Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Viktorija

Kiekvienam žmogui gimtoji kalba – tai jo tėvų kalba. Kiekvienos tautos muzikos lopšys – jos liaudies muzika. Liaudies muzikoje kaip veidrodyje atsispindi senovės žmonių gyvenimas , darbai ,jų pomėgiai ir tautos būdas.

Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII a. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Štai Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, j kurį įdėjo tris dainas — kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti. Į jas atkreipė dėmesį vokiečių mokslininkai bei rašytojai Le-singas, Herderis, Gėtė, Neselmanas.

Pirmąjį didesnį lietuvių liaudies dainų rinkinį jau XIX a. (1825 m.) išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Kitų rinkinių leidėjai buvo Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius. Ypač didelį darbą atliko kunigas Antanas Juška (1819—1880), surinkęs pusšešto tūkstančio dainų — daugiausiai Veliuonos apylinkėse.

XX a. tautosakos rinkimu pirmiausiai rūpinosi Lietuvių Mokslo Draugija, įsteigta 1907 m., vėliau aukštosios mokyklos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1980 m. pradėtas leisti „Lietuvių liaudies dainynas”, kurį sudarys daugiau kaip 20 tomų.

Vienas iš nuostabiausių dalykų yra tie žmonės, kurie per šimtmečius išnešiojo liaudies dainą savo širdyje ir atminty. (Viena dainininkė A. Juškai padainavo daugiau kaip 500 dainų!) Keičiantis gyvenimo būdui, tokių žmonių sparčiai mąžta, jų gyvenimai mums vis labiau atrodo egzotiški, keisti, mįslingi. Daugelio jų vardai liko neužrašyti, nuėjo į nežinią.

Lietuvių liaudies dainų įvairovė

Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu , melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžia našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas gretinamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu. Prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos. Dainų tekstuose dažni mažybiniai žodeliai, kurie suteikia lietuvių liaudies dainoms ypatingo švelnumo.

Lietuvos teritorija nėra labai didelė. Tačiau atskirose srityse gyvenimas skiriasi. Šie skirtumai ryškūs kalboje, buityje, papročiuose, savitumas pastebimas ir dainuojamose dainose.

Dzūkų dainos. Šis kraštas jau nuo seno garsėjo savo dainomis, todėl žmonės jį praminė dainava. Dzūkijoje paprastai dainuodavo vienbalses dainas. Jos paprastai gražios, jausmingos ir dažniausiai liūdnos.

Šiaurės aukštaičių dainos. Šiaurės rytų Aukštaitija, savo dainomis skiriasi nuo Dzūkijos. Šiaurės aukštaičiai dainuodavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos. Melodijos žvalios ir energingos.

Žemaičių dainos. Žemaitija į smulkesnius rajonus neskirstoma. Kaip ir šiaurės rytų aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik jos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Be to žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaidą ir ją patęsti. Tai skiriamasis žemaičių dainų bruožas.

Liaudies dainos – tai tarsi akmenėliai jūroje. Jų spalva ir forma glūdinosi šimtmečius. Jomis džiaugėsi ir lengvino savo gyvenimą daugelis žmonių kartų. Todėl dainų buvo sukurta nepaprastai daug . Vienos buvo skirtos darbui palengvinti, kitos – pasilinksminimams, trečios paguosdavo nuskriaustą, ketvirtos skambėdavo apeigose ir t.t… Dainų rūšys muzikoje vadinamos dainų žanrais. Pagrindiniai lietuvių liaudies dainų žanrai

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->