėlį pridėdavo mėšlo), užpykdavo ir norėdavo atkeršyti – dažniausiai sudeginti tas patalpas, kuriose buvo apsigyvenęs, ir kur nešė turtus. Jei nepavyksta žmonėms laiku atsiprašyti, aitvaras į tuos namus niekada nebegrįždavo.

Senesniuose šaltiniuose minima, kad aitvaras sugeba įsibrauti į senų taupių šeimininkių podėlius, ir išnešioja tai, ką ten suranda, jaunoms merginoms ar moterims, kurios jam patinkančios.

Sakmės apie aitvarus ir kaukus turi bendrų bruožų. Pasitaiko, kad tame pačiame siužete figūruoja čia aitvaras, čia kaukas. Tokį sakmių giminiškumą, anot N.Vėliaus, nulėmė mitinių būtybių giminiškumas.

Aitvaro išvaizdai lietuvių liaudies sakmėse ir tikėjimuose skiriama ypač daug dėmesio. Pirmiausia krenta į akis aitvaro gebėjimas būti įvairaus pavidalo. Vienaip jis atrodo skrisdamas, kitaip – gyvenamosiose patalpose, dar kitaip – įsigijimo vietose. Skrendantis aitvaras yra dažniausiai vaizduojamas, minimas jo ryšys su ugnimi, konstatuojama pailga forma. Dažniausiai skrendantis aitvaras yra matomas pagaikščio, arba šienkartės pavidalo. Neretai skrendantis aitvaras dar lyginamas su skrendančiu žalčiu, rankove, maišu, driežu, kaspinu, balkiu ir kitais daiktais. Apibūdinant aitvaro išvaizdą, gana dažnai nurodoma, kad aitvaras esąs su galva, iš kurios leidžia kibirkštis, turi uodegą, bei jo pirmagalis esąs storesnis, o galas laibesnis. Aitvaras skrenda arba susitraukdamas ir išsitiesdamas kaip žaltys, kartais vinguriuoja tik jo uodega.

Skrendančio aitvaro spalva priklauso nuo to, ką jis nešantis. Tuščiomis skrendantis aitvaras esąs šviesus, tik jo uodegėlė tamsi, šviesiai raudonas, baltai šviesus, o kai būna pilnas, tada yra tamsus, perpus tamsus, perpus raudonas, tamsiai raudonas, kartais mėlynas. Jei aitvaras neša pinigus, jis atrodo raudonas, o jei grūdus – mėlynas.

Gyvenamosiose patalpose aitvaras matomas trejopu pavidalu :

1) paukščio,

2) gyvulio ar kitokio gyvūno,

3) žmogaus.

Dažniausiai yra matomas gaidžio pavidalu. Iš gyvūnų aitvaras dažniausiai pasiverčiąs juodu katinu. Kiek rečiau įsivaizduojamas kaip žmogus, tose sakmėse jis vaizduojamas kaip ponaitis, vokietukas, ar tiesiog “žmogaus pavidalo velnias”. Perkamas aitvaras būna mažo juodo daiktelio – anglies, smalos gabaliuko pavidalu, o randamas – pančio pavidalu.

Sakmėse aitvaras įsigyjamas kelias būdais :

1) nusiperkamas,

2) išsiperinamas,

3) randamas pamestas,

4) sugaunamas,

5) prisiviliojamas.

