Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Jomantas

Liaudies dainos- viena seniausių ir gausiausių įvairių tautų folkloro dalių. Dainos turi daugiaamžę tradiciją, yra susijusios su įvairiomis žmogaus gyvenimo ir veiklos sritimis. Jų raidą lėmė konkrečios tautos gyvavimo sąlygos, savita etinė kultūra, tautinio charakterio ypatybės. Liaudies dainos skirstomos pagal paskirtį ir tematika (apeiginės, darbo, karo, vestuvių ir kt. ), faktūrą (vienbalsės ir daugiabalsės), poetinį vaizdavimo būdą (epinės, lyrinės epinės, lyrinės, lyrinės dramatinės) ir kt. kriterijus. Lyrikos ir vokalinės muzikos jungties užuomazgų būta jau gentinės giminės visuomenės laikais. Daugumoje liaudies dainų išliko gentinės giminės bendruomenės žmonių pasaulėjautos atspindžių. Seniausios yra apeiginės, ypač kalendorinės, ir darbo dainos. Vėliau susiklostė neapeiginės- šeimos gyvenimo, socialinės tematikos (kareivių, darbininkų) dainos. Seniausios liaudies dainos yra vienbalsės monofoninės (arabų, indų, kinų, japonų) ir antifoninės (estų, suomių, gruzinų). Daugiabalsės liaudies dainos gali būti heterofoninės (kinų, japonų), burdoninės (albanų, latvių), polifoninės (slavų, gruzinų, Balkanų tautų, baltų) ir homofoninės harmoninės(austrų, vokiečių). Daugelio tautų liaudies dainų melodijos pagrįstos natūraliosiomis dermėmis. Pentatonika be pustonių būdinga kinų, japonų dainoms. Savitas dermines sistemas (mugamus, makamus, ragas) turi arabų, azerbaidžaniečių, uzbekų, tadžikų, indų dainos. Labai įvairi liaudies dainų melodijų ritminė sandara: epinių dainų ritmas laisvas arba turi pastoviai pasikartojančių ritminių schemų, lyrinių dainų- laisvas arba kintamas, šokių dainų-akcentinis.

Daina ir rauda senojoje raštijoje (iki XVIII a. pabaigos)
Tiesioginių žinių apie lietuvių dainas mūsų tūkstantmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginių apie kitų baltų genčių dainas, kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį.

Pirmąkart prūsų karo daina paminėta apie 999 metus. Vienuolis Johanas Kanaparijus aprašė, kaip vyskupą Adalbertą, atvykusį skelbti krikščionybės, pagonys prūsai nužudę ir, linksma daina „garbindami savo piktadarybę“, kiekvienas grįžo į savo namus.
Dainų rinkimas ir skelbimas XIX-XX a.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni jų leidiniai. Liudvikas Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825). Čia spausdinamos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Netrukus pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, paskelbia leidiniu „Dainos Žemaičių“ (1829), o 1833 m. Pasirodė jų visų melodijos. Dainų tekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1849). 1853 m. didelę dainų rinktinę- 410 tekstų, 55 melodijas- lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Neselmanas.

Dainų įvairovė ir jų skirstymas
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant, liūliuojant vaiką dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke pakabintose sūpuoklėse- sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius, buvo dainuojamos paruginės dainos, o per vaišes- vaišių, šokant- šokių dainos ir t.t.

Tiesa, ne visos dainos skirtos atitinkamoms progoms. Dainuojama ir šiaip sau, bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti, moterims triūsiant po namus.

Daugiatūkstantinę dainų aibę sugrupuoti, kad būtų suprantama ir aiški tvarka, nėra lengva. Iš dalies šiokią tokią tvarką siūlo pats gyvenimas, tam tikros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos. Atsižvelgiant į tai, didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į tris grupes:

1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos.

2. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos.

3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Kasmetinių darbų ir papročių dainos pagal paskirtį ir tematiką gali būti asmens, šeimos arba visuomenės gyvenimo dainos, bet dėl išskirtinės vietos tradicinėje kultūroje jas pravartu išskirti ir atskirai aptarti.

Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiausią lietuvių dainų dalį. Kasmetinių darbų ir papročių dainas patogu suskirstyti pagal jų sąsają su metų laikais, asmens ir šeimos gyvenimo daina- pagal sąsają su tam tikrais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Išskiriamos vaikų, jaunimo, meilės, piršlybų, vestuvių, krikštynų, šeimos ir kt. dainos.

Šios dainos savo ruožtu dalijasi į mažesnes grupeles. Antai vaikų dainose išsiskiria lopšinės, žaidimai (kėkavimai, ratavimai, mylavimai, maldymai ir pan.), gyvūnijos apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai. Šeimos dainos- tai dainos apie tėvus ir vaikus, vyrą ir žmoną, marčią, našlaičius ir kt.

Visuomenės gyvenimo arba visuomeninės dainos taip pat labai įvairios. Gausiausios iš jų- karo dainos. Be to, visuomenės gyvenimo dainoms priklauso socialinio protesto, sukilimo, tautinio sąjūdžio, revoliucijų, partizanų kovų, tremties, emigracijos ir kt. dainos. Daugelį čia išvardytų dainų galima vadinti ir istorijos (praeities) dainomis: jos apdainuoja reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius, laikotarpius, retkarčiais- konkrečias įvykių vietas, veikėjus. Tačiau istorinis konkretumas ilgainiui blėsta, lieka bendrybės. Kitos ir buvo sukurtos apibendrintam turiniui išreikšti. Todėl kai kurias visuomenės gyvenimo dainas, ryškiai nesusietas su konkrečiu laikotarpiu, sunku pavadinti istorijos dainomis.

Istorijos dainoms priskirtinos ir tos, kurios primena kai kurių asmenų herojiškus patriotinius žygdarbius (apie Darių ir Girėną), vaizduoja vietinės reikšmėmis įvykius: reikšmingą statybą (Rokiškio bažnyčios), plėšikų siautėjimą (Žemalės klebono užpuolimą) ir kt.

Visuomeninės dainos apdainuoja ir pavienių kaimų žmones, įvairių sluoksnių, verslų, profesijų žmonių gyvenimą, nuotykius (elgetas, kunigus ir pan.), santykius su kitų tautų žmonėmis.

Prie visų trijų grupių dainų šliejasi vaišių, žaidimų, šokių dainos ir talalinės. Baigus darbą, per kasmetines ir asmens bei šeimos šventes, kuriose neretai dalyvauja ir kaimo bendruomenė, vaišinamasi, linksminamasi. Dainų apie gamta taip pat randame tarp įvairių anksčiau minėtų dainų. Be to, paskutiniaisiais amžiais, veikiant individualiajai poezijai, ėmė atsirasti grynai gamtinės lyrikos.

Aptartas lietuvių liaudies dainų skirstymas neatskleidžia visos šios kūrybos įvairovės. Todėl kai kurio dainos dar grupuojamos pagal kitus požymius. Iš visos didelės tekstų gausybės pagal poetinę ir muzikinę raišką išskiriamos savitos dainos- sutartinės. Nuo klasikinio stiliaus dainų atskiria naujoviškos, paveiktos individualios lyrikos. Dramatiniais siužetais ar jų apmatais išsiskiria baladės. Raiškos lakoniškumu pasižymi savitas dainų žanras- talalinės. Į atskirą grupę pagal kilmę telkiasi literatūrinės dainos, kurios iš poezijos leidinių pateko į liaudies dainų repertuarą.

Lietuvių dainuojamajai tautosakai, be dainų, priklauso ir raudos. Buvo raudama per vestuves, laidotuvės, ištikus kitai nelaimei (kilus gaisrui, kritus gyvuliui), išleidžiant kareivį į rekrūtus, kariuomenę, skundžiantis piemenavimo sunkumais, senatvės vargais, minint mirusiuosius ir pan.

Raudos- sena tradicija pagrįstos improvizacijos. Jose susilydo šimtmečiais kurti įvaizdžiai ir asmeniniais išgyvenimais alsuojančios detalės, susikryžiuoja meniškai tobuli ir nedarnūs staiga atsiradę fragmentai, įspūdingi meniniai apibendrinimai ir nuoga praktinio patyrimo medžiaga, nesuvaldytas jausmas. Labiau nusistovėjusios, artimesnės dainoms yra vestuvinės raudos.

