Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių muzikinis folkloras

Autorius: Agnė

Įvadas
Tautosaka – tai žodinė, meninė liaudies kūryba. Ji skirstoma į dvi svarbiausias rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Turtingiausia, savičiausia ir labai vertinga lietuvių tautosakos dalis – dainuojamoji tautosaka, kuri anot folkloristų, ypač suklestėjo XVIa.pab.- XVIIa. Dažniausi dainuojamosios tautosakos žanrai – daina, sutartinė, rauda.
Liaudies dainos neturi vieno autoriaus, tai – kolektyvinė kūryba. Tačiau dainos užgimdavo vieno žmogaus galvoje. Jos nebuvo užrašinėjamos. Dainos buvo perduodamos „iš lūpų į lūpas“, todėl nebūdavo išvengta smulkių pakitimų. Dėl šios priežasties atsirasdavo kelios dainų versijos. Ir tik XVIIIa. Europoje buvo pradėta užrašinėti ir publikuoti liaudies dainas. Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis tik tada, kai buvo pradėta tyrinėti lietuvių kalbą. Pirmą kartą lietuvių liaudies dainos viešai paskelbtos buvo 1747m. Tai padarė P. Ruigys.

Kai kurie muzikos istorikai sakė, kad liaudies dainos yra „niekai“, o jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai dainos žodžiai dažniausiai būna be tikslios minties, nešvankios dviprasmybės, dainos melodija yra nereikšminga. Šios minties visiškai negalima taikyti lietuvių liaudies dainoms, nes jose atsispindi mąstymas, jausmai. Jos siejamos su gamtos ciklu ir žmogaus darbų eiga, bei asmeniniu gyvenimu ir įvykiais. Dėl to, dainos skirstomos į temines grupes: darbo dainos, vestuvių apeigų dainos, raudos, kalendorinių švenčių dainos ir kt.
Lietuvių liaudies dainų švelnumas
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.
Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.
Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga.
Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.
Vestuvių dainos
Iš daugybės lietuvių liaudies dainų teminių grupių, turbūt lengviausia atskirti vestuvių dainas. Tai lyriškiausias lietuvių liaudies dainų žanras.
XX-ame amžiuje kaimo vestuvės tęsdavosi net 3 dienas, o visas jų ceremonijas ir apeigas lydėdavo vestuvių dainos. Jose buvo
aukštinamas žmogaus dorovinis idealas: mergelė ar bernelis parenkami darbštūs, tvarkingi, gero būdo… Kaip pastebi A.Vyšniauskaitė, iš daugelio vestuvinių apeigų galima išskirti kelias svarbiausias, tačiau tik viena iš jų yra lydima apeiginėmis dainomis – vainiko įteikimas jaunajai, paryškinamas oracijomis. Buvo dainuojamos ir specifinės dainos, susijusios su veiksmu; šitokių dainų pristigus, buvo dainuojamos kokios pasitaikydavo, arba naujos stačiai kuriamos. Be specifinių apeiginių dainų, buvo dainuojamos ir dainos su specifiniais tikslais, pavyzdžiui, jaunajai pravirkdyti. Taip pat vykdavo stačiai dainiško sąmojo varžytinės. Paprastai „apdainuojamam“ asmeniui prikergiama koks nors pašiepiamas epitetas, nurodantis net visai neesamą dainuojamojo objekto (asmens) savumą, o pats asmuo dainoje statomas į pašiepiamąją situaciją, pavyzdžiui:

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24

Rašykite komentarą

-->