Paprastai aitvaras perkamas, kaip minima sakmėse, Rygoje, Karaliaučiuje, Prūsuose. Aitvarą esą galima ir “prisirišti”. Pamačius jį skrendantį, reikia užmegzti mazgelį, nosinę, ir tuomet aitvaras atskrisiąs pas naujuosius šeimininkus. Apie aitvaro sudėtingą išperinimą kalbama šioje sakmėje :

“Kas norėdavo aitvarą turėti, tas laikydavo septynerius metus juodą gaidį. Tas gaidys, turėdamas septynerius metus, dėdavo kiaušinį ir išperėdavo aitvarą. Kiaušinis buvęs pailgas, o per vidurį susmauktas. Na, ir kas iš to kiaušinio išeidavo? Išeidavo kirminas, ilgas kaip žaltys, lėkdavo oru ir nešdavo į savo namus pinigus, javus, pieną. Bet tuose namuose, kuriuose būdavo prilaikomas tas “paukštis”, visados šeimininkė serganti būdavus, nesveika. Ir turėdavo kiekvieną rytą iškept pautienės dubenėlį ir aitvarą pašert.” (“Aitvaro išperinimas”).

Svarbiausias aitvaro užsiėmimas yra nešti šeimininkui turtą. Tipiškas aitvaro nešamas turtas yra:

1) grūdai,

2) pinigai,

3) pieno produktai.

Liaudies tikėjimuose aitvaras laikomas bloga būtybe, kartais tapatinamas su velniu. Prieš aitvarus buvo nusistatę samdiniai, kadangi jiems reikėdavo malti aitvaro pilamus grūdus ir valgyti jo suneštą maistą, kuris nors ir atrodydavęs patraukliai, bet “nelįsdavęs” samdiniams į skrandį, nes būdavęs “užkerėtas”. Prieš aitvarus būdavo nusistatę ir kaimynai, kadangi aitvaras “šluodavo” jų aruodus.

Mėgstamiausias aitvaro maistas – kiaušinienė, košė ir “kleckai”.

Dažniausiai aitvaras pabėga nuo šeimininkų pajuoktas. Išskrisdamas supykęs sudegina arba apgriauna namus, kuriuose gyveno ir nešė turtus. Aitvaras pabėga ir tada, kai šeimininkas pasigiria jį turįs, arba kai smalsus šeimininkas į jį pažiūri. Aitvarą žmogus išmeta arba nieko nežinodamas, kas tai per būtybė, palaikę jį paprasčiausiu pagaliu, pančiu, arba išmeta pamokyti kunigo (tai jau vėlesnės sakmių apie aitvarus variacijos, atsiradusios įvedus Lietuvoje krikščionybę).

Aitvaras atlieka ir daugiau funkcijų :

1) neša įvairius niekniekius arba net žmogui kenksmingus daiktus,

2) dirba už žmogų,

3) skalsina gėrybes,

4) baladojasi ant pirkios aukšto,

5) peršasi merginoms.

Žmonės aitvarą laikė bloga, demoniška būtybe. Šitaip jis traktuojamas dėl religinių ir socialinių priežasčių, kaip teigia N.Vėlius – aitvaras vagia iš ūkininkų visokias gėrybes ir neša šeimininkui, todėl šis praturtėjąs, o kiti nuskursta. Aitvaras yra tarsi suasmenintas nedoras vieno žmogaus prasigyvenimas kito sąskaita.

Kaukas
Kaukai lietuvių mitologijoje buvo vadinami keliais vardais – pūkis, tranas, aniuoliukas, kartais jis vadinamas dar ir vyruku, vaikiuku. Apie kaukus sakmių užfiksuota labai mažai. Kaukai buvo įsivaizduojami kaip maži žmogiukai, jie arba abu yra vyriškos lyties, arba vienas vyriškos, o kitas – moteriškos lyties. Kartais detalizuojama jų apranga, išvaizda – jie arba yra maži vyrukai su raudonom kepuraitėm, arba maži nuskurę maži kūdikiai. Kartais nurodomas ir jų ūgis – jie neva esą 30 centimetrų ūgio vyrukai, o jų galvos esančios trikampės.

Kaukai įsigyjami panašiai kaip ir aitvarai :

1) perinami,

2) patys ateina pas žmogų,

3) yra nutveriami.

