Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių literatūros istorija

Autorius: Giedrė

Lietuvių literatūros istorija susideda iš trijų epochų, 1901 m. rašė „Žinyčios“ redakcija, pristatydama Adomo Jakšto straipsnį „Lotyniškas periodas lietuviškoje literatūroje“. Pirmoji, lotyniškoji, epocha trukusi iki XVIII a. pabaigos, po jos ėjusi lenkiškoji (Adomas Mickevičius, Liudvikas Kondratovičius, Juzefas Ignacas Kraševskis ir kiti autoriai), tada jau prasidėjusi lietuviškoji. Tokią nuomonę ir turėjęs pagrįsti minėtasis prelato Aleksandro Dambrausko (1860–1938), pasirašinėjusio A.Jakšto slapyvardžiu, straipsnis. Pirmą kartą lietuvių periodikoje čia buvo pristatyti iškilesni XVII a. LDK autoriai, rašę lotyniškai: Simonas Berentas, Mykolas Ginkevičius, Jonas Gruževskis, Kristupas Grinkevičius, Jonas Jaknavičius, broliai Kojelavičiai, Žygimantas Liauksminas ir dar daug kitų.
Kad ir kaip tokia nuomonė šiandien stebintų, neskubėkime jos atmesti bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirma, neužmirškime, kad gyvename valstybėje, kurioje daugumos gyventojų kalba turi valstybinės kalbos statusą. Antra, supraskime, kad mūsų nacionalinė savimonė vis dar ugdoma tos gyventojų daugumos kalba rašiusių autorių kūriniais. Nacionalinės literatūros pradžia vis dar siejama su Martyno Mažvydo katekizmu, Jono Bretkūno ir Mikalojaus Daukšos postilėmis, Konstantino Sirvydo žodynais ir kitais nacionalinės raštijos paminklais nepaisant, kad iki pat XVIII a. pabaigos lietuviškos knygos Lietuvoje sudarė vos vieną visos knygų produkcijos procentą.
Šiomis aplinkybėmis tenka stebėtis kone prieš šimtą metų rašiusio autoriaus įžvalgumu. Mat Lietuvoje, kaip, beje, daugelyje Europos valstybių, lotyniškoji raštija sudaro ir seniausią, ir turbūt gausiausią senosios raštijos dalį. Ją pradeda dokumentas, pažymėtas 1253 m. data. Tai Lietuvos karaliaus Mindaugo lotyniška privilegija Livonijos pirkliams. Dėl lotynų kalba parašytų veikalų gausumo ko nors tiksliau pasakyti kol kas negalime. Vis dėlto vien literatūros istoriko, bibliografo ir vertėjo Marcelino Ročkos (1912–1983) surinkti ir paskelbti duomenys leidžia manyti, kad XV–XVIII a. Lietuvoje lotyniškų veikalų buvo parašyta kelis šimtus kartų daugiau nei lietuviškų. (Pastarųjų ir lenkiškų ar gudiškų, vokiškų, rusiškų, žydiškų, karaimiškų, graikiškų bei dar kitokių raštų santykis tebėra ištirtas labai menkai.)
Spręsti apie lotyniškosios raštijos savitumą bei mastą Skaitytojas galės iš šio bibliografinio sąrašo. Jame pateikiamos žinios apie Lietuvos lotyniškas knygas, išspausdintas 1601–1700 m. Pasirinkti šitą laikotarpį vertė siekimas atlikti tai, ko šiuo metu nedirba kiti senosios kultūros tyrinėtojai ir bibliografai. Ta pati priežastis sąrašo sudarytojus šiek tiek skatino dėmesį skirti būtent lotyniškajai spaudai. Vis dėlto kur kas labiau jų apsisprendimą lėmė kiti du dalykai: noras pareikšti pagarbą tai savitai tūkstantmetei kultūrai, be kurios, tiesą sakant, jie neįsivaizduoja nė šiųdienės Europos, ir siekimas prisidėti prie vis intensyvesnių Europos neolotyniškosios literatūros tyrinėjimų.