Raudų tradicija XX a. sparčiai silpsta.

Klasikinių dainų grožis ir savitumas
Vertingiausią, labai menišką lietuvių dainų dalį sudaro tradicinio- klasikinio- stiliaus kūriniai. Jie vientisi ir turiniu, ir raiška. Lietuvių dainos iš prigimties lyriškos. Jos atskleidžia „balanos gaudynės“ kaimo žmogaus būseną, jausmus įvairiais gyvenimo momentais. Jomis reiškiamos mintys ir išgyvenimai, pažadinti rimto darbo ir linksmų vaišių, žaismingo jaunimo bendravimo ir didelių vedybų rūpesčių, pakilaus asmeninės laimės troškimo ir skaudaus nenumaldomai bėgančio laiko suvokimo. Jos alsuoja pastovia namų, šeimos tvirtybę, vaikų niekdžiūgavimais ir našlaitės, kurio nedalia. Dainų pasaulis, J.V. Gėtės žodžiais tariant, „trečiasis pasaulis“, kuriamas iš realybės įspūdžių ir idealių paskatų, yra pakylėtas, kiek idiliškas, kai apdainuojama žavi jaunystė, gražus darbas, taurūs santykiai šeimoje. Jis ir liūdesio kupinas, kai prislegia socialinė neteisybė, skaudi netektis.

Daugumai klasikinių lietuvių dainų būdinga didelė formos kultūra. Tradiciniai komponavimo principai įvairūs: vienos dainos griežtos sandaros (daug įvairių pakarojimų, sugretinimų), kitos- laisvesnės. Vyrauja lyriniai pasakojimai bei aprašymai, persipynę su dialogais ir monologais. Grynas lyrinis kreipimasis, išpažinties forma retesnė.

Lietuvių dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, piešinys neapkrautas detalėmis. Vyrauja tikroviški vaidai, bet neretai įsiterpia ir idealizuojančia fantastika atausti regėjimai. Pavyzdžiui, tai matyti iš dainos „Vai, atabėga baikštus elnelis“:

Vai, atabėga baikštus elnelis

Vai, atabėga baikštus elnelis, Ant devinto rago kavoliai kalė,

Lekiu kalėda, kalėda. Lekiu kalėda, kalėda.
Baikštus elnelis devyniaragis, – Jūs, kavolėliai, mani broleliai,

Lekiu kalėda, kalėda. Lekiu kalėda, kalėda.
Vai, jūs nukalkit aukso žiedelį, Aš nukarpysiu pušų viršūnes,

Lekiu kalėda, kalėda. Lekiu kalėda, kalėda.

Aukso žiedelį, sidabro žirkles, Pušų viršūnes, eglelių šakas,

Lekiu kalėda, kalėda. Lekiu kalėda, kalėda.

Aš pamatysiu tėvelio dvarą,

Lekiu kalėda, kalėda.

Gamtos, buities vaizdai lakoniški, grakštūs, apgaubti giedrios idilės skraistė. Jaučiame, kad juos stebi taurios sielos lyrinis herojus, jautrus žmogui, gamtai. Įvairiems santykiams atskleisti padeda apibendrintų būsenų, pasikartojančių situacijų vaizdai. Antai dainose mergelė vaizduojama dirbanti, besvajojanti, besiilginti „rūtų daržely“ ir pan. Bernelis „šienelį pjauna“, „žirgelį šeria“, „joja pas mergelę“ ir t. t.

Perteikiant vidinius išgyvenimus, ypač svarbi simbolika. Lietuvių dainos mirgėte mirga „lelijėlėmis“, „dobilėliais“, „diemedėliais“, „mėtelėmis“, ąžuolėliais“ ir kt. Simboliniai gamtos įvaizdžiais poetizuojami dainų veikėjai. Jų jausmai tampa ne tik grožio šviesos nutvieksti, bet ir turintys gilią, iki galo nesuprastą reikšmę.

Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug jose švelnumo, dvelkiančio nuo dažnų deminutyvų- mažybinių ir malonių žodžių. Dainų kalba daininga, daug pakartojimų. Eilutės, posmai grakštūs, krištolinio skambėjimo. Garsiniai sąskambiai neįkyrūs, jiems būdingi deminutyviniai nenuoseklūs rimai, asonansai, aliteracijos. Kai kuriose dainose svarbią jausminę, prasminę ir kompozicinę paskirtį turi ir priedainiai.

Tokie yra bendri lietuvių dainų stiliaus bruožai. Kai kurių žanrų, grupių dainos, kaip matysime iš tolesnės apžvalgos, turi specifinių bruožų.

Vis dėl to lietuvių dainų raida paskutiniais amžiais nedžiugina: patirta daug meninių nesėkmių. Suiro vientisa kūrėjo asmenybė, pasikeitė dvasininkų skonis. Jie ėmė žavėtis individualiąja poezija. Bet jos aukštumų nepasiekė. Prasidėjo gana chaotiškas senų graudžių dainų pralinksminimas (senas „laidotuviškas“ tonas ėmė nebepatikti)- jas apipynė tušti trankūs priedainiai (ramta drylia, džium tra lia lia ir t.t.). į dainas vis labiau skverbėsi negrabūs rimai, seklūs aprašymai, detalizacija. Visa tai nustelbė lakoniškus poetinius vaizdus.

Daina ir tautinės sąmonės brendimas
Iš apžvalgos matyti, kokią didelę reikšmę dainos turėjo praeityje, kai tautai iškilo žūtbūtinis klausimas: išlikti ar išnykti. Jos teikė stiprybės karžygiams kovojant su išorės priešais XIII- XV a., padėjo tautai gintis nuo nutautėjimo XVII- XIX a.

Daina, lydėjusi tradicinės kultūros žmogų visą gyvenimą, buvo jo siekių ir išgyvenimų įkūnijimas. Ji buvo gyvybiškai svarbi asmens, šeimos, visuomenės gyvenime. Dainuodami žmonės pakylėdavo save. Daina- dvasinės kultūros atrama, taurių jausmų, idealų reiškėja.

Lietuvių dainų naujų reikšmių įgyja bręstant tautinei savimonei. Į ją imama žiūrėti kaip į lietuvių kalbos grynumo pavyzdį. Daina įrodo, kad lietuvių tauta savo kalba gali kurti didžius poezijos šedevrus. Pamėgti kūriniai tampa tautos kovos už savo teisę nepriklausomai gyvuoti ginklas. Tautos atgimimo laikotarpiu tai netiesiogiai rodo „dainos“ įvaizdžio reikšmingumas Maironio ir kitų to metų poetų kūryboje. Daina žavėjosi ne tik poetai , bet ir dailininkai. Antai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius, Petras Rimša, 1907 m. rengdami pirmąją lietuvių dailės parodą, garsiai dainuodavo liaudies dainas ir pasijusdavo esą „broliai“. O ką kalbėti apie muzikus, kuriems daina buvo pagrindinis to meto tautinio choro meno kūrinys. Įspūdingą dainos galią suvokė ne tik inteligentija, bet ir plačioji visuomenė. Tiek ilgai draustos liaudies dainos, suskambėjusios scenoje, pažadindavo ilgai slopintą tautiškumą.

Liaudies dainos suburdavo, nuramindavo, įkvėpdavo stiprybės ir vėlesniais sunkmečiais- tremties, emigracijos sąlygomis, ir prasidėjus naujajam tautiniam atgimimui.

Lietuvių liaudies dainų savitumą, grožį, didžiulę meninę vertę ne kartą bandė apmąstyti ne vienas autorius. Bet objektas toks milžiniškas! Kiekvienam jis atsiversdavo vis kitaip. O ir besikeičiantis gyvenimas siūlydavo vis naujus vertinimo matus. Tad iki šiol tos pastangos tebėra prasmingo kelio į meniną dainų pasaulį gal pradžia, gal vidurys, tik toli gražu ne pabaiga.

Rašykite komentarą

-->