Dažniausiai sakoma, kad jie yra išperinami, o perinami yra iš kuilio, eržilo arba gaidžio kiaušinių. Norint išperinti kauką, kuilio kiaušinį reikia įdėti į durų staktoje padarytą skylę, kurioje pridėta pūkų ir užkalti , kai kaukas išsiperės, jis ims belsti į sieną, ir žmogus turėsiąs jį išleisti. Arba yra kitas išperinimo būdas – reikia papjauti septynerių metų kuilį, ir jo kiaušinius padėti po višta, kuri po keturių savaičių ir išperins kauką. Norint kauką išsiperinti iš eržilo kiaušinių, tada reikia paimti juodo eržilo kiaušinius ir suvynioti juos į naujo pilko milo skiautę, apšlapinti savo šlapimu, ir įkasus į arklių mėšlą, laikyti keturias savaites. Išsiritęs kaukas atneša senų medžių lapų arba anglių, ir jei šias “dovanas” žmogus priima, kaukas ima nešti gerus daiktus. Perinant iš gaidžio kiaušinių, reikia dviejų septynerių metų gaidžių padėtus kiaušinius pakišti po višta, kuri ir išperinti kaukus.

Išperėtą kauką reikia aprengti per vieną dieną padaromais drabužiais (jie turi būti tą pačią dieną austi, verpti, ir pasiūti), sočiai pašerti ir apkrovus krepšiais, išleisti į pasaulį turto nešti. Jei šeimininkė nespėjanti pasiūti drabužių, kaukas tampa plikuoju kauku ir turtą ima nešioti svetimiems. Kaukai ateinantys pas žmogų patys, jei šis nors vieną kartą mintyse pagalvojąs, kad gera būtų turėti kauką, kuris pašertų jo arklius.

Kauką galima nutverti apšlaksčius švęstu vandeniu, tada jis pabėga ir palieka savo maišelį, kurio ūkininkas tol neatiduodąs, kol kaukas nepasižada jam tarnauti.

Kaukai prapuolantys tada, kai gauna naujus drabužius, nes pagalvoja, kad tai esąs jiems užmokestis. Kartais kaukas atsikratoma tada, kai bernas sudegina juos stebulėje.
Apie kaukų maistą sakmėse sakoma tik tiek, kad jis turįs būti riebus, svieste virtas.

Kaukai atlieka dvi funkcijas :

1) neša savo šeimininkams turtą,

2) dirba įvairius darbus.

Kaukai žmogui neša grūdus, šieną, įvairius maisto produktus. Šias gėrybes kaukai neša iš kitų žmonių. Kaukai, kaip pasakojama sakmėse, dirba ir įvairius darbus, dažniausiai šeria arklius. Kai kuriose sakmėse minima, kad kaukai gali pagausinti javų skalsą.

Supykinti kaukai žmogui labai kenkia – jei žmogus, išperinęs kauką, laiku neparūpinąs drabužių, kaukai žadantys išsinešti visą turtą, sudeginti namus. Jei bernas suvalgąs jo maistą, kaukas padegantis namus.

Manoma, kad seniau kaukai atliko tokią pat funkciją, kaip ir aitvarai, nes kaip ir aitvarai, galintys nešti žmonėms įvairias gėrybes. Kaukai, kaip ir aitvarai, gali būti perinami, bet niekada – perkami, skirtingai nei aitvarai, kaukai neskraido. Senieji istorijos šaltiniai liudija, kad kauko funkcija buvusi panaši į namų dvasios – naminuko funkcijas.

Kaukas yra laikomas chtonine būtybe, nes daugelyje sakmių minima, kad jis gyvenąs po žeme, o ir jo vardas reiškiantis “sušalusios žemės grumstą”. Seniau kaukai buvo labai gerbiami, nes buvo tikėta, kad nuo jų priklausąs turtas, tada jiems dar nebuvo priskirta vagišiaus funkcija, kaip rašo N.Vėlius.