Šį sąrašą sudaro 1234 aprašai. Jie suteikia žinių apie knygas, išspausdintas ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Vilniuje, Kėdainiuose, Rygoje, kuri iki 1629 m. priklausė Lietuvai ir Lenkijai, Jelgavoje, Liubčioje, Slucke, Nesvyžiuje), ir užsienyje (Karaliaučiuje, Braneve, Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske, Frankfurte, Miunchene, Amsterdame, Antverpene, Liuvene, Paryžiuje, Dižone, Romoje, Prahoje ir kai kuriuose kituose miestuose). Taigi šis sąrašas sudarytas griežtai nesilaikant valstybės teritorijos kriterijaus. Kodėl? Čia pravartu bent trumpai pristatyti nuostatas, kuriomis vadovaudamiesi sudarytojai atrinko ir aprašė lotyniškas knygas (plačiau jos bus išdėstytos rengiamame didesnės apimties teoriniame veikale).
XVII a. LDK apėmė maždaug šių dienų Lietuvos ir Baltarusijos teritorijas su dalimi dabartinės Latvijos, Estijos ir Lenkijos plotų. Nors 1569 m. Liublino unijos aktuose ir buvo paskelbta apie naujos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – sudarymą, tačiau buvusi padėtis ilgainiui mažai keitėsi. Nepaisant bendro renkamo valdovo ir bendrų seimų, valstybių administracija, iždas, kariuomenė, įstatymai, teismai, vidaus, o kartais netgi užsienio politika liko atskira iki pat XVIII a. pabaigos. Tad kaip ir anksčiau, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje negaliojo Lenkijos valstybinė valdžia, o Lietuvos – Lenkijoje. Svarbu pabrėžti ir tai, kad sudarius uniją LDK piliečiai taip pat neįgijo naujos pilietybės – nei Lenkijos, nei Abiejų Tautų Respublikos. Kaip ir anksčiau, XVII a. jie lygiai atkakliai gynė savas pilietines teises ir laisves, įtvirtintas 1588 m. Lietuvos Statute.
LDK buvo įvairiatautė daugiakalbė valstybė. Joje oficialieji dokumentai dažniau buvo rašomi keturiomis kalbomis: lotynų, kanceliarine slavų, lenkų ir vokiečių. Be jų, rašto reikalams taip pat vartotos lietuvių, rusų, karaimų, prancūzų, graikų ir kai kurios kitos kalbos. Be abejo, lotyniškiems raštams teko ypatingas vaidmuo. Jei dauguma iš suminėtų kalbų buvo skirtos vidaus poreikiams, tai lotyniškai buvo rašoma dalyvaujant mainuose kultūros vertybėmis ir siekiant tarptautinio pripažinimo. Apie tai ne kartą pareikšdavo įvairūs XVII a. LDK autoriai. Pavyzdžiui, 1614 m. Liubčioje išspausdintoje „Šviesiausiojo didiko Kristupo Radvilos žygių santraukoje“ Saliamonas Risinskis sakė, kreipdamasis į kunigaikščius Jonušą bei Kristupą Radvilas: „Ką per jūsų tėvo šviesiausiojo kunigaikščio, užvis labiau nusipelniusio visų žmonių atminimo, laidotuves parašiau, dabar ketinu, jums, šviesiausieji kunigaikščiai, dedikavęs, pateikti visuomenės teismui. Taip elgiuosi, norėdamas ne randijančią žaizdą atverti ir jums vėl sukelti prisiminimų apie kunigaikštį, kuris šitiek daug gero padarė ir jums, vaikams, ir mums, klientams, ir mieliems bičiuliams, ir pagaliau visai tėvynei – juk jie dar yra ir amžinai bus gyvi ir jūsų, ir mūsų, ir tėvynės širdyse ypač šiais neramiais laikais. Ne, aš noriu, kad kitataučiai, jei tik kartais šis mūsų kūrinys pateks jiems į rankas, pripažintų tai, ką pripažįsta tėvynė, sūnūs, bičiuliai ir pagaliau klientai“1. Panašią nuostatą skelbė Albertas Kojelavičius-Vijūkas, aiškindamas, kas jį paskatino parašyti Lietuvos istoriją. Tokių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau.
A. Kojelavičius-Vijūkas „Pirmąją Lietuvos istorijos dalį“ išspausdino ne Lietuvoje, o Lenkijoje, Gdanske. Taip pasielgti jį veikiausiai privertė nepalankios sąlygos: 1648 m. Abiejų Tautų Respublikoje prasidėję karo veiksmai prieš sukilusius ukrainiečius ir į valstybę veikiai įsiveržusius totorius, rusus ir švedus. Beje, jis buvo ne vienintelis autorius, kuris „šitais neramiais laikais“ palankesnių leidybos sąlygų ieškojo ne tėvynėje, bet užsienyje. Tai darė vos ne kiekvienas iškilesnis XVII a. vidurio kūrėjas: literatas ar mokslininkas. Savo kūrinių užsienyje išspausdino Simonas Dilgeris, Žygimantas Liauksminas, Kazimieras Kojelavičius-Vijūkas, Aleksandras Aronas Olizarovijus, Mykolas Radau, Kazimieras Semenavičius ir kiti.
