Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių literatūros interpretacijų įžangos

Autorius: Povilas

B. Radzevičius yra iškiliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas. Suėmęs tradicinius epopėjinius romano elementus (gausūs aprašymai, dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės dienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčiai jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai , noras pačiam prabilti. Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės, giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją. Romano „Priešaušrio vieškeliai“ pasakojimo būdas artimas eseistikai: tai lyrinė refleksija ir intelektuali analizė. O novelėse atsiskleidžia sudvasintas tikrovės paveikslas.

Kazys Bradūnas – ryškiausias žemininkų ideologijos poetas. Jis išleido nemažai lyrikos rinkinių: „Vilniaus varpai“, „Pėdos arimuose“, „Svetimoji duona“, „Maras“ , „Apeigos“ ir kitus, jiems būdingas gimtosios žemės svarbumas. K. Bradūnui labai svarbi jo gimtinės Lietuvos, ateitis, istorija, jis yra žemės, kultūros ir istorijos poetas. K. Bradūno kūrybai didelę reikšmę turėjo K. Donelaitis, M. K. Čiurlionis. Visos K. Bradūno kūrybos pagrindinė tema – gyvenimas svetimoje žemėje, toli nuo tėvynės, nuo namų. Žemės ilgesys poeto kūryboje poetizuojamas. Šiame eilėraštyje, kaip ir daugelyje kitų, labai svarbi žemės tema. Čia tėvynės žemė yra viskas, be jos neverta gyventi, o jei gyveni, tai tik egzistuoji.

Vincas Mykolaitis – Putinas buvo pirmas ryškus intelektualinės – filosofinės lyrikos kūrėjas lietuvių literatūroje. Jis yra išbandęs visas literatūros rūšis ir pagrindinius žanrus. Lyrika ir romanas „Altorių šešėly“ yra V. M. Putino viršukalnė. V. M. Putino kūryboje buvo trys lyrikos periodai ankstyvasis (jaučiama Maironio įtaka, turtingų emocinių išgyvenimų skalė, gamtos vaizdai, kaip nuoroda į žmogaus sielą, vidinį pasaulį) , simbolistinis (poetas atsigręžia į regimąjį pasaulį, fiksuoja išorinę jų įvairovę, tačiau vaizduoja simboliais) ir brandusis (svarbiausias dėmesys žmogaus sielos dramatizmui, sprendžiamos būties problemos). Jo kūrybos pasaulio žmogus dažnai atsiduria proto ir jausmų susikirtimo kryžkelėje, išgyvena dvasines abejones, patiria vidinius konfliktus, nes nori rasti tiesą ir likti „ištikimas žmogui ir sau pačiam“.

Juozas Grušas – vienas didžiausių XX a. Lietuvių dramaturgų, kaip prozininkas debiutavęs dar prieš antrą pasaulinį karą. Jis lietuvių dramaturgijoje įteisino tragedijos žanrą („Herkus Mantas“) sukūrė moralinio teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiama tradicinės ir šiuolaikinės dramos tendencijos. Rašytojas darė įtaką , vėlesnei Just. Marcinkevičiaus, J. Glinskio, K. Sajos dramaturgijai. Rašydamas J. Grušas ieškojo paralelių istorijoje, kūrė sudėtingą perkeltinių prasmių tekstą, naudodamas groteską, paradokso, absurdo elementus. J. Grušo dramos labai įvairios: tragedija „Herkus Mantas“, tragikomedija „Pijus nebuvo protingas“, istorinės – poetinės dramos „Barbora radvilaitė“ ir „Švitrigaila“. Istorinėse dramose intensyviai mąstė apie savo pavergtas tautas, valstybės ir atskiro žmogaus likimą, bei laisvės viltis. Poetinėje dramoje „Barbora Radvilaitė“ svarbiausia ne politiniai įvykiai, ne istorinis tikroviškumas, ne epochos buitis ir dvasia, o dviejų istorinių asmenybių meilė. Grušui aukščiau už viską humanistinė žmogaus egzistencijos prasmė, jo vieta gėrio ir blogio kovoje.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->