Raganos
Įvairios sakmės buvo kuriamos ir apie konkrečias, išsiskiriančias bendruomenėje asmenybes. N.Vėlius teigia, kad esąs ryšys tarp senuosiuose šaltinuose minimų kulto tarnų (lietuvių senųjų dvasininkų – žynių, saugojančių Šventąją ugnį), turinčių antgamtinių savybių, ir sakmėse vaizduojamų vadinamųjų “nepaprastų žmonių.

Nykstant senajai lietuvių mitologijai, kitų kaimyninių tautų pavyzdžiu iš raganos vaizdinio išsivystė tikėjimai apie burtininkes – paprastas moteris, galinčias pakenkti aplinkiniams žmonėms.

Lietuvoje sakmės apie raganas buvo ypač paplitę. Dažniausiai visos šios sakmės turi tradicinius siužetus. Buvo tikėta, kad raganos neva galinčios gyvūnu paversti savo vyrą ir kitus žmones, galinčios atimti iš karvių pieną, užjodinėjančios negyvai arkliais paverstus smalsius bernus. Ypač daug sakmių, kuriose yra minimas jų kenkimas gyvuliams. Pastebėta, kad šių sakmių siužetai yra artimi ir kitų tautų siužetams.2

Raganos sakmėse minimos dar ir šiais vardais : čerauninkė, viedma, burtininkė, kerėtoja, žynė. Kai kuriose sakmėse burtininkės vardu vadinama ragana turi jai nebūdingų bruožų – gydo žmones. Etimologiškai aiškinama, kad raganos vardas kilęs nuo žodžio “regėti”.

Raganos buvo įsivaizduojamos arba pagyvenusiomis moterimis, arba merginomis, kartais sakmėse būdavo sakoma, kad ragana esanti sena moteris, senė. Jų išvaizda beveik niekuo nesiskyrė nuo paprastų kaimo moterų, nors keliose sakmėse minima, kad jos yra negražios, negalinčios žiūrėti tiesiai žmonėms į akis, ir labai nemėgsta, kad joms į akis kas ilgai žiūrėtų; pasakoma, kad jų plaukai yra arba tamsiai juodi, arba žili, kartais jie būna susivėlę.

Teigiama, kad raganaudamos, kenkdamos žmonėms, jos galinčios pakeisti išvaizdą – pasiversti gyvuliais, paukščiais, žuvimis, ropliais, ir įvairiais daiktais.

Buvo manoma, kad raganomis gimti būdavo neįmanoma, ir šito “amato” buvo galima išmokti iš vyresnių raganų arba velnių, o už tai žmogus turi “pasižadėti velniui”. Neretai buvo manoma, kad raganauti galima išmokti tik Joninių naktį.

Raganos buvo laikomis blogomis būtybėmis, nes jos neva bendradarbiavusios su velniais, jos vykdydavusios velnių norus, o už tą tarnystę neva gavusios kenkiamąją galią, o po mirties jos neva atitenkančios velniams. Kai kuriose sakmėse minima, kad raganos turi savo “viršininkę” – seną raganą.

Buvo tikima, kad raganą galima nušauti sidabro kulka, kad toje vietoje, kur ji palaidota, dvyliktą valandą nakties kažkas švilpia. Daugiausia yra sakmių, pasakojančių apie raganų plukdymus (tikėta, kad jei moteris nekalta, ji imdavusi skęsti, o jei ragana – neskęsdavusi, ji galėdavusi skęsti tik tada, kai turėdavusi kokį nors geležies gabalėlį) bei deginimus. Spėjama, kad šios sakmės atsiradusios iš tikrų faktų apie tariamų raganų egzekucijas.

Sakmėse raganos atlieka dvi funkcijas :

1) kenkia žmonėms, gyvuliams, augalams,

2) skraido į susirinkimus.