Kita priežastis, lėmusi palyginti gausią lotyniškąją „lituaniką“, buvo LDK piliečių studijos užsienio aukštosiose mokyklose. Norėdami jose gauti mokslo laipsnį, tokie studentai ten rašė ir publikavo tezes iš kurios nors žinijos srities, o kartais – netgi solidžius mokslo veikalus. Taip yra pasielgęs Jonas Audzejevičius, Mikalojus Kristupas Chaleckis, Adomas Rasijus ir kai kurie kiti mokslo, religijos ir visuomenės veikėjai.
Tokie kūriniai sudaro svarbią ir tų asmenų biografijos, ir LDK kultūros dalį. Taigi siekiant aprėpti LDK lotyniškąją spaudą sudarytojams teko ieškoti dar ir tokių kriterijų, kurie iki šiol bibliografinėje praktikoje nebuvo plačiai taikomi. Dėl šios priežasties sąrašas buvo sudaromas laikantis dviejų nuostatų. LDK lotyniškoms knygoms buvo priskiriama ne tik visa lotyniškoji spauda, pasirodžiusi Kunigaikštystėje veikusiose spaustuvėse, bet ir tos knygos, kurias LDK piliečiai publikavo užsienyje. Kitaip tariant, šio sąrašo sudarytojai į XVII a. LDK žvelgė kaip į nedalomą tam tikro teritorinio-administracinio darinio ir jame gyvenusių piliečių bendruomenės junginį.
Nesunku pagal knygos leidimo vietą ir autoriaus pilietybę „atpažinti“ savus spaudinius tarp tūkstančių XVII a. lotyniškų knygų. Kur kas sudėtingiau įveikti sunkumus, susijusius su tokių knygų aprašymu, ypač su aprašo pradmens forma. Mat anuo metu autoriai pasirašinėdavo labai įvairiai. Kartais iš pagarbos lotyniškajai tradicijai jie pavardę neatpažįstamai pakeisdavo. Pavyzdžiui, minėtas S. Risinskis pasirašinėjo ir Rysinius, ir Pantherus (gudiškai rysj, lenkiškai ryś reiškia „lūšis“, o lotynų k. panthera yra „pantera, leopardas“). Labai dažnai prie pavardės kamieno būdavo segama kokia nors lotyniška galūnė. Pavyzdžiui, Radvilų giminės asmenys buvo pavadinami Radivilia, Radzivilia, Radivilus, Radzivilus, Radzivilius ir dar kitomis formomis. Neretai pavardes autoriai užrašydavo lenkiškomis ar aplenkintomis formomis, kaip antai, Kojałowicz ir Koialowicz, Tyszkiewicz ir Tiskievic ir t. t. Neretai to paties autoriaus pavardė vienaip būdavo nurodoma lotyniškos, kitaip – lenkiškos, trečiaip – lietuviškos ar dar kuria nors kalba parašytos knygos antraštėje (pavyzdžiui, Volanus ir Wołan). Toks nevienodumas atsispindi ir vėlesnėse bibliografinėse rodyklėse, enciklopedijose bei kituose šaltiniuose, apžvelgiančiuose XVII a. LDK raštiją. Tad siekdami išvengti pavardžių įvairavimo ir galvodami apie būsimą XVII a. knygų visomis kalbomis bibliografiją, šio sąrašo sudarytojai LDK piliečių pavardes pateikė viena – valstybinės, t. y. lietuvių, kalbos – forma.
Aprašo pradmens forma daugiausia keblumų kelia žmonėms, kurie susiduria su senųjų knygų tvarkymu. Pasirinkdami vieną iš kelių galimų būdų įveikti tuos sunkumus, šio sąrašo sudarytojai rėmėsi keliomis nuostatomis. Pirmoji iš jų paremta tam tikru požiūriu į kultūrą. Ją sudarytojai supranta kaip tam tikrą ilgaamžę pamažu kintančią santykių sistemą. Vienu metu joje regima stipresnė kurios nors kalbos, tikėjimo ir pan. raiška, o po kurio laiko dominavusius kultūros pavidalus pakeičia kitos formos, kurių užuomazgos glūdėjo ankstesnės sistemos gelmėse. Dabar viešpataujanti valstybinė kalba ir daugybė su ja susijusių visuomenės reiškimosi formų nerealizuotų galimybių pavidalu glūdėjo XVII a. LDK kultūroje. Tuo tarpu ano meto kultūroje dominavusios formos dabar pačios virto galimybėmis, kurios ilgainiui vėl gali pasireikšti viešpatausiančiais pavidalais. Taigi dėl šiųdienio lietuvių kalbos statuso, kurį nulėmė ne tik įstatymas, bet taip pat pačios kultūros procesų raida, informaciją pateikti kaip nors kitaip neatrodo prasminga.
