Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Jomantas

Liaudies dainos- viena seniausių ir gausiausių įvairių tautų folkloro dalių. Dainos turi daugiaamžę tradiciją, yra susijusios su įvairiomis žmogaus gyvenimo ir veiklos sritimis. Jų raidą lėmė konkrečios tautos gyvavimo sąlygos, savita etinė kultūra, tautinio charakterio ypatybės. Liaudies dainos skirstomos pagal paskirtį ir tematika (apeiginės, darbo, karo, vestuvių ir kt. ), faktūrą (vienbalsės ir daugiabalsės), poetinį vaizdavimo būdą (epinės, lyrinės epinės, lyrinės, lyrinės dramatinės) ir kt. kriterijus. Lyrikos ir vokalinės muzikos jungties užuomazgų būta jau gentinės giminės visuomenės laikais. Daugumoje liaudies dainų išliko gentinės giminės bendruomenės žmonių pasaulėjautos atspindžių. Seniausios yra apeiginės, ypač kalendorinės, ir darbo dainos. Vėliau susiklostė neapeiginės- šeimos gyvenimo, socialinės tematikos (kareivių, darbininkų) dainos. Seniausios liaudies dainos yra vienbalsės monofoninės (arabų, indų, kinų, japonų) ir antifoninės (estų, suomių, gruzinų). Daugiabalsės liaudies dainos gali būti heterofoninės (kinų, japonų), burdoninės (albanų, latvių), polifoninės (slavų, gruzinų, Balkanų tautų, baltų) ir homofoninės harmoninės(austrų, vokiečių). Daugelio tautų liaudies dainų melodijos pagrįstos natūraliosiomis dermėmis. Pentatonika be pustonių būdinga kinų, japonų dainoms. Savitas dermines sistemas (mugamus, makamus, ragas) turi arabų, azerbaidžaniečių, uzbekų, tadžikų, indų dainos. Labai įvairi liaudies dainų melodijų ritminė sandara: epinių dainų ritmas laisvas arba turi pastoviai pasikartojančių ritminių schemų, lyrinių dainų- laisvas arba kintamas, šokių dainų-akcentinis.

Daina ir rauda senojoje raštijoje (iki XVIII a. pabaigos)
Tiesioginių žinių apie lietuvių dainas mūsų tūkstantmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginių apie kitų baltų genčių dainas, kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį.

Pirmąkart prūsų karo daina paminėta apie 999 metus. Vienuolis Johanas Kanaparijus aprašė, kaip vyskupą Adalbertą, atvykusį skelbti krikščionybės, pagonys prūsai nužudę ir, linksma daina „garbindami savo piktadarybę“, kiekvienas grįžo į savo namus.
Dainų rinkimas ir skelbimas XIX-XX a.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni jų leidiniai. Liudvikas Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825). Čia spausdinamos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Netrukus pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, paskelbia leidiniu „Dainos Žemaičių“ (1829), o 1833 m. Pasirodė jų visų melodijos. Dainų tekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1849). 1853 m. didelę dainų rinktinę- 410 tekstų, 55 melodijas- lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Neselmanas.

Dainų įvairovė ir jų skirstymas
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant, liūliuojant vaiką dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke pakabintose sūpuoklėse- sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius, buvo dainuojamos paruginės dainos, o per vaišes- vaišių, šokant- šokių dainos ir t.t.

Tiesa, ne visos dainos skirtos atitinkamoms progoms. Dainuojama ir šiaip sau, bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti, moterims triūsiant po namus.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->