Raganos gebančios žmogų susargdinti, paversti gyvuliais; dažniausiai susargdindavusios žmones džiova, atimdavo moterų vaisingumą, kartais “sumaišydavusios” žmogui protą, atimdavusios žindyvėms pieną, numarindavusios ką tik gimusius vaikus arba jaunas žmonas. Ypač dažnai kenkdavo vestuvėse. Jų paveikti žmonės kartais net mirdavę. Raganą buvo galima sužeisti ar net užmušti tada, kai ji būdavo pasivertusi kokiu nors gyviu.

Dažniausiai raganos žmones paversdavo vilkais, kartais šunimis, paukščiais. Yra nemažai sakmių, kuriose minima, kaip raganos, užmetusi ant kokio nors vyro kamanas, naktimis jį jodo, ir todėl rytą tokie vyrai jaučiasi nuvargę.

Labiausiai žmonių tarpe paplitę apsisaugojimo nuo raganų kerų būdai buvę tokie : einant pro raganą reikėdavę kišenėje laikyti špygą, apsivilkti išvirkščius marškinius, turėti adatą, šermukšnio šakelę.5

Buvo paplitęs tikėjimas, kad raganos naktimis įsibraudavusios į tvartus, išmelždavusios pieną, kad galėdavusios išžįsti pieną pasivertusios rupūžėmis arba katėmis, pieną būdavo galima atimti ir paėmus iš svetimo tvarto kokį nors daiktą – saują šiaudų, ar karvės įmintos pėdos atspaudą, ir tą daiktą įmesti į savo tvartą. Sakmėse yra užfiksuota daug priemonių, kurios padėdavusios apsaugoti gyvulius nuo raganų kerų. Tos priemonės būdavo naudojamos pirmąkart išgenant bandą laukan, per Jonines (buvo tikėta, kad būtent per Jonines raganos ypač pakenkti gyvuliams), karvėms apsiveršiavus. O kad raganos tvarte negalėtų gyvuliams pakenkti, tvartas būdavo apkaišomas šermukšnių šakomis, ir virš durų reikėdavo prikalti pelėdą, rytą bandos į laukus neginti tol, kol nenukritusi rasa.

Žmonės tikėjo, kad norint sugauti ir nubausti raganą, reikia nusinešti į tvartą “grabnyčinę” žvakę, apvožti ją puodu, ir pajutus, kad ragana jau kerpa avį, ar bando išmelžti karvę, reikia tą žvakę atvožti. Ragana pasiverčianti žuvimi, ar kokiu daiktu, kurį sužeidus ar sugadinus, sužalojama ir pati ragana.

Raganos gali pakenkti ne vien augalams ir žmonėms, bet ir augalams, dažniausiai javams, kurie neduoda derliaus.

Raganos skraidančios ir į susirinkimus, ypač mėgdavusios susirinkti ant Šatrijos kalno, į susirinkimus dažniausiai skrisdavusios švento Jono naktį, retais atvejais – ir per gandrines, nes tai esanti pati trumpiausia diena ir ilgiausia naktis. Raganos pažastis pasitepančios iš rugių žiedų pasigamintu tepalu, kuris turi ypatingų galių, kartais skrenda ant šluotos, piestos, mintuvų.6

Kartais raganos žmonėms ir padedančios – pataria, kaip surasti vagis, padeda gydyti ligas, spėja ateitį, tačiau tokių sakmių yra ypač mažai.

Sakmėse apie raganas vaizduojama žmogaus kova su blogiu dėl savo geresnio gyvenimo ir aukštinama sunkiai pasiekta pergalė, nes blogio priežastis – ragana yra įsivaizduojama esanti pusiau antgamtiška būtybė, kurią galima nugalėti tik gudrumu ir magiškomis priemonėmis.

Vilktakiai
Sakmės apie vilktakius turi tradicinius siužetus. Vilktakiai yra vadinami ir kitais vardais : vilkalokas, vilktakas, vilkolakis, vilkatas, vilkalakas, vilkuodegis.