Tokią sudarytojų nuostatą remia ne tiktai tam tikros kultūrologinės pažiūros, bet taip pat šio šimtmečio lietuvių bibliografijos tradicija. Vaclovo Biržiškos (1884–1956), M. Ročkos ir jo bendradarbių, nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos sudarytojų, taip pat Kastutės Čepienės bei Irenos Petrauskienės ir kai kurių kitų bibliografų rodyklėse aprašų pradmenys dažniausiai užrašomi lietuviškai. Be to, šiam reikalui vartoti valstybinės kalbos nedraudžia ir tarptautinės senųjų knygų aprašo taisyklės2.
Lietuviškos pavardžių formos buvo tvarkomos pasirėmus šiais šaltiniais: Lietuvių pavardžių žodynas / Ats. red. A. Vanagas; [sudarė] A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė. – [T. 1–2]. – V., 1985–1989; Nelietuviškų tikrinių vardų rašymas „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ / Parengė F. Jukna, M. Gervė, A. Kinderys ir kt. – V., 1986.
Dėl nepatenkinamos XVII a. LDK kultūros ir ypač spaudos tyrimų būklės sudarytojams teko sava atsakomybe spręsti apie daugumos autorių pilietybę. Remdamiesi 1588 m. patvirtinto Trečiojo Lietuvos Satuto, galiojusio iki 1841 m., nuostatais ir šio teisės sąvado tyrinėtojų išvadomis, jie LDK piliečiais laikė visus čia gimusius ar pilietybę gavusius asmenis. Be to, mirties aktui teikdami tokią pat reikšmę, kaip ir gimimui, sudarytojai LDK piliečiais traktavo svetimšalius, kurie atvyko į Lietuvą, čia dirbo mokslo, administracijos ir kitokiose įstaigose, tarnavo LDK kariuomenėje ir čia, Lietuvoje, mirė. Vieninteliam Maciejui Kazimierzui Sarbiewskiui padaryta išimtis. Intensyvėjant jo kūrybos tyrinėjimams surandama vis daugiau poezijos rinkinių, kuriuose šis žymiausias XVII a. lotyniškai rašęs Europos poetas anonimiškai ar prisidengdamas kitų autorių pavardėmis spausdino savus kūrinius. Tie rinkiniai pasirodė Vilniuje, jėzuitų akademijos spaustuvėje. Juose išspausdintus kūrinius poetas vėliau taisė ir publikavo pirmuosiuose „Lyrinių eilėraščių knygų“ leidimuose, ėjusiuose Kelne (1625 ir turbūt 1627 m.), Vilniuje (1628 m.), Antverpene (1630, 1632, 1634 m.) ir Leidene (1631 m.). Kol galutinai nepaaiškėjo Lietuvos „dalis“ šio poeto kūryboje, sudarytojai laikė prasmingu dalyku aprašyti ir šiame sąraše pateikti visas lotyniškas M. K. Sarbiewskio knygas.
Sudarytojams sava atsakomybe teko įveikti sunkumus, susijusius ir su autorystės nustatymu. Mat kone pusė XVII a. lotyniškų knygų, ypač rašytų Jėzaus Draugijai priklausiusių asmenų, išėjo be autoriaus pavardės. Sudarytojai tokius spaudinius kuriam nors autoriui priskirdavo, pasirėmę bibliografine tradicija ir įrašais XVII a. knygose. Apie tai pastabų srityje pažymima specialiomis nuorodomis.
Sąraše pateikiamos žinios apie kai kuriuos kūrinius, kurie greičiausiai nebuvo išspausdinti. Tokios informacijos gausu A. Jocherio, K. Estreicherio, A. Brücknerio, C. Sommervogelio ir kitų autorių veikaluose (žr. Panaudotos literatūros sąrašą). Taip elgiamasi tikintis ilgainiui aptikti kurią nors dabar tik iš įvairių šaltinių žinomą knygą ir ją aprašyti de visu. Tokios nuostatos nauda sudarytojai įsitikino, Sankt Peterburgo bibliotekose suradę, pavyzdžiui, tiktai iš A. Brücknerio studijos „Z dziejów dawnego teatru polskiego“ anksčiau žinotų dramų programų.
