Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Erikas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų…Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Vestuvinės dainos
Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamomis. Vienai vestuvinių dainų daliai tikrų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės. Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”. Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas. Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis formulėmis išreikšti. Senoviškus motyvus kaimo dainininkai kartojo nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujai dainai atausti, o apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.
Giesmės, jų įtaka dainoms
Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys dainininkai griežtai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant, dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos
dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą (sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.
Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.
Raudos
Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą, išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.

Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys… Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.
Išvados
• Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).

• Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).

• Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija.

• Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis)

• Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką, situaciją ir ritmą.

Rašykite komentarą

-->