Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Rytis

Tautosaka-žodinė, meninė liaudies kūryba. Tautosaka skirstoma į tris dalis: pasakojamoji, dainuojamoji ir smulkioji tautosaka. Turbūt turtingiausia, savičiausia yra dainuojamoji tautosaka. Svarbiausias lietuvių dainų bruožas-lyrizmas(gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas).

Lietuvių liaudies papročiai, laidotuvės, verkavimai ir dainos pirmuosiuose šaltiniuose paminėti jau IX X amžiuose. Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija 1635m. paskelbė Bridžius Gedkantas. Pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį ,,Dainos”- 85 tekstus ir 7 melodijas 1825 m. paskelbė Liudvikas Rėza(1776-1840). Dar po keliolikos metų lietuvių liaudies dainų rinkinius su melodijomis išleido E.Budrius, Ch. Barčas, S. Stanevičius… Stanevičiaus ,,Dainos žemaičių”(1829 m.) folkloristų laikoma labai vertingu leidiniu.

Įsimintina tai, jog liaudies dainos-kolektyvinė kūryba, nerašytinė forma, tai būtų antra įsimintina sąvoka, dainos sklinda iš lūpų į lūpas, taip pat kūrinys gali turėti daug variantų, tai būtų trečia įsimintina sąvoka.

Lietuva-dainų šalis. Lietuvoje buvo dainuojama apie įvairius dalykus: apie darbą, gamtą, sunkią dalią ir t.t. Dainos lietuvius lydėdavo einant į darbą, jį dirbant ir baigus, taip pat padėdavo užmigti mažiesiems ar praskaidrinti nuotaiką…

Lietuvių liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis ,,rasele pasikloja, miglele užsikloja”. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius, našlaitėlius. J. Čiurlionytė rašo, kad lietuviui ,,šiaurės vėjas – nelaimė, negandas, likimo permaina…” Palyginimai: motinos – siūbuojančia eglele, liūdinčios, dūsaujančios. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, ,,pilku karvelėliu” . Bernelis – ,,dobilėlis”, ,,sakalėlis”. Mergaitė – ,,balta lelijėlė”, ,,sedulėle”.

Lietuvių liaudies dainose svarbią reikšmę turi ir dangaus kūnai. Dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos džiaugsmo, svajonių, prasmės.

Labai svarbus lietuvių liaudies dainų bruožas-žodžių ir melodijos vienovė. Melodija įprasmina, išryškina žodžius. Lietuvių melodijos neilgos, dažniausiai vienos dalies.

Nors ir Lietuva nėra didelė, tačiau lietuvių kalba turi daug tarmių. Kartais gali būti sunku susišnekėti vieno krašto žmonėms su kito krašto žmonėmis. Dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių, žemaičių, Prūsų dainose galime įžvelgti kiekvieno Lietuvos krašto savitumus.

Dzūkija-Lietuvos pietryčiai. Dzūkų dainos atspindi pačios Dzūkijos gyventojų buitį, taip pat ir gamtos įvairovę. Šio krašto dainos išsiskiria žanrų įvairumu-darbo, vestuvinės, kalendorinės. Taip pat labai gražios rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausiai advento, Kalėdų, Jurginių, supuoklinių, kopolinių dainų, raudų. Išmokti tikro dzūkiško dainavimo galima tik klausantis liaudies dainų, nes dėl įvairių melodinių vingių, savito intonavimo, specifinės dainavimo manieros sunku užrašyti dainas natomis.
VAI, NEKUKUOK

Vai, nekukuok tu, Aš šiūnakc

Gegla anksci, Pernakc nemiegojau,

Vai, nasakyk, Aš šiūnakc

Kad dzienelė arti. Pernakc mielo laukiau.

Atlikimo maniera, skambumu suvalkiečių dainos seniau buvo artimos dzūkų dainoms. Tačiau dabar tokios įvairovės žanrų kaip Dzūkijoje nebėra. Suvalkija lygumų kraštas taigi visa tai atsispindi jų dainose.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->