Lotyniškos knygos buvo aprašomos išnaudojant daugelį galimybių, numatytų tarptautiniame senųjų knygų bibliografinio aprašo standarte ISBD (A). Vis dėlto sudarytojai ne visada laikėsi minėto standarto rekomendacijų. Atsižvelgdami į senosios literatūros tyrinėtojų, istorikų ir kitų kultūrologų interesus sudarytojai ilgas antraštes trumpino tik trimis atvejais: kai antraštėje minimo asmens titulas, užimamų pareigų ar kitokios veiklos pavadinimas susidėdavo iš dviejų ir daugiau dėmenų, kai antraštę papildydavo kokia nors citata iš Antikos autorių kūrybos, Šventojo Rašto ir pan., ir kai datą perteikdavo chronostichu ar chronograma. Pastaruoju atveju aprašuose pateikiama ne laiką žyminti frazė, o data, užrašyta laužtiniuose skliaustuose. Leidimo vietos ir spaustuvės pavadinimai ne vienodinti, o pateikti tokie kaip originale. Be mums įprastos, apraše būtinai nurodoma dar signatūrinė paginacija, geriausiai rodanti ir XVII a. spaudinio apimtį, ir knygos formatą.
Sudarytojai stengėsi kiek įmanoma mažiau keisti antraštės rašybą ir skyrybą. Vis dėlto kai kas buvo vienodinama. Didžiųjų ir mažųjų raidžių rašyba buvo tvarkoma pagal reikalavimus, suformuluotus Jono Dumčiaus, Kazimiero Kuzavinio ir Ričardo Mirono vadovėlyje Elementa Latina (2-asis patais. ir papild. leid. V., 1986). XVII a. antraštėse vartoti įvairūs skyrybos ženklai: kableliai, taškai, dvitaškiai, kabliataškiai ir brūkšniai. Kadangi daugumai iš jų aprašuose dabar teikiama griežtai apibrėžta reikšmė, tai vietoje jų buvo rašomas vienas ženklas – kablelis. Taškai nebuvo verčiami kableliais tik tada, kai jais būdavo užbaigiamos datos, t. y. metus ir dienas nurodantys skaitmenys.
Aprašuose vartojami lotyniški terminai imti iš: Dictionarium bibliothecarii practicum: (Ad usum internationalem in XXII linguis)=The Librarian’s Practical Dictionary in Twenty-two Languages=Wörterbuch des Bibliothekars in zweiundzwanzig Sprachen / Composuit dr. Z. Pipics. – Ed. 6ta correcta et aucta. – Budapest, 1974.
Svarbiausiu šio sąrašo šaltiniu sudarytojai laikė ne kurią nors bibliografinę rodyklę, o išlikusius knygos egzempliorius. Dėl šios priežasties kuris nors šaltinis aprašuose nurodomas nepavykus de visu aprašyti spaudinio.
Ieškant Lietuvos lotyniškų knygų 1984–1998 m. aplankytos kelios dešimtys Lietuvos ir užsienio bibliotekų. Atidžiau patikrinti šių knygų saugyklų katalogai bei fondai: Bibliografijos ir knygotyros centro, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto bibliotekos, Kauno technologijos universiteto, Estijos mokslų akademijos bibliotekos, Sankt Peterburgo universiteto, Rusijos nacionalinės ir Rusijos mokslų akademijos bibliotekų Sant Peterburge, Rusijos valstybinės, M. V. Lomonosovo universiteto ir Užsienio literatūros bibliotekų Maskvoje, Lvovo universiteto, Ukrainos mokslų akademijos bibliotekos Lvove, Lenkijos nacionalinės ir Literatūros tyrimų bibliotekų Varšuvoje, Jogailos universiteto, Čapskių, Čartoriskių ir Lenkijos mokslų akademijos bibliotekų Krokuvoje. Žinios apie egzempliorius, saugomus kitose stambiose užsienio knygų saugyklose, imtos daugiausia iš Suvestinio senųjų knygų katalogo, saugomo Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje, bei literatūros, todėl gali būti netikslios ir nepilnos.

Rašykite komentarą

-->