Daugelyje sakmių ir tikėjimų nieko nemini apie vilktakių išvaizdą. Kartais pasakoma, kad jie turi uodegas, retus dantis, jei ant jo kas pirtyje užpildavęs vandens, jam pasirodydavusi trumpa uodega. Pastebėta, kad daugiausiai uodegas turi tie vilktakiai, kuriems kas nors sutrukdė tapti normaliais žmonėmis. Dažnai sakoma, kad žmonių, pasivertusių vilkais, išvaizda yra tokia pati, kaip ir paprastų vilkų, tačiau kartais pasakoma, kad jie ties pakaklėmis turi baltą žymę, kuri atsiradusi dėl to, kad kai jie buvę žmonėmis, nešioję balta sermėgėlę. Po vilko kailiu neva esąs normalus žmogaus kūnas. Kai kuriose sakmėse sakoma, kad jei koks medžiotojas netyčia nušauna vilktakį, ant jo kaklo, nunėrus vilko odą, randami rožančiai, karoliai, kartais virsta žmonėmis, tokiais, kokie buvo prieš tapdami vilktakiais.

Pasakojama, kad sužeidus vilktakį, žaizda matoma ir tada, kai jis esąs žmogaus pavidalo.

Vilktakiais žmones paversdavo raganos ir burtininkai, dažniausiai tai būdavo nelaimingi vestuvininkai, pasmerkti klajoti miškuose. Tačiau yra ir kita jų kategorija, nes kai kuriose sakmėse teigiama, kad buvę tam tikri žmonės, kurie galėdavę tam tikru laiku pasiversti vilktakiais. Teigiama, kad vilkais būdavo galima tapti kelis kartus persivertus per kelmą, iš kurio augusios ataugos. Manyta, kad žmonės vilkais pasiverčia ne savo noru, o užėjus tam tikrai valandai. Kai kur sakoma, kad vilktakiais apsigimama. Atėjus pasivertimo vilktakiu laikui, vilktakiui pasidaro neramu, jam norisi bėgti ir pasikeičiančios akys. Pasivertęs vilku toks žmogus aplinkiniams darydavęs daug žalos. Vilktakis galės tik tada atvirsti žmogumi, kai kas nors įmins jo vardą, kai nutrūksiantis užkerėtas diržas, arba kai praeis užkerėjimo laikas. O žmonės, patys tapę vilktakiais vėl tampa žmonėmis, persivertę per tuos pačius kelmus, o jei koks nors žmogus iškapojąs tuos kelmus, vilktakiai nebegalintys virsti normaliais žmonėmis.

Sakmėse teigiama, kad vilktakiai būdavę tik vilko išvaizdos, negalėdavę kalbėti, o protas likdavęs žmogaus, todėl jie būdavę nebaikštūs, vaikščiodavę apie namus, lįsdavę į jaujas. Senosiose lietuvių sakmėse sakoma, kad vilkatakiauti žmonės turintys trejus metus.

Kai kuriose sakmėse sakoma, kad vilktakiai kentėdavę nuo tikrų vilkų, nes nuo jų išsiskirdavę savo elgesiu, todėl turėdavę elgtis taip, kaip ir vilkai : pjauti ir ėsti gyvulius, kartais ir žmones, jei būdavo labai alkani.

Pavojingiausi būdavę savo noru vilkais pasivertę žmonės, nes virtę vilkais, jie apdraskydavę savo vaikus, pačias ir aplinkinius žmones, merginoms ir moterims jie iškramtydavę krūtis.

Kaip teigia N.Vėlius, daugelyje pasaulio šalių tikėta, kad žmogus pasiverčia arba yra paverčiamas labiausiai toje šalyje gerbiamu žvėrimi. Lietuvių tikėjime vilkas esąs protingas žvėris, kartais turintis net antgamtinių galių. Baltų vilko kultas yra susijęs su seniausiais toteminiais tikėjimais.
Išvados
Mitines būtybes žmogus dažniausiai sutinka negyvenamose vietose (paupyje, atokiau nuo sodybos stovinčiose jaujose, miškuose), vėlai vakare ar naktį.

