Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies muzika

Autorius: Rūta

Liaudies muzika yra sudėtinė kiekvienos tautos folkloro dalis. Tai menas, perduodamas iš kartos į kartą. Muzikinį folklorą sudaro dainos, šokiai ir instrumentinė muzika. Lietuviškas folkloras taip pat turi šias svarbias dalis.

Lietuvių tautos istorija rodo, kad jų protėviai nuo senų senovės savo gyvenimą siejo su žemės darbais. Žemė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, svarbiausi rūpesčiai ir džiaugsmai. Pagal tikėjimą senovės lietuviai buvo pagonys. Jie dievino gamtą, tikėjo žmonių pavirtimu medžiais, akmenimis, ar gyvais gamtos padarais. Tai labai svarbios aplinkybės, kurios formavo tautos būdą, dvasią ir, tuo pačiu, meną.

Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu, melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogau gyvenimas gretinamas su augalų, ypač medžių gyvenimu. Dainų tekstuose dažni mažybiniai žodeliai: mergelė vadinama lelijėle, eglele, darbščiąja bitele; bernelis vadinamas dobilėliu, sakalėliu, bijūnėliu ir t.t.. Šie žodžiai suteikia lietuvių liaudies dainoms ypatingo švelnumo.

Dainų melodijos jautriai seka poetinį tekstą. Jos dažniausiai siauros apimties (tercijos, kartos – kvintos ribose). Pačios seniausios melodijos ilgainiui tapo maginėmis formulėmis, savotišku burtažodžiu. Tai reiškia, kad daugelis melodijų buvo dainuojamos skirtingais tekstais.

Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat nesikeičiantis ir nuolat bėgantis. Jį gana sunku užrašyti nes dažnai kinta metras, gausu fermatų.

Tai svarbiausi lietuvių liaudies dainų bruožai, atspindintys tik joms būdingą nuotaiką ir savitumą.

LIETUVOS ETNOGRAFINĖS SRITYS
Lietuvos teritorija nėra labai didelė. Tačiau atskirose srityse žmonių gyvenimas skiriasi. Šie skirtumai ryškūs kalboje, buityje, papročiuose ir dainuojamose dainose.

Pagal šnekamuosius dialektus (tarmes), Lietuva dalijama į dvi dideles sritis – Aukštaitiją ir Žemaitiją. Lietuvos dalis, esanti prie jūros, vadinama Žemaitija. Likusioji, rytinė Lietuvos dalis, vadinama Aukštaitija. Aukštaitijoje nuo seno buvo ryškios dar kelios mažesnės sritys. Tai Dzūkija, Suvalkija ir Šiaurės rytų Aukštaitija.

DZŪKŲ DAINOS. Savo dainomis nuo seno garsėjo dzūkų kraštas. Žmonės jį praminė Dainava. Tai pietryčių Lietuvos dalis, kurioje daug kalvių, šilų, upių, ežerų ir nederlingos žemės plotų. Dzūkijoje paprastai dainuodavo vienbalses dainas. Jos nepaprastai gražios, jausmingos ir dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas gana sudėtingas, dažnai besikeičiančiu ritmu, nereguliariai pasikartojančiais akcentais, kuriantis laisvo, nesuvaržyto pasakojimo įspūdį.

ŠIAURĖS AUKŠTAIČIŲ DAINOS. Kita Aukštaitijos dalis, Šiaurės rytų Aukštaitija, savo dainomis ryškiai skiriasi nuo Dzūkijos. Šiaurės Aukštaičiai dainavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos, daug paprastesnio ritmo. Melodijos žvalios ir energingos, nes jose dažnai girdime trigarsio intonaciją.

ŽEMAIČIŲ DAINOS. Žemaitija į smulkesnius rajonus neskirstoma. Kaip ir Šiaurės rytų aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik jos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Be to, žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaidą ir ją pratęsti. Tai skiriamasis žemaičių dainų bruožas.

DAINŲ ŽANRAI
Liaudies dainos – tai tarsi akmenėliai jūroje. Jų spalva ir forma glūdinosi šimtmečius. Jomis džiaugėsi ir lengvino savo gyvenimą daugelis žmonių kartų. Todėl dainų buvo sukurta nepaprastai daug. Vienos buvo skirtos darbui palengvinti, kitos – pasilinksminimams, trečios paguosdavo nuskriaustą, ketvirtos skambėdavo apeigose ir t.t.. Dainų rūšys muzikoje vadinamos dainų žanrais. Pagrindiniai lietuvių liaudies dainų žanrai yra šie: vaikų, darbo ir buities, apeigų, liaudies kovų, socialinio protesto dainos.

