Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių literatūros istorija

Autorius: Giedrė

Lietuvių literatūros istorija susideda iš trijų epochų, 1901 m. rašė „Žinyčios“ redakcija, pristatydama Adomo Jakšto straipsnį „Lotyniškas periodas lietuviškoje literatūroje“. Pirmoji, lotyniškoji, epocha trukusi iki XVIII a. pabaigos, po jos ėjusi lenkiškoji (Adomas Mickevičius, Liudvikas Kondratovičius, Juzefas Ignacas Kraševskis ir kiti autoriai), tada jau prasidėjusi lietuviškoji. Tokią nuomonę ir turėjęs pagrįsti minėtasis prelato Aleksandro Dambrausko (1860–1938), pasirašinėjusio A.Jakšto slapyvardžiu, straipsnis. Pirmą kartą lietuvių periodikoje čia buvo pristatyti iškilesni XVII a. LDK autoriai, rašę lotyniškai: Simonas Berentas, Mykolas Ginkevičius, Jonas Gruževskis, Kristupas Grinkevičius, Jonas Jaknavičius, broliai Kojelavičiai, Žygimantas Liauksminas ir dar daug kitų.

Kad ir kaip tokia nuomonė šiandien stebintų, neskubėkime jos atmesti bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirma, neužmirškime, kad gyvename valstybėje, kurioje daugumos gyventojų kalba turi valstybinės kalbos statusą. Antra, supraskime, kad mūsų nacionalinė savimonė vis dar ugdoma tos gyventojų daugumos kalba rašiusių autorių kūriniais. Nacionalinės literatūros pradžia vis dar siejama su Martyno Mažvydo katekizmu, Jono Bretkūno ir Mikalojaus Daukšos postilėmis, Konstantino Sirvydo žodynais ir kitais nacionalinės raštijos paminklais nepaisant, kad iki pat XVIII a. pabaigos lietuviškos knygos Lietuvoje sudarė vos vieną visos knygų produkcijos procentą.
Šiomis aplinkybėmis tenka stebėtis kone prieš šimtą metų rašiusio autoriaus įžvalgumu. Mat Lietuvoje, kaip, beje, daugelyje Europos valstybių, lotyniškoji raštija sudaro ir seniausią, ir turbūt gausiausią senosios raštijos dalį. Ją pradeda dokumentas, pažymėtas 1253 m. data. Tai Lietuvos karaliaus Mindaugo lotyniška privilegija Livonijos pirkliams. Dėl lotynų kalba parašytų veikalų gausumo ko nors tiksliau pasakyti kol kas negalime. Vis dėlto vien literatūros istoriko, bibliografo ir vertėjo Marcelino Ročkos (1912–1983) surinkti ir paskelbti duomenys leidžia manyti, kad XV–XVIII a. Lietuvoje lotyniškų veikalų buvo parašyta kelis šimtus kartų daugiau nei lietuviškų. (Pastarųjų ir lenkiškų ar gudiškų, vokiškų, rusiškų, žydiškų, karaimiškų, graikiškų bei dar kitokių raštų santykis tebėra ištirtas labai menkai.)
Spręsti apie lotyniškosios raštijos savitumą bei mastą Skaitytojas galės iš šio bibliografinio sąrašo. Jame pateikiamos žinios apie Lietuvos lotyniškas knygas, išspausdintas 1601–1700 m. Pasirinkti šitą laikotarpį vertė siekimas atlikti tai, ko šiuo metu nedirba kiti senosios kultūros tyrinėtojai ir bibliografai. Ta pati priežastis sąrašo sudarytojus šiek tiek skatino dėmesį skirti būtent lotyniškajai spaudai. Vis dėlto kur kas labiau jų apsisprendimą lėmė kiti du dalykai: noras pareikšti pagarbą tai savitai tūkstantmetei kultūrai, be kurios, tiesą sakant, jie neįsivaizduoja nė šiųdienės Europos, ir siekimas prisidėti prie vis intensyvesnių Europos neolotyniškosios literatūros tyrinėjimų.
Šį sąrašą sudaro 1234 aprašai. Jie suteikia žinių apie knygas, išspausdintas ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Vilniuje, Kėdainiuose, Rygoje, kuri iki 1629 m. priklausė Lietuvai ir Lenkijai, Jelgavoje, Liubčioje, Slucke, Nesvyžiuje), ir užsienyje (Karaliaučiuje, Braneve, Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske, Frankfurte, Miunchene, Amsterdame, Antverpene, Liuvene, Paryžiuje, Dižone, Romoje, Prahoje ir kai kuriuose kituose miestuose). Taigi šis sąrašas sudarytas griežtai nesilaikant valstybės teritorijos kriterijaus. Kodėl? Čia pravartu bent trumpai pristatyti nuostatas, kuriomis vadovaudamiesi sudarytojai atrinko ir aprašė lotyniškas knygas (plačiau jos bus išdėstytos rengiamame didesnės apimties teoriniame veikale).

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->