Žmonės (ūkininkai, mergos, bernai, piemenys) sakmėse nėra labai tipizuoti, yra apibūdinami pagal socialinę padėtį (našlaitė, vargšas, turtingas) ir ydas (gobšus, pernelyg drąsus, pasitikintis savo jėgomis), o mitinės būtybės mitologinėse sakmėse vaizduojama detaliai, smulkmeniškai, dažniausiai parodoma grėsminga, bauginanti jų išvaizda.

Išsamiai mitologinėse sakmėse atsispindi ir mitinių būtybių poelgiai, kėslai.

Nemažai sakmių yra apie Laumes, kurios galinčios būti geros ir dosnios vargšams, tačiau labai pyksta už bandymą jas apgauti, ir kerštaujančios.

Pirminė laumių funkcija buvusi upių, vandens telkinių dievybės, tačiau su krikščionybės įsigalėjimu joms buvo priskirtos, anksčiau joms nebūdingos neigiamos funkcijos – imta teigti, kad jos galinčios užjodyti arklius, nukirpti avis. Labai ypatingai akcentuojamas Laumių darbštumas.

Kiek mažiau mitologinių sakmių yra sukurta apie Laimes, kurios lemiančios gimusiems kūdikiams likimą. Nors žmonės bando išvengti jų pranašysčių išsipildymo, tačiau likimo “pergudrauti” nepavyksta : išpranašauto likimo negalinčios pakeisti net pačios Laimės.

Mitologinėse sakmėse tarsi pateikiamas savotiškas draudimas, riba, kurią peržengus susilaukiama atpildo. Žmonėms buvo draudžiama dirbti saulei nusileidus, tačiau jei kas nors to draudimo nepaisydavo – susidurdavo su mitinėmis būtybėmis, nes naktis yra mitinių būtybių laikas, tada jos esančios aktyviausios.

Kai kuriose sakmėse tarsi bandoma patarti, pamokyti, ką reikia daryti susidūrus su mitine būtybe, kaip išvengti jos rūstybės. Šiose sakmėse labiau iškeliamos protinės žmogaus galios, gebėjimas gudrumu įveikti antgamtinę būtybę.

Mitinių vaizdinių kaitą skatino ekonominės, socialinės sąlygos, krikščionybės bei kaimyninių šalių įtaka. Krikščionybės įtaka jaučiama raganos, Laumės, aitvaro vaizdiniuose, nes sustiprėjo tuo laikotarpiu jų kenkiamosios funkcijos; aitvaras, ragana imti sieti su velniu.

Laimės ir Laumės yra gana abstrakčios būtybės, apie jų išvaizdą mažai galima sužinoti iš sakmių. O raganų vaizdiniai – tai kažkada buvusių konkrečių asmenybių atspindžiai lietuvių liaudies kūryboje.

Pastebima, kad Laimės yra susijusios daugiau su pačiu žmogumi, jo gyvenimu, o ne su konkrečia žmogaus gyvenimo veikla, kaip Laumės, raganos, kurios kenkiančios gyvuliams, žmogaus ūkinei veiklai.

Aitvaro, kauko vaizdinys siejamas su turtine, socialine nelygybe.

Kaukas laikomas ir chtonine būtybe dėl vardo etimologijos.
Literatūra
1. Vėlius N. “Mitinės lietuvių sakmių būtybės”, V., 1977.

2. Vėlius N. “Laumių dovanos : lietuvių mitologinės sakmės”, V., 1979.

3. Sauka L. “Lietuvių tautosaka”, V., 1999.

4. Vėlius N. “Lietuvių mitologija”, T1, V., 1995.

Rašykite komentarą

-->