Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies jaunojo dainos

Autorius: Eimantas

Vestuvių šventė jaunojo pusėje prasideda nuo jaunojo išleistuvių. 20 a. jos daug kur nebūdavo labai triukšmingos. Štai Kupiškio apylinkėse, pasak B. Buračo, “jaunikio pusė tą vakarą praleidžia taipgi be triukšmo ir linksmybių. Tik muzikantas kai ką pačirpiną, bet dar niekas nešoka. Pavalgo, pasišneka ir išgeria bent kiek, tik nepasigeria niekas. Kartais piršlys ar pajaunys koks ir sudainuoja kiek”.
Panašiai būdavo atsisveikinama su jaunuoju ir Žemaitijoje: “Pintuvės pas jaunąjį nėra tokios sudėtingos, išlaidžios, kaip pas jaunąją. Ir senųjų priežodis sako: “Kiek vaikelio (vaikino) vestuvės, tiek paršelio skerstuvės”. Jeigu jaunasis išeina į jaunosios ūkį, tai visos vestuvių iškilmės jo tėviškėj ir baigias pintuvėmis.
Jaunojo namuosna vakarą, brėkštant, renkasi griežikai, baigiama puošti kambarius vainikais, įkelia aukštai, aukščiau medžių viršūnių, uždegtą liktarną, aptrauktą spalvotu (raudonu ar žaliu) popierium. Tai ženklas, kad pintuvininkai laukiami tuose namuose.
Temstant, baigiant rinktis pintuvininkams (jaunojo giminėms, vedliams, kaimynams ir nekviestajai apylinkės jaunuomenei), jaunasis pirmas pradeda šokius . Jaunuomenei linksminantis, jaunasis rengiasi važiuoti į jaunąją”.
Dzūkų papročiu pas jaunąjį taip pat būna vakaronė. Ji, pasak V. Krėvės-Mickevičiaus, “be jokių ypatingų apeigų. Susirenka iš pradžios sodžiaus mergos ir, padėdamos svokoms “kaišyti” namus, dainuoja tam tikras dainas apie bernelio ir mergelės meilę, apie norą susituokti . Parėdžius ir išdabinus pirkias, apkaišius pirkių ir priemenės duris gėlėmis ir žaliomis beržo, liepos ir ąžuolo šakomis, mergos eina valgyti, svokų vaišinamos. Bernams didesniame skaičiuje susirinkus, smuikininkas ima griežti šokti “vyriausias broliukas” svoką. Jaunimas irgi šoka iki vėlyvos nakties – iki antrųjų ar net trečiųjų gaidžių”.
Apžvelgėme trijų skirtingų vietų jaunojo išleistuvių papročius. Po visą Lietuvą pasidairius, rastume visokių ceremonijų, išdaigų. Bet visur pastebėtume ir susikaupimą, ruošimąsi svarbiai kelionei, pajustume gildančią širdį atsisveikinimo su jaunyste, draugais, bernišku valiūkavimu nuotaiką ir norą paskutinį kartą dar pasilinksminti. Tai jaučiame ir iš to vakaro dainų. Vienose suskamba šauksmas pasiausti:
Siaurieji gaseliai, prasiskleiskit,
Duokit mūs broleliui uliavoti.
Panašiai veržliai variantuose intonuojamos frazės “Skirkis, ūlyčia tu plačioji” arba “Klėsk, ūlyčėle, klėski, plačioji”. Šitas siautimas jau paskutinis. Kaip ryškus esamos situacijos apibendrinimas skamba refrenas “Mundraukite, brolaliai, jau mano po mundrys(tai)”.
Kitas šio epizodo dainų motyvas – bernelio ruošimas į kelionę. Dainose skamba ir raginimas skubėti, ir tariamas nustebinimas (kur taip išsirengia, išsipuošia?), pabrėžiantis kelionės svarbą. Jose girdėti ir įvairių patarimų, kaip elgtis uošvės dvare. Pavyzdžiui, daina “Vai broleli broleli” moko nestatyti žirgo po jovaro krūmu, jis nelaimingas.
Tik statyki žirgelį
Po putino krūmeliu.
Tai putino krūmelis,
Tai laimingas medelis,
Tai laimingas medelis,
Tai jo tankios rykštelės,
Tai jo tankios rykštelės,
Tai jo saldžios uogelės.
Arba medelis laimingas todėl, kad
Senos bitės spieciu laidzia,
Margos paukštės vuogas geria.
Įtampa, nedirbtiniu laukimu, dramatizmu dažnai pasižymi šios dainos, tik jų palyginti nedaug ir jos nelabai paplitusios.