VAIKŲ DAINOS IR ŽAIDIMAI. Senovėje kiekvieną vaiką nuo pat gimimo lydėdavo mamos daina – lopšinė. Jomis ramindavo, migdydavo vaiką, sutelkdavo pirmąsias žinias apie pasaulį. Lopšinėse išsiliedavo mamos meilė ir rūpestis, jos svajonės ir viltys. Šiose dainose vaikas vadinamas pačiais švelniausiais žodžiais – balandėliu, sakalėliu, dobilėliu ar aguonėle, lelijėle ir pan. Melodijos atkuria ramaus lingavimo lopšyje nuotaiką.

Šiek tiek ūgtelėjusiems vaikams suaugusieji sugalvodavo įvairiausių žaidimų. Tai mylavimai, pakutenimai, žaidimai su rankytėmis, pirščiukais, sūpavimai, palydimi dainelių. Jie linksmindavo mažuosius ir tuo pačiu lavindavo juos. Žaidimai dažniausiai linksmi, džiugūs, skaidrios nuotaikos.

PIEMENŲ DAINOS. Labai turtingos ir įvairios yra piemenų dainos. Baudžiavos laikais gyvulius ganydavo vaikai nuo 7 iki 13 – 14 metų. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ganyklos būdavo mažųjų piemenukų namai. Ten saulė sušildo, lietus nuprausia, vėjas išdžiovina, rasa pagirdo, o eglė sušukuoja.

Daineles sau piemenys kurdavo patys. Jie dainuodavo apie gamtą ir gyvūniją, erzindavo vieni kitus, pajuokdavo įvairias žmonių ydas ir blogybes. Dainelėmis ramindavo gyvulius arba juos sušaukdavo, apdainuodavo sunkią našlaičių dalią, prašydavo gamtos pagalbos. Daugelyje dainelių mėgdžiojami gyvulių ir paukščių balsai, menamos mįslės, žaidžiami įvairūs žaidimai.
KALENDORINIŲ APEIGŲ DAINOS
Senovės lietuviai visus žemės ūkio darbus palydėdavo tam tikromis apeigomis. Apeigos – tai tam tikri žmonių veiksmai, ritualas, susijęs su tautos papročiais ir senaisiais tikėjimais. Kadangi senovės lietuviai buvo žemdirbiai ir išpažino pagoniškąjį tikėjimą, tai ir jų apeigose ryškiausias yra žemės ir gamtos jėgų kultas. Tam tikros dainos lydėdavo sėją, derliaus auginimą bei jo nuėmimą. Dainomis būdavo garbinamos gamtos jėgos (saulė, mėnulis, vėjas, lietus), kurios turėjo padėti užauginti gerą derlių.

Dainos, kurias tuo metu lietuviai dainuodavo, vadinamos kalendorinių apeigų dainomis. Jos pasakoja apie lietuvių tautos praeitį, nes atsirado dar tada, kai žmonės burtais stengdavosi atspėti ateitį bei palenkti į savo pusę gamtos jėgas.
ŽIEMOS ŠVENTĖS IR DAINOS. Svarbiausios žiemos šventės būdavo švenčiamos užbaigus laukų darbus ir sutvarkius derlių. Tada žemdirbiui ateidavo poilsio metas. Svarbiausios žiemos šventės – tai Kalėdos ir Nauji metai. Žiemą dažniausiai būdavo švenčiamos vestuvės, todėl dainų turinys dažnai susijęs su šia švente. Kitais atvejais apdainuojama gamta ir jos reiškiniai.

Labai įdomios yra advento dainos. Pagal bažnytinį kalendorių adventu vadinamas laikotarpis nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų. Šios dainos labai turtingos priedainiais. Pvz.: aleliumai, leliumoj, aleliuma rūta ir pan.

Kalėdinės dainos daugiausia būdavo dainuojamos Dzūkijoje. Kitur jos nebūdavo dainuojamos arba neišliko. Šias dainas lydėdavo priedainis “oi, kalėda”.

Užgavėnių dainos – tai dainos, kuriomis palydima žiema ir džiaugiamasi ateinančiu pavasariu. Užgavėnės Lietuvoje būdavo švenčiamos labai įvairiai. Žemaitijoje po kaimus vaikščiodavo persirengėliai, dzūkuose būdavo važinėjamasi rogėmis.
PAVASARIO ŠVENTĖS IR DAINOS. Pavasarį nubunda gamta, vis labiau šildo saulė, parskrenda paukščiai. Todėl pavasario šventėmis žmonės džiaugdavosi sugrįžusia šiluma, prašydavo gamtos dievybių padėti užauginti gerą derlių.

