Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies muzika

Autorius: Rūta

Liaudies muzika yra sudėtinė kiekvienos tautos folkloro dalis. Tai menas, perduodamas iš kartos į kartą. Muzikinį folklorą sudaro dainos, šokiai ir instrumentinė muzika. Lietuviškas folkloras taip pat turi šias svarbias dalis.

Lietuvių tautos istorija rodo, kad jų protėviai nuo senų senovės savo gyvenimą siejo su žemės darbais. Žemė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, svarbiausi rūpesčiai ir džiaugsmai. Pagal tikėjimą senovės lietuviai buvo pagonys. Jie dievino gamtą, tikėjo žmonių pavirtimu medžiais, akmenimis, ar gyvais gamtos padarais. Tai labai svarbios aplinkybės, kurios formavo tautos būdą, dvasią ir, tuo pačiu, meną.

Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu, melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogau gyvenimas gretinamas su augalų, ypač medžių gyvenimu. Dainų tekstuose dažni mažybiniai žodeliai: mergelė vadinama lelijėle, eglele, darbščiąja bitele; bernelis vadinamas dobilėliu, sakalėliu, bijūnėliu ir t.t.. Šie žodžiai suteikia lietuvių liaudies dainoms ypatingo švelnumo.

Dainų melodijos jautriai seka poetinį tekstą. Jos dažniausiai siauros apimties (tercijos, kartos – kvintos ribose). Pačios seniausios melodijos ilgainiui tapo maginėmis formulėmis, savotišku burtažodžiu. Tai reiškia, kad daugelis melodijų buvo dainuojamos skirtingais tekstais.

Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat nesikeičiantis ir nuolat bėgantis. Jį gana sunku užrašyti nes dažnai kinta metras, gausu fermatų.

Tai svarbiausi lietuvių liaudies dainų bruožai, atspindintys tik joms būdingą nuotaiką ir savitumą.

LIETUVOS ETNOGRAFINĖS SRITYS
Lietuvos teritorija nėra labai didelė. Tačiau atskirose srityse žmonių gyvenimas skiriasi. Šie skirtumai ryškūs kalboje, buityje, papročiuose ir dainuojamose dainose.

Pagal šnekamuosius dialektus (tarmes), Lietuva dalijama į dvi dideles sritis – Aukštaitiją ir Žemaitiją. Lietuvos dalis, esanti prie jūros, vadinama Žemaitija. Likusioji, rytinė Lietuvos dalis, vadinama Aukštaitija. Aukštaitijoje nuo seno buvo ryškios dar kelios mažesnės sritys. Tai Dzūkija, Suvalkija ir Šiaurės rytų Aukštaitija.

DZŪKŲ DAINOS. Savo dainomis nuo seno garsėjo dzūkų kraštas. Žmonės jį praminė Dainava. Tai pietryčių Lietuvos dalis, kurioje daug kalvių, šilų, upių, ežerų ir nederlingos žemės plotų. Dzūkijoje paprastai dainuodavo vienbalses dainas. Jos nepaprastai gražios, jausmingos ir dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas gana sudėtingas, dažnai besikeičiančiu ritmu, nereguliariai pasikartojančiais akcentais, kuriantis laisvo, nesuvaržyto pasakojimo įspūdį.

ŠIAURĖS AUKŠTAIČIŲ DAINOS. Kita Aukštaitijos dalis, Šiaurės rytų Aukštaitija, savo dainomis ryškiai skiriasi nuo Dzūkijos. Šiaurės Aukštaičiai dainavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos, daug paprastesnio ritmo. Melodijos žvalios ir energingos, nes jose dažnai girdime trigarsio intonaciją.

ŽEMAIČIŲ DAINOS. Žemaitija į smulkesnius rajonus neskirstoma. Kaip ir Šiaurės rytų aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik jos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Be to, žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaidą ir ją pratęsti. Tai skiriamasis žemaičių dainų bruožas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->