Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vestuvinės dainos

Autorius: Marius

Lietuvių vestuvinės dainos sudaro svarbią ir reikšmingą mūsų tautosakos klasikinio plitimo dalį. Savo gausumu ir paplitimu jos užima pirmą vietą tradicinių dainų tarpe. Daug kūrinių žavi nepamirštama poetine išmone ir gyvybingu melodijų grožiu. Jie gali būti laikomi meniškumo viršūne, kurią pasiekė žodinė ir muzikinė lietuvių liaudies kūryba.

Daugiausiai lietuvių liaudies vestuvinių dainų yra sukaupta Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvių tautosakos rankraštyne. Iš viso sukaupta apie 70000 vestuvinių dainų.

Visa surinkta – tiek spausdinta, tiek ir nespausdinta – medžiaga plačiai atstovauja vestuvinių dainų žanrui, gana tiksliai atspindi repertuarą ir sudaro pakankamą pagrindą charakterizuoti lietuvių vestuvinę poeziją.

Norint teisingai išcharakterizuoti lietuvių liaudies dainas, būtina žinoti kokie dalykai yra svarbiausi lietuvių liaudies dainose.

Vestuvinės dainos ir papročiai yra būtina vestuvinių dainų gyvavimo sąlyga. Išnykstant ceremonijoms, miršta ir pats žanras. Dainos yra neatskiriama vienos ar kitos apeigos sudėtinė dalis, jas būtina dainuoti tam tikrais momentais, ir jos tarsi įkūnija tokių momentų pergyvenimus, mintis, jausmus. Tuo būdu apie atskirus vestuvių apeigų ir papročių ciklo epizodus, kaip antai: piršlybas, mergvakarį, prikeltuves ir kt., susitelkė savitos, tik tam epizodui charakteringos dainos. Jos ir skirstomos pagal tai į piršlybų, mergvakario, pragėrų ir kitų epizodų dainomis.

Atsižvelgiant į tvarką, kuria būdavo dainuojamos vestuvių papročių ir apeigų cikle, pirmąja grupe reikėtų laikyti pažintuvių ir mėglavimo dainas. Jomis būdavo apdainuojamas vaikino susipažinimas su merginos tėvais, pačia mergina, jos būdo, darbo ištyrimo metas. Su pažintuvių ir mėglavimo papročiais glaudžiau susijusios dainos atkuria jaunųjų pergyvenimus, kuriuos jie patiria susipažinimo metu, bebendraudami, beieškodami savo išrinktųjų. Mėglavimų ir išbandymų metu kylantis nusivylimas ar džiaugsmas, radus savąją mergelę ar bernelį, lankomos, dažnai apkalbamos mergelės laukimas, ilgėjimasis ir kiti meilautiniai pergyvenimai yra charakteringi šių dainų tematiniai motyvai. Iš savitesnių šios grupės dainų tipų pažymėtini: „Augo putinas žalioj girioj“, „Abu mudu broliai“, „Aš pas tėvelį“, „Aš pasėjau rūtelę“, „Nejok, berneli, pavasarėlį“, „Siuntė mane motinėlė“, „Tekėk, mergele, už manęs“ (Teka mergelė už jo, bernelio. Pas jį darbelių nedirbs, kalne rugelių nepjaus, pakalnėj linelių neraus, akmens girnelių netrauks, tik po sodelį vaikščios, uogeles rankios, seklytėlėj sėdės, kaseles pynios, riešutėlius gliaudys, pro stiklo langelį žiūrės…) . Šios dainos gyvuoja įvairiose Lietuvos dalyse, dažnai jau neapeiginės poezijos teisėmis. Galima spėti, kad, išnykus pažintuvių ir mėglavimo ceremonijoms, pažintuvių dainos virto neapeiginėmis.

Piršlybų dainų grupė – pati gausiausia: ją sudaro apie 200 dainų. Suku patikėti, kad visos šiai grupei priskiriamos dainos buvo dainuojamos piršlybų ceremonijų metu. Dalis jų tikriausiai buvo atliekamos šiaip įvairiuose jaunimo susibūrimuose. Kai kurie tematiniai piršlybų dainų motyvai tie patys kaip pažintuvių dainų, ir tai visiškai suprantama: ten, kur nebebuvo (o gal ir niekada nebuvo) pažintuvių ir mėglavimo papročių, juos pakeisdavo piršlybos. Piršlybų dainos atkuria vykstančio į piršlius bernelio ir piršlių belaukiančios mergelės nuotaikas, išreiškia pažiūras, svajones, kokio asmens vienas ar kitas trokšta, ko nemyli. Vaizduojami ikivedybiniai konfliktai, kylą dėl tėvų kišimosi, dėl turto, būdo ir kt. pasipiršimas ir sutikimas ar nenoras priimti piršlius apdainuojamas užmaskuota forma; dainos išreiškia berno didžiavimąsi savo šaunumu, savo „žirgeliu“, mergelės puikavimąsi kračiais, darbeliais piršlybų metu dainuojamos tokios populiarios dainos, kaip „Ant ežerėlio rymojau“, „Ant kalno rugiai“, „Per šilelį jojau“, „Oi tu, seni, senutėli“, „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“, , „Pasakyk mergele, iš kur svečiai buvo“, „Šiltas gražus rudenėlis“, „Šuneliai sujojo, sveteliai atjojo“, „Visos mano amžinikės“, „Oi žirge, žirgeli juobėrėli“, „Anksti rytą kėliau“, „Ant mano tėvo didžio dvarelio šlyvužė žaliavo“, „O ir prijojo pilnas dvaras svetelių“, „Saulutė tekėjo“, „Šėriau žirgelį per savaitėlę“ (Bernelis šėrė žirgelį per savaitėlę, kai atėjo subatėlė, pasibalnojo. Ar žirgas nuneš jį per pusantros valandėlės šimtą mylių? Jei bernelis pašers avižėlėm, pagirdys vandenėliu,– nuneš…).

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->