Svarbiausios pavasario šventės – tai Velykos, Jurginės. Velykų metu visoje Lietuvoje būdavo gaminami specialus valgiai, simbolizuojantys gamtos atbudimą ir būsimo gyvenimo turtingumą. Dzūkijoje buvo paplitęs paprotys vaikščioti po kaimą ir sveikinti kaimynus, dainuojant tam tikras dainas.

Dar Lietuvoje pavasarį buvo paplitęs paprotys suptis sūpuoklėse. Supdavosi jaunimas, tikėdamas, kad tai lems didelį linų ir kitų pasėlių derlių. Supėjai specialias dainas, kurios vadinamos sūpuoklinėmis dainomis.
VASAROS – RUDENS APEIGOS IR DAINOS. Vasara ir ruduo žemdirbio gyvenime būdavo sunkaus darbo metas. Specialių apeiginių dainų nerandama. Yra išlikę tik įdomūs papročiai – tai augančių javų lankymas, laužų kūrenimas per Jonines, pernykščių javų vainiko deginimas. Išliko dar vienas įdomus paprotys – visas žydinčias vaistažoles surinkti iki Joninių. Buvo manoma, kad vėliau jos netenka gydomosios galios. Vasaros šventės – tai Sekminės, Joninės, Petrinės.

Rudenį lietuvių valstiečiai būdavo ypač užimti lauko darbais. Todėl to meto dainos – tai darbo dainos.

SUTARTINĖS
Tai daugiabalsės lietuvių liaudies dainos.Jos atsirado labai seniai ir įdomios tuo, kad sutinkamos tik Šiaurės rytų Lietuvoje. Mokslininkai mano, kad jos atsirado dar akmens amžiuje kartu su seniausiomis vienbalsėmis dainomis. Sutartinių tekstuose labai mažai žodžių, jie kartojami, daug priedainių. Melodijos trumputės ir siauros apimties. Jas sudaro 2 – 5 skirtingo aukštumo garsai. Tačiau įdomiausia sutartinėse – tai ritmas ir harmonija. Ritme dažnai girdime – sinkopes, o harmonija – tai nuolat skambančios sekundos. Todėl sutartinės skamba aštriai ir kaprizingai.

Sutartinės būdavo dainuojamos įvairiais būdais. Tos sutartinės, kurias dainuodavo dvi dainininkės arba dvi jų grupės, vadinamos dvejinėmis. Kai sutartinę dainuoja trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą, vadinamos trejinėmis. Dainuojant keturioms dainininkėms, sutartinės vadinamos keturinėmis. Baigiant dainuoti sutartines paprastai ūkuojama. Kokias būdais bebūtu dainuojama, visada skamba tik du balsai.

Dainuojant sutartines dažnai būdavo ir šokama ramiais, nuosaikiais judesiais. Sutartines taip pat grodavo skudučiais arba kanklėmis.

Sutartinėms senovės lietuvių gyvenime tekdavo labai svarbus vaidmuo. Jas dainuodavo per šventes, sueigas, vestuves, dirbant įvairius darbus, grįžtant iš laukų namo ar ilsintis.

RAUDOS
Raudos yra seniausios lietuvių poetinės – muzikinės kūrybos žanras. Jos susijusios su mirusiųjų laidojimo papročiais ir senaisiais tikėjimais. Raudose vaizduojamas vėlių pasaulis, atsispindi gili pagarba mirusiajam.

Kita raudų rūšis vadinama verkavimais. Tai vestuvinės raudos, merginos atsisveikinimas su mergyste, rūtų darželiu, tėvų namais.

Daugelio raudų melodiniai motyvai apsiriboja mažosios tercijos intervalu. Būdinga melodijos slinktis žemyn, dūsavimo intonacija, laisva, neakcentiška ritmo tėkmė.

Raudos ir verkavimai gyvavo esant konkrečioms žmonių gyvenimo sąlygoms. Dabar jos išnyko.

VESTUVIŲ DAINOS IR APEIGOS
Greta darbo dainų, kurios daug pasakoja apie baudžiavos laikų žmogaus darbus, svarbus vaidmuo tenka ir buities dainoms. Buities dainomis vadinamos dainos, kuriose apdainuojama visa, kas nesusiję su darbu. Tai dainos apie moters dalią, satyrinės, humoristinės, meilės ir vestuvių dainos.

Vestuvių dainos pačios turtingiausios ir įvairiausios. Visais laikais vestuvės buvo Lietuvoje didelė šventė, lydima iškilmių. Vestuvių apeigos trukdavo apie du mėnesius. Jose dalyvavo ne tik artimieji ir giminės, bet ir visas kaimas. Vestuvėse būdavo daug dainuojama, sakomos patarlės ir priežodžiai, menamos mįslės, liaudies instrumentais grojami maršai ir šokiai.

