Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių mitinės būtybės

Autorius: Ieva

Šiame darbe bandyta nustatyti dažniausiai mitologinėse sakmėse sutinkamas mitines būtybes, konkrečiai apibūdinti jų išvaizdą, atliekamas funkcijas, taip pat mitinių būtybių santykį su paprastais žmonėmis. Bandyta paaiškinti kai kurių mitinių būtybių vardų etimologiją, mitinių būtybių vaizdinių raidą, jų kitimus. Darbas rašytas aprašomuoju, ir šiek tiek analitiniu metodais. Darbe remtasi ir mitologinėmis sakmėmis, bandant iliustruoti pateiktą teiginį.

Lietuvių liaudies sakmės yra skiriamos į dvi grupes : etimologines, aiškinančias pasaulio, gyvūnų, žmonių, augalų atsiradimą, ir mitologines, arba kitaip – senųjų tikėjimų sakmes, kuriose pasakojami fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių mitinių būtybių ir žmonių susitikimus. Darbe išsamiau nagrinėtos šios mitinės būtybės : Laimė, Laumė, kaukas, ragana ir vilktakis. Dažniausiai lietuvių mitologinės sakmės skirstomos pagal pagrindinius veikėjus – mitines būtybes ir tematiką. Šiame darbe remtasi pagal mitinių būtybių populiarumą sakmėse, pagal sakmių su šiomis būtybėmis gausumą. Kadangi mitologinių sakmių žanrą siužeto požiūriu sudaro ne visai tapatūs kūriniai, jos yra pagal tai, ar turi siužetą, ar ne, skiriamos į dvi grupes : 1) sakmes, turinčias tradicinį siužetą (fabulatus), ir 2) sakmes, neturinčias tradicinio siužeto (memoratus). Fabulatai yra sakmės apie Laumes, Laimes, vilkatus, o memoratai – sakmės apie raganas, kartais apie aitvarus.

Daugeliu aspektų skirtingas mitines būtybes suvienija bendras bruožas – aktyvus santykis su žmogumi.

Pastebėta, kad daug savitų bruožų turi Laumės, kaukai, aitvarai, kurių mitiniai vaizdiniai kilo lietuvių sąmonėje dėl gyvenimo būdo, charakterio, ekonominių, religinių sąlygų. Pastebėta, kad su krikščionybės atėjimu ekonominių, socialinių sąlygų pakitimu susijusios ir mitinių būtybių funkcijos.

Mitiniuose vaizdiniuose, sakmėse ryškiausiai atskleidžiama lietuvių pasaulėjauta, kurią bandyta perduoti iš kartos į kartą.

Laumės

Sakmės apie laumes ypač buvo populiarios Žemaitijoje. Tos pačios laumių ypatybės, kurios išryškėja sakmėse, atsispindi ir senovės lietuvių tikėjimuose.

Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose laumes pamini M.Pretorijus veikale “Prūsijos įdomybės”.

J.Balys teigia, kad laumės esančios mažiausiai krikščionybės paliestos būtybės.

Laumių paveikslas lietuvių mitologinėse
sakmėse yra sudėtingas ir gana prieštaringas. Jos sakmėse dar vadinamos kitais vardais – raganomis, deivėmis, laimėmis, morėmis. Laumių vaikams vadinti naudojami šie vardai : laumiukas, laumytis, morytis. Laumių vyrai vadinti laumakiais ir lauminais, tačiau jie minimi tik vėlesnėse sakmėse.

Laumių išvaizda yra paprasta, ji mažai kuo skiriasi nuo paprastų kaimo moterų. Sakmėse daugiausia kalbama apie laumių veiksmus, santykius su žmonėmis, todėl jos išvaizda nusakoma labai apibendrintai. Laumės lietuvių liaudies sakmėse įsivaizduojamos dvejopai : 1) kaip pagyvenusios moterys, 2) kaip jaunos merginos.

Kaip moterys laumės įsivaizduojamos kiek dažniau, negu kaip merginos, nes laumės yra moterys tose sakmėse, kur dirba įvairius moteriškus darbus : verpia, audžia, skalbia. Jos buvo įsivaizduotos kaip valstietės, nesiskiriančios nuo jų nei išvaizda, nei apsirengimu. Tačiau yra keletas sakmių, kuriose jos išskiriamos iš paprastų moterų – turi ilgus plaukus ir dideles krūtis. Pasitaiko sakmių, kuriose iškeliami bjaurūs, atstumiantys laumių išorės bruožai : sakoma, kad jos turinčios ilgus geležinius nagus, yra apžėlusios, turi didelius bjaurius dantis, yra purvinomis, ilgomis rankomis. Kai kur minimos kaip moterys su vištos ir gaidžio kojomis, apsisupusios marškomis ir apsikarsčiusios šiaudais.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Rašykite komentarą

-->