Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos – piemenų, kalendorinės dainos

Autorius: Vilius

Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Spėjama, kad medžiotojų vaizduojančių elnių, šokių jau būta paleolito epochoje. O šokio, visada lydimo instrumentinės muzikos, siautulyje ima ir ritmiškai šūkauti. Taip susidarė prielaidos pirmosioms dainoms.

1. LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ISTORIJA

Duomenų apie lietuvių dainas randama 16a. kronikoje: A.Gvaujinio ,,Europos Sarmatijos aprašyme’’ ir M. Strijkovskio ,,Kronikoje ’’. Šio amžiaus pradžioje P. Ruigys į savo rankraštį pirmą kartą įtraukė keturis dainų tekstus. Dainas rinko S.Stanevičius S.Daukantas, J.Basanavičius , V.Krėvė. Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni jų leidiniai. L.Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825).

Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant , liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke pakabintose sūpuoklėse – sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius, buvo dainuojamos paruginės dainos, o per vaišias – vaišių, šokant – šokių dainos ir t.t. Dainuojama ir šiaip sau, bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti, moterims bebruzdant po namus.

2. DAINŲ ŽANRAI

Glaudus dainos ryšys su įvairiomis darbo rūšimis, apeigomis, su nusistovėjusiais papročiais, o taip pat su istoriniais įvykiais apsprendžia jos žanrą.

Mūsų laikais žanrinę dainų klasifikaciją apsunkina tai, kad nėra pakankamai duomenų apie žanrų atsiradimą ir jų gyvavimą. Bet to, nykstant kai kuriom tradicijom bei papročiams, drauge išnyksta ir apeiginės dainos.

Mūsų manymų, žanrinei dainų klasifikacija didelę reikšmę turi žinios, kurias pateikė liaudies dainininkai 20 amžiuje. Tai leidžia pasekti dainų žanrų atsiradimo kelius ir jų funkcinę reikšmę liaudies buityje.

Apibūdinant, ankstyvos kilmės žanrus, nepaprastai svarbus melodijų tyrinėjimas. Kaip teko pastebėti, melodijos yra žymei pastovesnės, negu teksto. Kartais tik pagal nusistovėjusias melodijų grupių ypatybes galima nustatyti dainos žanrą. Tai rodo kai kurios darbo, o ypač lauko darbų dainos. Joms būdingos savitos, per ilgus šimtmečius susikūrusios dainavimo tradicijos ir palyginti nepastovus poetinis turinys.

Lietuvių dainynas pasižymi gausiomis darbo dainomis, tai yra vasaros ir rudens lauko darbų, o taip pat namų darbų dainos, dainuojamos bet kuriuo metų, laiku. Taip pat lietuvių liaudies dainyne yra kalendorinių liaudies švenčių ir apeigų. Ypatingos senovinio stiliaus dainos – sutartinės, lopšinės, raudos, vestuvinės, karinės- istorinės dainos, baladės.

3.DARBO DAINOS

Lietuvių folklore ypatinga reikšme turi darbo dainos, kurios buvo susiejusios su valstiečių laukų ir namų darbais. Beveik kiekvienas kolektyvas ir individualiai atliekamas darbas buvo lydimas tam tikrų specialiai pritaikytų dainų . Jos buvo dainuojamos darbo protarpiais, ilsintis, einant į laukus ir grįžtant namo.

Pagal savo paskirtį, pobūdį ir turinį darbo dainos skirstomos į keletą grupių. Pirmąją grupę sudaro dainos, kurios senovėje buvo artimai susiejusios su apeigom, kaip pavyzdžiui, rugiapjūtė, senosios linarūčio, avižapjūtės dainos, kai kurios sutartinės ir kt. Antrajai grupei priskirtinos negausios, matyti, paties darbo metu kitados dainuotos dainos, išsaugojusios darbo judesio ritmą, kaip pavyzdžiui, verpimo, skalbimo, šienapjūtės dainos, o taip pat trumputės melodijos.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->