Pagrindinė lietuviškų vestuvių veikėja būdavo nuotaka. Ji niekuomet nedainuodavo, tik verkdavo. Įvairiose Lietuvos vietose vestuvių apeigos turėjo savitų bruožų. Svarbiausi momentai, kurie buvo visose lietuviškose vestuvėse,- tai piršlybos, mergvakaris, išvažiavimas pas jaunąjį, sugrąžtai ir atgrąžtai.

Labai svarbus vestuvių momentas būdavo mergvakaris. Jame išpinamos merginos kasos, uždedamas rūtų vainikas, dainuojamos dainos.

Sugrąžtai – tai jaunavedžių grįžimas į nuotakos namus praėjus savaitei po vestuvių. Atgrąžtai – tai momentas, kai jaunosios tėvai aplankydavo jaunavedžius. Abiem atvejais būdavo rengiami šokiai, dainuojamos dainos, žaidžiami įvairūs žaidimai.

Aktyviausi vestuvių veikėjai – tai piršlys, svočia, kvieslys ir jaunimas. Visi vestuvių veikėjai turėdavo tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, piršlys paprastai girdavo jaunuosius, aukštindavo jų turtus. Todėl vestuvėse jis vadinamas aštrialiežuviu ir būdavo labiausiai atsakingas už pasekmes jaunųjų gyvenime. Svočia paprastai aprengdavo nuotaką ir išlydėdavo ją į jungtuves. Ji taip pat vaišindavo vestuvių dalyvius ritualiniu pyragu karvojumi, ruošdavo jauniesiems pietus ir t.t…

Vestuvių dainose atsispindi nepaprastai švelnūs santykiai tarp šeimos narių. Gili meilė ir pagarba tėvams, broliams, seserims, vyro ir žmonos ištikimybė. Taip pat nemažai dainuojama ir linksmų, humoristinių dainų. Jomis draugiškai pajuokiamas piršlys, svočia ar kiti vestuvių veikėjai. Išlydint jaunąją iš namų būdavo dainuojamos raudos. Jos vadinamos verkavimai. Pačiose seniausiose vestuvėse būdavo šokamos sutartinės, dainuojant pačioms šokėjoms.

LIAUDIES KOVŲ IR SOCIALINIO PROTESTO DAINOS
Darbo, buities, kalendorinių apeigų dainos atspindi didesnę dalį kasdienio gyvenimo. Gilų pėdsaką žmonių atmintyje palieka ir tam tikri istoriniai įvykiai. Tai karai ir mūšiai, dažnai sukeliantys skaudžius prisiminimus. Todėl natūralu, kad šiuos pergyvenimus žmonės išliedavo dainose. Melodijos keliaudavo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.

Ilgainiui užsimiršdavo kautynių vieta ir laikas, bet visada likdavo graudus prisiminimas apie kartų nešamą blogį ir vargą.

Dainos, kurių turinys susijęs su kažkada seniai vykusiais mūšiais, vadinamos liaudies kovų dainomis. Jose paprastai smerkiamas blogis, aukštinami vadai – tėvynės gynėjai. Daugelis karo dainų išnyko. Kitų liko tik tekstai. Tačiau ir jie nemažai pasako apie tautos požiūrį į karą ir jo nešamus vargus.

Kaip ir kitose lietuvių liaudies dainose karo dainų tekstuose daug mažybinių žodžių. Žiaurūs kovų vaizdai dažnai supoetinti, sušvelninti. Pavyzdžiui: bloga žinia jose vadinama juodu debesiu arba juodu varnu. Kautynės lyginamos su gamtos reiškiniais: “griūva kūnai kaip miške šiekštelė”, “teka kraujas kaip srauja upelė”, “zvimbia kulkos kaip bitelės” ir t.t…

Išlikusios karo dainų melodijos šiek tiek skiriasi nuo darbo ar apeiginių dainų melodijų. Karo dainose jos labiau išplėtotos, ilgesnės. Bėgant laikui liaudies kovų dainos virto karo baladėmis.

Panašios į karo dainas yra socialinio protesto dainos. Jos nėra tokios senos kaip liaudies kovų dainos, nes suklestėjo 1905 – 1907m.m. revoliucijos metais. Socialinio protesto dainose atsispindi varguolių kova prieš išnaudotojus, išreiškiamas pyktis ir panieka engėjams, kviečiama kovon. Kitose socialinio protesto dainose šmaikščiai juokiamasi iš ponų bei jų pagalbininkų – tijūnų, šaltyšių ir kt. Jos, matyt, atėjusios dar iš baudžiavos laikų, nes skundas ir protestas prasiveržia dirbant įvairius laukų darbus.

Prie socialinio protesto dainų galime priskirti ir rekrutų dainas.

Rašykite komentarą

-->