Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių dainos

Autorius: Giedrė

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą, nejučiomis turtina mūsų dvasinį pasaulį. Vargu ar rastume žmogų, augusį be lopšinių, šmaikščių žaidimų, nepatyrusį gaivinančio liaudies dainos poveikio brandos metais. Ir dabar, masinės kultūros laikais, dar daug esama šeimų, kuriose liaudies daina tebėra įprasta, kasdienė, mėgstama darbo ir poilsio palydovė.

Ne be reikalo Lietuva vadinama dainų kraštu. Dažna kaimo moteris jų mokėdavusi po keliasdešimt ar net kelis šimtus. Tokių pateikėjų tautosakos rinkėjams ir dabar pasiseka užtikti.

Ko ne visos liaudies dainos mus pasiekė iš amžių glūdumos. Savo tekstais, ritmika, intonacijomis jos nuostabiai susisieja su senųjų tautų žodine kultūra. Apstu jose senovinio žmonių mąstymo, archainės kultūros ir pasaulėžiūros atspindžių – tik reikia mokėti tai įžvelgti. Jos kupinos jausmo, išreikšto taupiu, taikliai parinktu žodžiu ir nugludinta melodija.

Dabartiniu metu liaudies daina gyvena prieštaringą gyvenimą. Daugumai senosios kartos žmonių ji – jaunų dienų reliktas, kurių pasinaudoti retai kada tenka. Todėl liaudies dainos tolydžio nyksta iš atminties. Kuo toliau, tuo mažiau lieka liaudies dainininkų, vis daugiau nueina užmarštin ir jų mokamų dainų. Jaunoji karta liaudies dainas daugiausia paveldi ne kaip dvasinę vertybę tiesiogiai iš savo tėvų bei protėvių, o perima iš knygų, chorų, ansamblių…

II.LIETUVA – DAINŲ ŠALIS
Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dianos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių. Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. “Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą, su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos sueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršęs, traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip darbo žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į kartą- Motina dukteriai, tėvas – sūnui, vis naujais vaizdais jas praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami. Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.” (J.Čiurlionytė) Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis ,,rasele pasikloja, miglele užsikloja’’, martelei ,,pražydo vargo žiedelis tarpe anytos vartelių’’, ,,daineles, giesmeles po kojų pamynė’’. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja.
Saulelė šildo, globoja piemenėlius, našlaitėlius. ,, Šiaurus vėjas – nelaimė, negandas, likimo permaina. Tamsūs debesys – vargeliai, rūpestėliai. Aukšti kalnai – didi vargai, žemuogėlės – ašarėlės, akmenėliai – rūpestėliai. Tipingi taip pat yra palyginimai dainose: motinos – su ,, balta gulbele’’, su ,,mėlynų marių putele’’; liūdinčios, dūsaujančios motinos – su siūbuojančia eilele. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, ,,pilku karvelėliu’’. Bernelis liaudies poezijoje – ,,dobilėlis’’, ,,bijūnėlis’’, ,,sakalėlis’’, ,,ąžuolėlis’’. Mergaitė lyginama su ,,balta lelijėle’’, ,,šilo uogele’’, ,,darže rūtele’’, ,,sedulėle’’, ,,liepele’’, ,,raiba antele’’.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->