Daug variantų turi dvi dainos. Viena iš jų – “Jojau dieną, jojau naktį”- kupina žvalumo. Ši nuotaika sukuriama vaizduojant bernelį jojantį pas mergelę. Pirmoje dainos dalyje kiek sutirštintos spalvos (plg. “Jojau dieną, jojau naktį”!) paryškina žirgo, berno antrininko, paveikslo patrauklumą. Ir toliau jam skirti šaunūs pagyrimai:
Kai pagirdžiau – dar pilnesnis,
Kai užsėdau – dar greitesnis
Pas panelę joti.
Antroje dalyje veržlumas slopinamas, suskamba draudimas – teneduoda žirgui valios, tenemindo rūtelės. Bet bernelio agresyvumas nesutramdomas: “Virkdysiu mergelę”. Tokia sudraminta intonacija užsibaigia nemaža variantų. O kituose vaizduojamas dar berno sutikimas uošvės kieme, kartais – dovanų įteikimas ir panašiai. Visa tai kiek sušvelnina dainos pabaigą.
Jaunojo išleistuvėms priskiriama ir nemažai variantų turinti daina “Berneli dobilėli, kur buvai”, bet ji savo vaizdais, atrodo, tiktų ne tik šiam vakarui. Ji galėjo būti dainuojama ir kitais vestuvių momentais. Bernelis sodina obelėlę, rengiasi skinti dvylika obuolių močiutei, o jam už tai – mergelė mylima. Įdomi kaita pastebima šioje dainoje: vietoj močiutės dažnai figūruoja klebonas, vyskupas.
Matyt, bažnyčiai vis labiau pradėjus kištis į vestuvių ceremoniją, įvyko šita modifikacija.
Apžvelgus svarbesnius, ypač daugiau variantų turinčius dainų tipus, skelbiamus šiame tome, matyti, kad su šiuo vestuvių papročių etapu tematika, motyvais, vaizdais susiję nemaža tikrai meniškų kūrinių. Skelbiamose dainose atsispindi įvairios, šiandien nebepatiriamos, tradicinių apeigų ir papročių nulemtos būsenos. Čia atsiveria ir “suderėjimo”, “pragėrų”, ir dovanų ieškojimo bei teikimo, ginčų dėl pasogos ir kitų savitų situacijų metu patiriami jausmai. Išskirtinės progos buvo dėkingos liaudies talentui, padėdavo šiaip droviam, šiaurietiškai santūriam valstiečiui muzikaliai medituoti ne tik viešomis, bet ir intymiomis temomis. Apeiga ir šventė (kaip ir bendras darbas!) jį atpalaiduodavo – prabildavo jis dainomis apie jausmus tauriai ir poetiškai. Dainuodamas jis pakylėdavo žvilgsnį aukščiau. Net jei žodžiai primindavo kasdieninius vargus, dainose šie vaizdai iškildavo ilgesio ir svajonių atšvaituose. Meniniais vaizdais, tikroviškais ir sufantastintais, kuriamas “trečiasis pasaulis”, kur dėmesys nukreiptas ne tik į specifines papročių nulemtas bernelio, mergelės dvasines būsenas, bet ir į bendresnius jausmus, patriarchalinio gyvenimo normų provokuojamus. Antai bendražmogiška jaunystės tema sutartuvių, žiedynų ir jaunojo išleistuvių dainose išplėtota nostalgiškai, ano meto žmogaus pasaulėjautos pagrindu, kai vestuvės iškyla kaip jaunystės alternatyva. Per visas vestuves dainose nenutylančio moters (mergelės, marčios) dalios leitmotyvo interpretacija vėlgi paženklinta patriarchalinės patirties, jausenos, kai ištekėjimas lemia svarbius praradimus moters gyvenime.
Skelbiamos dainos sulaukia gyvo atbalsio ir šių dienų klausytojų širdyse. Savo laiko dvasios, nuotaikų nušviestos, jos patraukia jausmų nuoširdumu, tauriais tarpusavio santykiais, moters patiriamos skriaudos, nedalios atjautimu, patraukia etiniu ir estetiniu grožiu. Žinoma, ne visų dainų pasaulis vienodai platus. Kitos tik fiksuoja, komentuoja apeigą, nurodo veiksmų seką. Bet daugumos dainų meninė prasmė visada platesnė, negu perša apeiginė funkcija. Jų idėjinę meninę vertę lemia ir išraiškos įspūdingumas, harmonija.
Referatui rinkta medžiaga
1. Lietuvių liaudies dainynas 4 “Vestuvinės dainos 2”. – “Vaga”, 1988, psl. 25-28

Rašykite komentarą

-->