Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies vestuvių dainos

Autorius: Skaistė

Visoje lietuvių liaudies poezijoje gausiausia yra piršlybų ir vestuvių dainų grupė. Vestuvių papročiai ir apeigos-esminis pagrindas, o kartu – ir varžtai šiai kūrybai. Taikomoje meno ir apeiginio veiksmo funkcijos susipina dovanų rinkimo dainose. Piršlybų dainos atskleidžia išgyvenimus ruošiantis vedyboms. Būsimųjų sutuoktinių širdis aitrina realybė ir troškimų, tėvų valios ir asmeninio pasirinkimo susidūrimai. Vestuvių dainose vyrauja graudūs atsisveikinimo su šviesia jaunyste, brangiais artimaisiais ir jaunimu, su gimtaisiais namais, bauginančio gyvenimo vyro namuose, laukiančio juodo vargo motyvai. Pro tradicinės kultūros nulemtus išgyvenimus iš piršlybų ir vestuvių dainų prasiveržia Taurus bendražmogiškas turinys, ir tai lemia šio meninio palikimo grožį ir nemirtingumą.

Vestuvių dainos įvairiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Vienos juos tik vaizduoja, kitos turi savitą paskirtį ceremoniale. Iš apeiginių funkcijų pažymėtinos dovanų rinkimo ir vaišių prašymo dainos. Galima teigti, kad tai taikomasis menas. Čia vestuvininkų širdims suminkštinti naudojamos įvairios gudrybės: jie ir giriami, glostoma jų savimeilė, ir peikiami, kai dovanoja smulkų varinį skatiką, netrunka dainininkai ir visokiais žodžiais išvadinti. Išjuokiant svočios pyragą dainuojama:
Ant ašakos Gali Kauną

Atsistojęs Pamatyti,

Gali Kauną Kaune žmones

Pamatyti, Suskaityti.

Kitą ryškų vestuvių dainų žanrą sudaro vestuvininkų apdainavimai. Dauguma jų – komiški. Jais pašiepiami jaunieji, svočia, pajauniai ir pamergės, muzikantai. . . Apdainavimai labai atitiko vestuvių puotos, triukšmų ir išdaigų nuotaiką. Savo giliomis šaknimis jie siejasi su senu vestuvių apeigose apsimestiniu jaunojo ir jaunosios pusės priešiškumu, kova. Tas tariamai priešiškas nusiteikimas reikalavo išjuokti svetimo pulko žmonių išvaizdą, būdą, elgesį, protą. . . Tokiose dainose kartais pastebime, kad palyginamoji detalė užgožia viską, išauga iki savarankiško vaizdo. Štai kaip išjuokiami svoto dantys:

Tarp ratų dantų karklaliai augo.

Ciuk ciuk, kiaulala, dobilalių ėsti,

Ciba riba, ožkela, karklų griaužti,

Pargydami piemenėliai rykščių laužtų.
Vėlesniuose apdainavimuose pasitaiko ir kitokio šmaikštavimo. Pavyzdžiui pajuokiamas svoto būdas; lakstymasis prieš menkystes:

Kalala vuodegialį

Vikstėrėjo,

Svotėlis kepuralį

Kilstėrėjo.
Gebėjimas persikelti į apeiginę meninę tikrovę, atsiplėšti nuo kasdienybės, ją išjuokti prasimanymais – įdomus tradicinės kultūros reiškinys.

Svarbiausią piršlybų ir vestuvių poezijos dalį sudaro lyrinės dainos. Jų ryšys su apeigomis menkas, vos apčiuopiamas ( piršlybų dainos) arba žymus istoriškai, bet neriboja minties eigos, meninio apibendrinimo galimybių. Kompozicinių požiūriu jos labai įvairios. Vienos išoriškai griežtos kompozicijos, sudarytos iš dviejų ar kelių sugretinimų. Šitokios dainos plėtojamos tartum pagal muzikinį principą: panašios emocijos pasikartodamos viena kitą sustiprina, kartu išsilieja labai susiderinusios.

Kitos lyrinės dainos– laisvesnės plėtotės. Čia susipina pasakojimas, aprašymas, dialogas. Retesnė ištisa išpažintis, monologas. Daugelyje dainų yra lyrinio siužeto užuomazgų. Jis plėtojamas emocionaliai, šokuojant nuo vieno vaizdo prie kito: čia tik pasvajota, o kitame posme- jau įvykę, trečiame mintimis nukeliaujama dar toliau- į ateitį. Tad dainų pasaulio visuma apžvelgia praeitį, dabartį ir ateitį, bet viskas išgyvenama lyg dabar.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->