Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies jaunojo dainos

Autorius: Eimantas

Vestuvių šventė jaunojo pusėje prasideda nuo jaunojo išleistuvių. 20 a. jos daug kur nebūdavo labai triukšmingos. Štai Kupiškio apylinkėse, pasak B. Buračo, “jaunikio pusė tą vakarą praleidžia taipgi be triukšmo ir linksmybių. Tik muzikantas kai ką pačirpiną, bet dar niekas nešoka. Pavalgo, pasišneka ir išgeria bent kiek, tik nepasigeria niekas. Kartais piršlys ar pajaunys koks ir sudainuoja kiek”.
Panašiai būdavo atsisveikinama su jaunuoju ir Žemaitijoje: “Pintuvės pas jaunąjį nėra tokios sudėtingos, išlaidžios, kaip pas jaunąją. Ir senųjų priežodis sako: “Kiek vaikelio (vaikino) vestuvės, tiek paršelio skerstuvės”. Jeigu jaunasis išeina į jaunosios ūkį, tai visos vestuvių iškilmės jo tėviškėj ir baigias pintuvėmis.

Jaunojo namuosna vakarą, brėkštant, renkasi griežikai, baigiama puošti kambarius vainikais, įkelia aukštai, aukščiau medžių viršūnių, uždegtą liktarną, aptrauktą spalvotu (raudonu ar žaliu) popierium. Tai ženklas, kad pintuvininkai laukiami tuose namuose.
Temstant, baigiant rinktis pintuvininkams (jaunojo giminėms, vedliams, kaimynams ir nekviestajai apylinkės jaunuomenei), jaunasis pirmas pradeda šokius . Jaunuomenei linksminantis, jaunasis rengiasi važiuoti į jaunąją”.
Dzūkų papročiu pas jaunąjį taip pat būna vakaronė. Ji, pasak V. Krėvės-Mickevičiaus, “be jokių ypatingų apeigų. Susirenka iš pradžios sodžiaus mergos ir, padėdamos svokoms “kaišyti” namus, dainuoja tam tikras dainas apie bernelio ir mergelės meilę, apie norą susituokti . Parėdžius ir išdabinus pirkias, apkaišius pirkių ir priemenės duris gėlėmis ir žaliomis beržo, liepos ir ąžuolo šakomis, mergos eina valgyti, svokų vaišinamos. Bernams didesniame skaičiuje susirinkus, smuikininkas ima griežti šokti “vyriausias broliukas” svoką. Jaunimas irgi šoka iki vėlyvos nakties – iki antrųjų ar net trečiųjų gaidžių”.
Apžvelgėme trijų skirtingų vietų jaunojo išleistuvių papročius. Po visą Lietuvą pasidairius, rastume visokių ceremonijų, išdaigų. Bet visur pastebėtume ir susikaupimą, ruošimąsi svarbiai kelionei, pajustume gildančią širdį atsisveikinimo su jaunyste, draugais, bernišku valiūkavimu nuotaiką ir norą paskutinį kartą dar pasilinksminti. Tai jaučiame ir iš to vakaro dainų. Vienose suskamba šauksmas pasiausti:
Siaurieji gaseliai, prasiskleiskit,
Duokit mūs broleliui uliavoti.
Panašiai veržliai variantuose intonuojamos frazės “Skirkis, ūlyčia tu plačioji” arba “Klėsk, ūlyčėle, klėski, plačioji”. Šitas siautimas jau paskutinis. Kaip ryškus esamos situacijos apibendrinimas skamba refrenas “Mundraukite, brolaliai, jau mano po mundrys(tai)”.
Kitas šio epizodo dainų motyvas – bernelio ruošimas į kelionę. Dainose skamba ir raginimas skubėti, ir tariamas nustebinimas (kur taip išsirengia, išsipuošia?), pabrėžiantis kelionės svarbą. Jose girdėti ir įvairių patarimų, kaip elgtis uošvės dvare. Pavyzdžiui, daina “Vai broleli broleli” moko nestatyti žirgo po jovaro krūmu, jis nelaimingas.
Tik statyki žirgelį
Po putino krūmeliu.
Tai putino krūmelis,
Tai laimingas medelis,
Tai laimingas medelis,
Tai jo tankios rykštelės,
Tai jo tankios rykštelės,
Tai jo saldžios uogelės.
Arba medelis laimingas todėl, kad
Senos bitės spieciu laidzia,
Margos paukštės vuogas geria.
Įtampa, nedirbtiniu laukimu, dramatizmu dažnai pasižymi šios dainos, tik jų palyginti nedaug ir jos nelabai paplitusios.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->